Apie patvarumą dorybėse ir kaip jį įsigyti

„Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“, – sako Tautų Apaštalas (2 Tim. 2, 5). Šv. Augustinas[1], aiškin­damas šiuos Šv. Rašto žodžius, sako, kad taisyk­lingai kovoti, reiškia kovoti nuolat ir patvariai, ir tik tas gaus garbės vainiką, kas taip darys. Šventasis taip pat pakartoja šv. Jeronimo[2] bei kitų Bažnyčios Tėvų žodžius, būtent: „Daug kas pradeda, bet maža kas baigia“. Žinome, kad daug žydų išėjo iš Egipto žemės. Jų, anot Šv. Rašto, buvo apie 600 tūkstančių vien tik vyrų, galinčių ko­voti, neskaitant moterų ir vaikų; bet iš to di­delio skaičiaus tik du įėjo į pažadėtąją žemę. „Nedidelis dalykas yra gerai pradėti, – sako šv. Au­gustinas. – Tačiau gerai baigti – tai jau tobulumas“. Šv. Efremas[3] sako, kad statąs namą beveik nepatiria sunkumų, kol deda pamatus, bet daug jų atranda darbą įpusėjęs: juo namo statymas eina aukščiau, tuo darbas darosi keblesnis ir daugiau reikia medžiagos bei išlaidų. Panašiai būna ir dvasinį namą statant: pradžioje mums rodosi gana lengva, bet toliau su tuo pačiu dalyku ap­siprantame, atšąlame – ir pasidaro sunku. Jo­kios naudos nėra gerai pradėti, jei blogai bai­giama.

Šv. Jeronimas sako: „Neieškok krikščionyse pradžios, bet pabaigos. Povilas blogai pradėjo, bet gerai baigė. Judo pradžia buvo labai graži, o pabaiga jį pražudė“[4]. Judui nieko nepadėjo, kad jis buvo Kristaus mokinys, apaštalas ir net darė stebuklus. Taip ir mes, nors esame gerai pradėję, bet nieko nelaimėsim, jei blogai baig­sim: dovanos ir vainikas pažadėti ne tiems, kurie gerai pradeda, o tiems, kurie ištveria ligi galo. „Bet kas ištvers iki galo, bus išgel­bėtas“ (Mt 10, 22). Patriarchas Jokūbas regėjo Viešpatį, pasirėmusį ant kopėčių viršaus, bet ne ant vidurio ar apačios (žr. Prad 18). Pasak šv. Je­ronimo, tai reiškia, kad neužtenka ge­rai pradėti, bet reikia dar pratęsti ir gerai baigti. Ir šv. Bernardas kalba: „Kokia nauda sekti Kristumi, jeigu Jo nepasieksime?“[5]. Todėl šv. Paulius sako: „Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte“ (1 Kor 9, 24). Ten, krikščioni, pažymėk savo bė­gimo galą, kur ir Kristus savąjį nustatė, „tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Jei bent kiek ir bėgsi, tačiau ne­ištversi ligi mirties – nieko nelaimėsi ir jokios dovanos negausi. Ir Kristus Evangelijoje mus moko panašiai kaip šven­tieji: „Nė vienas, kurs prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62), o kitoje vietoj: „Prisi­minkite Loto žmoną“ (Lk 17, 32). Kas atsitiko Loto žmonai? Dievas ją išvedė iš Sodomos, bet pusiaukelėje ji atsigręžė pažiūrėti, kas pasidarė So­domai – ir staiga pavirto druskos stulpu. Kodėl Dievas tai padarė? Šv. Augustinas atsako: „Druska valgius padaro skanesnius ir juos saugo nuo gedimo. Todėl Dievas mus perspėja, kad atsiminę Loto žmoną ir apsvarstę, kas jai atsitiko, eitume tiesiu keliu, nesižvalgydami ir neatsigręždami atgal“[6]. Ta perspėjamoji druska saugo mus, kad nepavirstume druskos stulpais. Daug galima matyti tokių, kurie mums yra tar­ytum druskos stulpai, perspėjantieji, kad mes, juos matydami, išvengtume tos nelaimės. Mokykimės iš kitų nelaimių, bet nedarykime taip, kad kiti iš mūsų nelaimių galėtų pasimokyti.

Šv. Augustinas ir šv. Jeronimas dar priduria: „Gerai pradėti, bet blogai baigti yra lyg ir pa­statyti baidyklę; nes tie darbai ir pasiryžimai, uoliai bei kilniai pradedami, bet blogai baigiami, yra tarytum kokios baidyklės“[7]. Pana­šiai būtų, kaip pastebi dainius[8], jei tapytojas, tapydamas arklio paveikslą, vietoj arklio galvos nupieštų jam žmogaus galvą. Išeitų tikra baidyklė. Dėl to ir šv. Apaštalas Paulius atgal žiūrintiems galatams prikaišioja: „O neprotingi galatai! Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu“ (Gal 3, 1–3).

Kad galėtume ištverti ligi galo ir gauti iš Dievo patvarumo malonės, reikia padėti gerą dorybių ir susivaldymo pamatą, nes kas neatsistoja ant tvirto pamato, tas greitai pavargsta ir su­klumpa. Sukirmiję obuoliai nenunokę krinta nuo medžių, o sveikieji tol laikosi ant obels, kol visiškai nunoksta. Panašiai atsitinka ir su žmo­gumi. Jei jo dorybės nepatvarios, jei jo širdis pilna tuštybės, jei joje glūdi puikybės, nekantru­mo ar kitų blogų polinkių kirminas, tai paleng­va jis vysta, jo dorybių syvai ir visa jų gyvybė nyksta, o jis pats patenka į pavojų netekti Dievo malonės ištesėti savo pašaukimo. Todėl Tautų Apaštalas sako: „Gera, kai širdis sustiprinta malone“ (Žyd 13, 9) ir paremta tikromis užgrūdintomis dorybėmis. O kaip galima sutvirtinti dorybes ir kaip jas visą gyvenimą išlaikyti, gražiai mus pamoko šv. Albertas Didysis[9]. Tik­ras Dievo tarnas, anot jo, turi stengtis taip iš­lavinti dorybes ir taip jomis savo širdį užgrū­dinti, kad galėtų laisvai pagal savo valią ir norą jas praktikuoti. Kai kurie tik tol būna nuolankūs ir ramūs, kol niekas jų nepaliečia, bet jei tik kas juos užkabina ir paniekina jų asmenį, jie tuoj netenka kantrybės, pradeda pykti ir širsti. „Tada paaiškėja, – sako tas pats šventasis, – kad tos nuo­lankumo ir romumo dorybės yra ne juose, bet kituose“, tai yra tuose, kurie gyvena aplink juos, nes nuo jų visiškai priklauso šių nuolankumas ir ro­mumas. Tai reiškia, kad jie yra geri tik kitų žmonių dorovingumo dė­ka. Net pasauliečiai, jei juos kas gi­ria, kartais sako: „Atsiprašau – ne dėl savo dorybių esu toks geras, bet dėl tamstos gerumo“. Ir teisingai jie kalba.

Tad pasistenkim, kad mus gerus ir dorus padarytų mūsų dorybės, o ne svetimos. Pasipuoškim tokiomis dorybėmis, kurios visiškai nepriklausytų nuo kitų. Žmonės be tokių dorybių yra panašūs į stovintį pelkių vandenį. Jei jo nepajudinsi, jame nieko blogo nepastebėsi, bet pajudinęs – nosį užsiimsi nuo dvokimo. Taip ir jie: kol jų niekas neužkabina, kol jie nepatiria iš kitų ne­malonumų, rodos, nieko blogo savyje neturi. Bet tik juos pajudink, tai paleis tokį kvapą, jog neišsilaikysi. „Paliesk kalnus – ir jie smilks“ (Ps 143, 5), sako Šv. Raštas.

[1] Serm. 8, ad fratres in eremo.

[2] Adversus lovinian., lib. l, n. 36.

[3] Exhort. ad piet.

[4] Epist. 54 ad Furiam vid. n. 6.

[5] Epist. 254 ad abb. Guarin, n, 4.

[6] Enarr. in ps. 75 sup. illud: Vovete et reddite

[7] Sermo 8 ad fratr. in eremo; S. Hieron. Comment. in Matth. 24,13.

[8] Qu. Horat. Flaccus, De arte poetica v. l.

[9] Enchirid. de veris perfectisque virtutibus, c. 13 (Trinum perfectissimum. Augustae Vindelicor. 1733).