Jau devintas mėnuo eina, kaip išsipildė Įsikūnijimo paslaptis; jau devintą mėnesį Dievo Sūnus gyvena tarp žmonių. Dar Jo neregėjo žmogaus akis. Bet jau artinas valanda, kurioj Viešpats aiškiai pasirodys žmogaus paveiksle. Tą valandą šiandieną Bažnyčia primena ir todėl, vadindama tikinčiuosius prie maldos, nesako, kaip Advento pradžioj: „Karalių ateisiantįjį Viešpatį, eikite, pagarbinkime!“, bet šaukia: „Arti jau yra Viešpats, eikite, pagarbinkime!“ Dėl to ir Bažnyčios giesmės yra dabar linksmesnės, negu pirmiau. „Triūbykite triūba Sione!“ šaukia pranašas: „nes arti jau yra Viešpaties diena: štai eina ir išganys mus“. O Mišparuose Bažnyčia išreiškia savo troškimą linksmomis garbės ir meilės antifonomis. Pažadink širdy tuos Bažnyčios jausmus; o iki pasirodys pasauliui tas visų laukiamasis Išganytojas, įsižiūrėk, kaip gyvena savo Motinos įsčiose. Dar nepasirodė, o jau tave moko savo pavyzdžiu.
I. Jėzaus gyvenimas Marijos įsčiose buvo nuolatinė auka dangiškojo Tėvo garbei. Kristus nuo pirmos savo prasidėjimo valandos taip regėjo Dievą, kaip kad Jį regi šventieji danguje, ir pilnai vartojo sielos jėgas; užtat pažino begalę Dievo tobulybę ir kokios garbės ji yra verta, ir kaip nuodėmė ją paniekino. Todėl jau pirmoje savo prasidėjimo valandoje Jėzus pasižadėjo Tėvui būsiąs auka, iš anksto pasidavė Apvaizdos surėdymams ir sutiko išgerti kančios taurę, kad išnaikintų nuodėmes. „Aukos ir atnašos Tu nenorėjai, bet prirengei man kūną... Tuomet aš tariau: štai, ateinu.“ (Žyd 10, 5-7).
Taip jau Motinos įsčiose Kristus daro tai, ką darys per visą savo amžių. Kiekviename savo gyvenimo veiksme Jis nuolatos kartos tą savęs paaukojimą ir nuolatos kalbės Tėvui tuos minėtinus žodžius: „Štai einu, Tėve! Darysiu viską, ką man liepsi! Įsirašiau tą įstatą savo širdin ir neužmiršiu jo iki numirdamas (plg. Žyd 10)!“
Taigi, nors dar nenuskambėjo ant žemės anas angelų balsas, kuris netrukus apreikš žmonėms didžią linksmybę, bet ir dabar tegul jau žmonės džiaugiasi: jau prasidėjo atpirkimo darbas! Kai tik Dievo Sūnus pasidarė žmogum, Dievas pradėjo gauti tinkamą sau garbę. Junkis su Jėzumi, begarbindamas Dievą, o ir tavo garbinimas, per tą susijungimą pašvęstas, liks šventas ir Dievo vertas! Išmok, kaip privalai gerbti ir mylėti Dievo garbę ir ieškoti jos viskame, kad ir pati amžinoji Išmintis tyčiomis pasidarė žmogumi, norėdama atsidėti Dievo garbei!
Dievo garbe! Koks didis yra, kuris dėl jos tik gyvena ir triūsia! Koks meilus yra Dievui! Toks žmogus tikrai myli Dievą už vis labiau; rodos, lyg kad jis būtų save patį užmiršęs. Tasai savęs užmiršimas yra labai naudingas, nes kiekvienas, nors ir menkiausias darbas, jeigu tik žmogus jį daro iš Dievo meilės ir Dievo garbei, pagamina žmogui brangiausią nuopelną amžinajam gyvenimui.
Kad tu Dievo garbę pasirinktumei visų savo minčių, geismų ir veiksmų aukščiausiuoju tikslu, jau šiame gyvenime džiaugtumeis tikra ramybe ir laime! Juk yra pažadėta ramybė žmonėms, kurių valia yra gera; o nėra geresnės valios už tą, kad žmogus kiekvienoj savo gyvenimo valandoj ieško Dievo garbės.
II. Jėzaus gyvenimas Marijos įsčiose buvo nuolatinė žmonių išganymui auka. Protingas padaras tinkamai garbina Dievą, kad Jį pažįsta, pamilsta, garbina ir Jam vienam tarnauja. Ta yra šventoji ugnis, kurios Jėzus atėjo mėtlioti po žemę. Todėl Jis nuo pirmos savo atėjimo valandos, dar Motinos įsčiose, karštai trokšta, idant ta ugnis degtų žmonių širdyse. Nuolat stovi Jo minty liūdnas žmonijos būvis, kad ji guli paskendusi tamsybėse ir visokiomis nuodėmėmis sutepta. Nuolat turi Jis akyse tą nelaimingų sielų daugybę, kurią ryja pragaras. O, kaip tas reginys drasko Jo gailestingąją širdį! Kaip nekantriai laukia Jis tos valandos, kada džiaugsis kaip milžinas, bėgdamas darbų ir kančių keliu (Ps 18)!
Negana to, kad paties savęs išnaikinimo pavyzdžiu tarnauja žmogaus išganymui, atitiesdamas kreivas jo mintis, mokindamas jį mylėti nuošalų gyvenimą, nusižeminimą, kantrybę ir paklusnumą, bet ir tiesiu būdu jau pradeda vykdyti savo pašaukimą, kaip Išganytojas. Įkvepia savo Motinai, kad Jį nuneštų į Zacharijo namus, ir vienu savo apsilankymu pašvenčia savo pranokėją, pripildo Elžbietą Šv. Dvasios ir savo malonių gausiai išlieja ant tos laimingos giminės.
Ir ne tik tame atsitikime, be paliovos ir visokiais būdais dar Motinos įsčiose darbuojasi Jėzus kaip Išganytojas; be paliovos vykdo savo gailestingumo veikalą, pasiduodamas Tėvo valiai, nepaliaudamas Jam aukoti savo pažeminimą, negalią, kuriems laisvai pasidavė. Bet ypač darbuojasi mūsų išganymui savo maldomis…
Suprask iš to pavyzdžio, kiek gali gero padaryti, nors gyventumei nuošaliai ir žmonių visai nežinomas.
Jėzau, atmainyk mano širdį, idant suprasčiau Tavąją! Padaryk, kad karštai trokščiau Dievo garbės ir artimo išganymo! Bet padaryk vieną kartą, kad turėčiau ramią širdį, kad mokėčiau laukti Tavo Tėvo paskirtų laikų, o nepralenkčiau Jo valios; kad būčiau paklusnus Jo malonei! Apšviesk mane, Jėzau, idant suprasčiau, kokios brangios yra žmonių sielos ir kiek garbės suteikia Švč. Trejybei jų pašventimas ir išganymas; užtat idant visą savo gyvenimą pašvęsčiau tam kilniajam darbui!