Pirmieji sestadieniai

Šv. Pijus X prie darbo stalo
Šv. Pijus X prie darbo stalo

1903 m. rugpjūčio 2 d., sekmadienio rytą, Vatikano Siksto koplyčioje prasidėjo trečiasis balsavimas renkant popiežiaus Leono XIII įpėdinį. Kardinolas Mariano Rampolla del Tindaro, buvęs mirusio pontifiko valstybės sekretorius, galėjo tikėtis balsų daugumos ir išrinkimo, kai Krokuvos arkivyskupas kardinolas Ianas Puzyna paprašė žodžio ir Jo Apaštališkosios Didenybės Pranciškaus Juozapo, Austrijos imperatoriaus ir Vengrijos karaliaus, vardu pareiškė pašalinantį veto jo kandidatūrai. Po šios konklavos panaikintas pašalinamasis veto buvo sena privilegija, suteikta ne tik Austrijos imperijai, bet ir katalikiškoms Prancūzijos bei Ispanijos karalystėms. Rampolos išrinkimas žlugo, ir rugpjūčio 3 d. vakare septintuoju balsavimu popiežiumi išrinktas Venecijos patriarchas Džiuzepė Sarto. Jis pasirinko Pijaus X vardą. Naujasis pontifikas paprašė konklavos sekretoriaus monsinjoro Rafaelio Merio del Val likti šalia jo valstybės sekretoriumi. Jiems vadovaujant vienuolika metų Katalikų Bažnyčia išgyveno vieną vaisingiausių epochų savo istorijoje, kurią nutraukė dar vienas nenuspėjamas įvykis – 1914 m. birželio 28 d. Austrijos erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymas.

Tą sekmadienio rytą erchercogas su žmona atvyko į Sarajevą, Bosnijos sostinę, ir įsėdę į atvirą automobilį, Appel krantine pasiekė miesto centre esančią rotušę. Perpildytame maršrute pirmą kartą susisprogdino sprogdintojas, tačiau bomba nepasiekė tikslo ir sprogo po kitu automobiliu, sužeisdama kelis jame buvusius pareigūnus. Užuot tuoj pat palikęs pavojaus zoną, erchercogas pasiliko stebėti sužeistiesiems teikiamos pagalbos ir įsakė kortežui tęsti kelionę į rotušę, kad galėtų baigti ceremoniją. Tuomet automobilių eilė paliko rūmus ir vėl kirto miestą, tačiau vairuotojas neteisingai pasuko ir atsidūrė priešais smuklę, kurioje girtavo vienas iš sprogdintojų Gavrilo Principas. Sąmokslininkas netikėtai atsidūrė vos už kelių metrų nuo savo aukos, ir du revolverio šūviai sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą. 1914 m. rugpjūčio 20 d. Europoje ėmė griaudėti patrankos, o šventasis Pijus X, kurio širdį draskė sielvartas dėl šios katastrofos, mirė.

Kardinolo Puzynos veto, kaip ir Austrijos sosto įpėdinio nužudymas, buvo nenuspėjami įvykiai, pakeitę žmonijos istorijos eigą. Nenuspėjamumas yra žmogaus gyvenimo dalis, tai kiekvienas iš mūsų gali paliudyti ir asmenine patirtimi. Netikėtumas, nenuspėjamumas yra tai, ko žmonės negali numatyti ir suplanuoti. Tai egzistuoja, tai yra mūsų gyvenimo dalis, bet tai nėra atsitiktinumas. Atsitiktinumas, kuris yra įvykių beprasmybė, neegzistuoja. Iš tikrųjų viskas, kas vyksta mūsų gyvenime ir visos visatos gyvenime, turi prasmę. Tik Dievas žino visa ko prasmę ir tik Jis viskam suteikia prasmę, tačiau istorija, kaip teigia šventasis Bonaventūra, slepia savyje dvasinius žiburius ir intelektus.

Gali atsitikti, kad iš pažiūros nenuspėjami įvykiai iš tikrųjų nėra nenumatyti, nes juos organizuoja okultinės jėgos, siekiančios vadovauti istorijai, – tačiau dažnai net ir šie įvykiai turi nenumatytų pasekmių, nes tik Dievas yra istorijos šeimininkas ir, kad ir kaip žmogus stengtųsi ją valdyti, jam niekada iki galo nepavyksta.

Praėjus šimtui dvidešimčiai metų po šventojo Pijaus X išrinkimo, chaosas, į kurį esame panirę, yra galutinė revoliucinio proceso, turinčio tolimą kilmę ir savitą šimtmečių dinamiką, pasekmė. Vyskupas Jeanas-Josephas Gaume'as (1802-1879) šio proceso šaknis įvardijo nihilizme. „Jei nuplėšę revoliucijos kaukę paklausite jos: „Kas tu esi?“, ji jums atsakys: „Aš esu neapykanta kiekvienai religinei ir socialinei santvarkai, kurios žmogus nesukūrė ir kurioje jis nėra karalius ir Dievas tuo pačiu metu. Aš esu maišto filosofija, maišto politika, maišto religija: aš esu ginkluotas neigimas (nihil armatum); aš esu religinės ir socialinės valstybės grindimas žmogaus, o ne Dievo valia! Trumpai tariant, aš esu anarchija, nes esu Dievo detronizavimas, o jo vietoje pasodinu žmogų. Štai kodėl aš vadinuosi Revoliucija, t. y. nuvertimu.“

Pirmieji sestadieniai

Planetos anarchija revoliucinės jėgos nori sugriauti prigimtinę ir krikščioniškąją tvarką iš pagrindų. Ši netvarka neapsiriboja vien politiniu ir socialiniu lygmeniu, bet šiandien apima ir individų būties bei mąstymo būdą, sukeldama prieštaravimus, iracionalizmą ir mąstymo bei elgesio disbalansą. Tie, kuriems tenka aukščiausios valdžios pareigos politinėje ar bažnytinėje srityje, neišvengia šio psichologinio destabilizavimo proceso, dauginančio įvykių neprognozuojamumą.

Šiandien revoliucinės jėgos bando suvaldyti savo sukurtą procesą besiremdamos dirbtinio intelekto algoritmais, tačiau bet koks toks bandymas yra pasmerktas nesėkmei. Matematika, remdamasi skaičiavimais, gali sukurti įprastinius pasaulio vaizdinius, tačiau ji nepajėgi suprasti metafizinės tikrovės prigimties. Algoritmų mokslas nepadeda suprasti pasaulio ir neištrina ateities neapibrėžtumo.

Mūsų prognozė apie neišvengiamą karo gaisrą grindžiama ne matematikos mokslu, o logika, kuri mums sako, kad viešas ir sistemingas moralės dėsnio pažeidimas atneša visuotinį sunaikinimą. Tačiau niekas negali nuspėti, kur ir kaip konfliktas įsiplieks. Panašiai logika mums sako, kad jei Bažnyčiai visada buvo būdingi dideli skilimai ir erezijos, tai slidžios apostazės amžiuje, į kurį esame panirę, galima tikėtis nesuskaičiuojamos daugybės skilimų ir konfliktų sprogimo jos viduje, net jei niekas negali nuspėti, koks įvykis juos detonuos.

Tačiau logikos nepakanka, reikia ir tikėjimo akto. Juk Dievas, kaip pastebi tėvas Calmelis, apsireiškia istoriniuose įvykiuose, tačiau su sąlyga, kad širdyje nešiosimės tą antgamtinę šviesą, kuri juos pranoksta ir teisia.

Praėjus šimtui dvidešimčiai metų po šventojo Pijaus X išrinkimo, jo pirmoji enciklika E supremi apostolatus, paskelbta 1903 m. spalio 4 d., meta į mūsų sumišusį amžių antgamtinę šviesą, reikalingą šiuolaikiniams įvykiams suprasti. Siekdamas atkreipti dėmesį į labiausiai apverktinas sąlygas, kuriose atsidūrė žmonija, Pijus X teigė:

„Juk kas gali nematyti, kad šiuo metu visuomenė labiau nei bet kuriame ankstesniame amžiuje kenčia nuo baisios ir giliai įsišaknijusios ligos, kuri, kasdien plėsdamasi ir grauždama jos vidų, tempia ją į pražūtį? Jūs suprantate, garbingieji broliai, kas yra ši liga – tai atkritimas nuo Dievo, kuris labiausiai susijęs su mūsų matomais griuvėsiais. Pranašas perpėjo: „Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo tavęs, žūva.“ (Ps 73, 27)

„Iš tiesų nei vienas, išlaikęs sveiką protą, – priduria šventasis Pijus X, – negali abejoti šia žmogaus ir Aukščiausiojo varžybų baigtimi. Žmogus, piktnaudžiaudamas savo laisve, gali pažeisti Visatos Kūrėjo teisę ir didybę, tačiau pergalė visada bus Dievo. Kai žmogus, suklaidintas savo triumfo iliuzijos, pakyla su didžiausiu įžūlumu, jo pralaimėjimas jau šalia.“

Su tokiu pasitikėjimu Dievo Apvaizda ir šventojo Pijaus X užtarimu jo mirties metinių proga stenkimės įžvelgti ir drąsiai pasitikti mūsų laukiančią neaprėpiamybę.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.