Trikdyti taiką, kai viešpatauja tiesa, yra toks pat nusikaltimas, kaip ir saugoti taiką, kai tiesa yra pažeidžiama. Todėl yra laikas, kai taika pateisinama, ir yra laikas, kai ji nepateisinama. Juk parašyta, kad yra laikas taikai ir laikas karui, kuriuos skiria tiesos įstatymas. Tačiau niekuomet nėra laiko tiesai ir laiko klaidai, nes parašyta, kad Dievo tiesa išliks per amžius. Štai kodėl Kristus yra pasakęs, kad atėjo atnešti taikos ir tuo pat metu atėjo atnešti kalavijo. Tačiau Jis nesako, kad atėjo atnešti ir tiesos, ir klaidos.
Blezas Paskalis
Niekada mirtinas irenizmo[1] pavojus nebuvo įvardytas aštriau nei šiuose didžiojo prancūzų mąstytojo Blezo Paskalio žodžiuose. Mūsų dienomis ne mažiau nei jo laikais vienybės, o ne tiesos vertinimas vaidina pagrindinį vaidmenį Bažnyčios krizėje, nes Kristaus Bažnyčia – Šventoji, Romos, Katalikų, Apaštalinė Bažnyčia – remiasi šiuo pamatiniu principu: absoliučia dieviškosios tiesos pirmenybe, kuri yra paties Dievo pirmenybė. Tai principas, kuriuo grindžiamas visų erezijų pasmerkimas per pastaruosius 2000 metų, tai visų anatemų pagrindas, pati Bažnyčios raison d'etre (būties prasmė – red.), visos jos apaštališkosios ir misionieriškosios veiklos pagrindas. Bažnyčia išliko, nes visada smerkė klaidas. Kardinolo Niumano žodžiais tariant, „klaidų baimė yra tiesiog būtina tikrajai tiesos meilei“.
Šiandien Bažnyčioje vyrauja visai kitokia dvasia nei Niumano. Bažnyčiai gresiančios baisios krizės – tikėjimo krizės, vidinės krizės – akivaizdoje net iš kai kurių vyskupų girdime argumentą, kad šiandien labiausiai apgailėtinas dalykas yra katalikų susiskaldymas. Šį argumentą esu girdėjęs ir anksčiau.
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenau Austrijoje, Vienoje gyveno katalikas filosofijos profesorius, kuris nuolat kalbėdavo novenas už Austrijos nacifikaciją. Aš buvau radikalus jo oponentas, o jis kovojo prieš antinacines apžvalgas, kurias tuo metu leidau. Kartą Zalcburgo arkivyskupas, gana vidutiniškas, linksmas žmogus, bet malonus ir labai draugiškas, kreipėsi į mane ir pasiūlė susitaikyti su šiuo profesoriumi. Jis teigė, kad labai svarbu, jog katalikai nekovotų vieni su kitais, kad tarp katalikų būtų vienybė ir taika. Aš atsakiau: „Tarp manęs ir jo nėra jokių asmeninių nesutarimų, bet jei jis išpažįsta klaidingas teorijas, kurios nesuderinamos su Kristumi, tuomet jaučiuosi sąžinės įpareigotas su juo kovoti. Negalima pasiekti taikos tiesos, o ypač dieviškosios tiesos sąskaita. Tai reikštų Dievo įžeidimą.“ Deja, jis nesuprato mano argumentų. „Bet profesoriau, – tarė jis, – juk esate draugiškas žmogus. Susitaikykite su juo – svarbu, kad nebūtų skilimo tarp katalikų...“
Kovoti už tiesą
Ne. Daug svarbiau, kad nebūtų katalikų – nei kunigų, nei pasauliečių, nei vyskupų – išpažįstančių ereziją, išpažįstančių teorijas, nesuderinamas su katalikų tikėjimo depozitu. Tai, kad daugelis tiesai ištikimų katalikų kovoja su šiomis erezijomis, nėra apgailėtina; priešingai, turėtume džiaugtis, kad vis dar yra ištikimų katalikų ir kad jie priešinasi erezijoms, nes Dievas to iš jų tikisi. Šv. Paulius sako, kad erezijų visada bus, ir priduria, jog Dievas leidžia joms išbandyti tikinčiuosius. Negalima ir nevalia išvengti susiskaldymo, kuris remiasi tiesos ir netiesos nesuderinamumu. „Trikdyti taiką, kai viešpatauja tiesa, yra toks pat nusikaltimas, kaip ir saugoti taiką, kai tiesa yra pažeidžiama.“
Apgailestauti dėl nesantaikos kaip tokios, užuot smerkus erezijas, užuot vadinant jas tikruoju vardu, pirmiausia reikštų, kad norima išlaikyti vienybę net ir tiesos sąskaita. Tačiau, žinoma, tikroji vienybė suponuoja vienybę tiesoje. Klaida, netiesa niekada negali būti tikros vienybės pagrindas. Ta šventa, antgamtinė vienybė, apie kurią mūsų Viešpats kalba kunigiškoje maldoje ut unum sint – kad visi būtų viena – gali išsipildyti tik išpažįstant dieviškąją tiesą, priklausant Mistiniam Kristaus Kūnui. Tai vienybė, kuri vienus įtraukia, bet tuo pat metu kitus išskiria. Kaip mums primena tėvas Werenfriedas van Straatenas, „Jėzaus maldos „kad visi būtų viena“ negalima atskirti nuo kitų Jo žodžių: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. [...] Aš esu vartai!“ Tas pats principas išreikštas ir pirmojoje popiežiaus Pijaus XI enciklikoje: Pax Christi in regno Christi, Kristaus taika Kristaus karalystėje.
Net ir prigimtiniu lygmeniu vienybė, kuri nepagrįsta tiesa, yra arba labai kvailas, arba labai pavojingas dalykas. Pavyzdžiui, ta paviršutiniška draugystė, tokia būdinga šiuolaikinei visuomenei, kai į kiekvieną žmogų, nepaisant jo santykio su Dievu, žvelgiame su „tolerancijos“ dvasia – dvasia, įkūnyta Prūsijos Frydricho II žodžiais: „Tegul kiekvienas pasiekia palaimą savaip“, – tai kvaila pseudobendruomenė, neturinti jokio bendro principo, galinčio iš tiesų suvienyti žmones.
Tačiau toks „bendrumas“ gali būti ne tik kvailas; jis gali tapti grėsminga jėga, kai remiasi ne principo stoka, bet bendra klaida – stabu. Nacizmo ar komunizmo bendruomeniškumas yra įstabus dalykas. Atsidavimas bendram stabui nueina taip toli, kad jo išpažinėjai pasirengę už jį mirti. Tiek daug jaunų vokiečių paaukojo savo gyvybes kare šaukdami: „Heil Hitler!“ Jie vieningai atsidavė velniui.
Žinoma, yra natūrali vienybė, kuri turi vertę, pavyzdžiui, santuokos vienybė, net tarp pagonių, ir šeimos vienybė. Ši vienybė pirmiausia grindžiama prigimtine meile – sielų giminyste. Tačiau, kad tokia vienybė pranoktų vien prigimtinę, ji turi būti sutvirtinta įsitikinimų vienybe. Net santuokoje ar šeimoje vienybė gali būti antraeilė tiesos atžvilgiu. Taip sakė Kristus: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.“ (Mt 10, 34 – red.) Kristaus tiesai, vadinasi, reikia teikti pirmenybę net prieš šeimyninę taiką.
Jei mums iš tiesų rūpi krikščionių vienybė, teigiu, kad yra tik vienas būdas ją atkurti, ir tai yra laiko patikrintas būdas: anatemos prieš visus eretikus. Tai būdas, kuriuo Bažnyčia išliko, išsaugojo savo tapatybę per visus amžius. Būtent tokiu būdu visai neseniai šlovingos atminties šv. Pijus X išgelbėjo Bažnyčios vienybę: nedviprasmiškai pasmerkęs eretikus, visiems kunigams įvedęs priesaiką prieš modernizmą, jis išlaisvino Bažnyčią iš modernizmo pančių.
Tikrąją vienybę galima atkurti tik eretikui atsiverčiant (ar bent jau jam pasirinkus paklusnumą) arba jį ekskomunikuojant.
Šioje vietoje, žinoma, turime atsižvelgti į tai, kad pastaruoju metu anatemos nebenaudojamos. Nenoras naudotis šia nepakeičiama Bažnyčios autoriteto priemone yra šiandien tarp katalikų populiaraus irenizmo pasekmė, o šis irenizmas, mano manymu, savo ruožtu yra esminio artimo meilės ir bendrystės painiojimo pasekmė.
Bendrystė ir bendruomenė suponuoja bendrą tikslą, vienybę tiesoje. Krikščionių bendrystė suponuoja vienybę Jo šventojoje Bažnyčioje. Priešingai, artimo meilė nesuponuoja bendro tikrojo tikėjimo priėmimo. Meilės pareiga apima kiekvieną žmogų, net Dievo priešus. Iš tikrųjų ji iš mūsų reikalauja daugiau nei bendrystė. Ji reikalauja karštos meilės Kristui, visiško asmeninio Aš–Tu santykio su Kristumi, kad mūsų širdis būtų ištirpdyta Kristaus. Tačiau ji nesuponuoja nieko iš artimo, į kurį nukreipta mūsų meilė, pusės. Kita vertus, bendrystė iš mūsų pusės reikalauja kur kas mažiau nei meilė, tačiau iš to asmens, su kuriuo mes įžengiame į bendrystę, reikalauja kur kas daugiau. Religinė bendrystė numato, kad kitas asmuo dalijasi mūsų tikėjimu.
Būtent dėl šios meilės ir bendrystės painiavos anatemos laikomos griežtomis ir negailestingomis. Anatemos iš Bažnyčios bendrystės pašalina erezijas išpažįstantį asmenį, jei jis neatsisako savo klaidų. Tačiau kaip tik todėl ji yra didžiausios meilės aktas visų tikinčiųjų atžvilgiu, prilygstantis apsaugojimui, kad pavojinga liga neužkrėstų daugybės žmonių. Izoliuodami užkrato nešiotoją, saugome kitų žmonių kūno sveikatą; anatemomis saugome jų dvasinę sveikatą. Ir argi Kristus nesakė, kad turėtume bijoti ne tų, kurie žudo kūną, bet bijoti to, kuris turi galią nublokšti į pragarą?
Ir dar: bendrystės su eretiku nutraukimas jokiu būdu nereiškia, kad mūsų meilės pareiga jo atžvilgiu baigiasi. Ne, Bažnyčia meldžiasi ir už eretikus – tikras katalikas, asmeniškai pažįstantis eretiką, karštai meldžiasi už jį ir nenustoja teikti jam visokeriopą pagalbą. Tačiau jis neturėtų su juo bendrauti. Taip sakė šventasis Jonas, didysis meilės apaštalas. Jis sako: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis.“ (1 Jn 4, 20 – red.) Tačiau jis taip pat sakė: „Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo, to nepriimkite į namus...“
Kartu su šiuo meilės ir bendrystės painiojimu daugelio vadinamųjų liberalų ar pažangiųjų sąmonėje artimo meilė susilpnėjo ir suminkštėjo. Jie painioja tą pergalingą ir šventą meilę, apie kurią šventasis Paulius kalba savo Pirmojo laiško korintiečiams 13–ame skyriuje, su paprastu humanitariniu geranoriškumu. Jie nebemato, kad meilė mūsų širdyse gali gyvuoti tik kaip mūsų meilės Kristui vaisius. Todėl dažnai girdime nesąmonę, kad tikrosios meilės galėtume pasimokyti iš ateistų: mes, katalikai, sakoma, mylime tik Dievą, o ateistai – tik žmogų, todėl, norėdami pasiekti tikrąją meilę, turime su jais susivienyti; o kad tai pasiektume, Bažnyčia turi palikti savo „getą“ ir įgyti atvirumo pasauliui.
Saugoti tiesą
Šis termino „getas“ vartojimas labai gerai iliustruoja irenizmo mentalitetą. Jei juo norima tiesiog pasakyti, kad Bažnyčioje buvo daug biurokratizmo ir kad jo reikėtų atsikratyti, taip įveikiant tik tariamos, koncencinės katalikybės paplitimą, tuomet tikrai pagirtina tikėtis, kad Bažnyčia išsiverš iš geto. (Tačiau reikėtų plačiau pripažinti, kad biurokratizmas yra blogis, kurio niekada negalima išstumti įstatymais, t. y. dar didesne biurokratija, bet tik atnaujinus tikėjimą ir Kristaus meilę.) Tačiau taikyti „geto“ terminą tiesos tvirtovei yra pražūtinga klaida. Tai dieviškojo Bažnyčios pobūdžio ženklas – ženklas, kad ji nėra tik žmogiška institucija, kad ji negailestingai užtrenkia duris visoms klaidoms, visoms erezijoms, visiems nukrypimams nuo katalikų tikėjimo lobyno. Per visą žmogiškųjų klaidų suirutę, istorinių pakilimų ir nuosmukių ritmu Bažnyčia 2000 metų išliko nesutepta dogmatinių klaidų. Bažnyčios istorija yra ne kas kita, kaip stebuklo liudijimas: niekada nepasiduodama erezijų puolimui, nepasiduodama daugelio prelatų, net popiežių, silpnumui ir nuodėmingumui, nesileisdama į kompromisus su klaidomis, šlovingoji dieviškosios tiesos tvirtovė išliko neįveikiama. Reikia neįtikėtino vidutiniškumo, kad žvelgdamas į šį istorinį stebuklą matytum... getą! Tai intelektualinės mados pasekėjų, tų, apie kuriuos kalbėjo Kierkegoras, vidutiniškumas: „Filosofija su kiekvienu savo žingsniu nusimeta po odą, o kvailas pasekėjas į ją įšliaužia!“
Mokyti tiesos
Daugelis pasekėjų šiuo metu yra tvirtai susisupę į netikro ekumenizmo odą, kuris yra dar viena – galbūt reikšmingiausia iš visų – šio amžiaus paralyžiuojančio irenizmo apraiška.
Tinkamai suprastas terminas „ekumenizmas“ siejamas su Bažnyčios visuotinumu, vienu iš esminių jos požymių. Siekti atversti kiekvieną žmogų yra esminė Bažnyčios misija.
Priešingai nei žydai, kurie paprastai nesiekia atsivertimų, nes mano, kad Senajame Testamente Dievo apreiškimas skirtas tik išrinktajai tautai, Katalikų Bažnyčia laikosi Kristaus įsakymo: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 19 – red.) Štai kodėl ji vadinama Katalikų Bažnyčia – nuo graikiško žodžio, reiškiančio „visuotinė“.
Tačiau tas ekumenizmas, kuris tapo madingas po Vatikano II Susirinkimo, yra visai kas kita; kai kuriais aiškinimais jis netgi prieštarauja tikrajam katalikiškam visuotinumui.
Kiekvienas tikras katalikas kiekviename nekatalike, kiekviename žmoguje, kuris dar nėra Mistinio Kristaus Kūno narys, turėtų matyti katechumeną in spe, galimą atsivertėlį. Kristaus malda ut unum sint žvelgia į kiekvieno atskiro žmogaus atsivertimą į tikrąją Bažnyčią. Tačiau sąjunga, kuri atsiranda dėl skirtingų religinių bendruomenių susiliejimo, o ne dėl atskiro žmogaus atsivertimo į Katalikų Bažnyčią, yra visai kas kita.
Šiandien ji, regis, turėtų praktinę prasmę tik Stačiatikių Bažnyčios, kuri nėra eretiška, o tik schizmatiška, atveju. Bent jau iš principo vienybei atkurti pakaktų, kad stačiatikiai pripažintų Romos popiežiaus primatą. Taigi kiekvienas meilės gestas ir kiekvienas gilios Šventojo Tėvo ir Stačiatikių Bažnyčios galvos bendrystės pasireiškimas yra praktinis ir viltingas žingsnis link Rytų Bažnyčios sugrįžimo į vienybę, kuri netrukdomai egzistavo iki IX amžiaus.
Tačiau, kalbant apie protestantus, kliūčių susivienijimui yra kur kas daugiau ir kur kas rimtesnių – tiek daug, kad viltis vėl susivienyti su protestantų sektomis tikriausiai yra iliuzinė ir neabejotinai susijusi su rimtu pavojumi. Vatikano II Susirinkimas iš tikrųjų akcentuoja ne ekumenizmą tikrąja šio žodžio reikšme – iš tikrųjų Susirinkimas ragina laikytis naujo požiūrio į nekatalikiškas religijas. Susirinkimas kviečia katalikus, aiškiai pripažįstant dogmines sektų klaidas, pripažinti ir tai, kas jose yra teisinga.
Tikimasi, kad tokiu pripažinimu katalikai pajus ne tik slogų mūsų atskyrimą nuo brolių krikščionių, bet ir netobulą vienybę, kylančią iš tų tiesų, kuriomis dalijamės su jais.
Tai kilnus dalykas, tačiau, kartoju, taip pat pavojingas dalykas. Nes, palyginti su Bažnyčios visuotinumu ir atvertimo misija, kurią visi turime jausti, pripažinimas to, ką turime bendro su nekatalikais, yra visiškai antraeilis dalykas. Žinau, kad šie žodžiai pažeidžia madingą ekumeninį etiketą, tačiau pats popiežius Paulius VI savo pirmojoje enciklikoje Ecclesiam Suam aiškiai pabrėžė skirtingus mūsų vienybės su nekatalikų religinėmis bendruomenėmis laipsnius ir skirtingą požiūrį į jas. Pirma, mūsų atsiskyrimas nuo protestantų grindžiamas esminiais dogminiais skirtumais – o šie skirtumai įvairiose sektose yra skirtingi. Antra, susiduriame ne tik su daugybe skirtingų konfesijų, bet ir su susiskaldymu pačiose konfesijose, kurių dauguma skirtingose šalyse turi skirtingus ir visiškai nepriklausomus vadovus. Taigi, kad ir kokie gausūs ir nuoširdūs būtų mūsų meilės ir bendrystės gestai sektų vadovams, galime turėti mažai vilties, kad visa denominacija kolektyviai sugrįš į avių kaimenę.
Ir čia, žinoma, slypi pavojaus šaltinis: galimybė, kad, tęsiantis „ekumeninės dvasios“ jauduliui, neatnešdamas tikros dvasinės vienybės, jis paskatins mus pabrėžti tuos elementus, kurie mums bendri su sektomis, bet tų elementų, kuriais skiriamės, sąskaita. Čia vėl padarytume pagrindinę klaidą, kai vienybę iškeliame aukščiau už tiesą. Ir tai būtų blogiausia tikros vienybės iliuzija – tik tariama vienybė, pasiekta vertingų mūsų tikėjimo depozito elementų sąskaita. Šventosios Bažnyčios sumenkinimo, jos liturgijos susilpninimo, nedrąsaus Mergelės kulto dangstymo, gėdingo vengimo minėti šventuosius sąskaita.
Irenizmas, galima sakyti, iš tiesų slepia daugybę klaidų. Štai kai kurios iš jų: pagunda vienybę vertinti labiau nei tiesą, tikrosios vienybės prasmės iškraipymas, prie kurio gali privesti irenizmas, nenoras ginti Bažnyčią smerkiant erezijas ir atskiriant nuo jos eretikus, meilės ir bendrystės painiojimas, irenizmo išsigimimas į vidutiniškumą ir mados siekimą, ekumeninės dvasios sugedimas jai virstant savotišku rotariečių mentalitetu, apsirengusiu religiniais rūbais. Aptardamas visus šiuos irenizmo vaisius, negalėjau nuslėpti nuo savęs, kad kiekvienas iš jų jau yra labai aiškus ir esamas faktas. Katalikų Bažnyčią šiandien kamuoja kiekviena iš šių rykščių.
Kitaip tariant, nėra jokios priežasties optimizmui – todėl tegul mūsų viltis auga saikingai! Juk Viešpats Dievas yra pasakęs ir šiandien tebekartoja mums: Et portae inferi non praevalebunt.
[1] Irenizmas (gr. eirēnē – taika), krikščionybėje – judėjimas, siekęs panaikinti konfesinius skirtumus. Kilo XVI a. viduryje pradėjus plisti reformacijai. XVII a. irenizmas ypač buvo paplitęs Vokietijoje. Katalikų Bažnyčiai irenizmas yra nepriimtinas: Jėzaus Kristaus įsteigta Bažnyčia yra viena, tikra, šventa ir visuotinė.
