Jost Haller, Šv. Jurgis ir drakonas (1445-1450)
Jost Haller, Šv. Jurgis ir drakonas (1445-1450)

Tas, kurio vardo negalima sakyti. Tas, kurio neįmanoma pamatyti. Išgirsti. Jis neapčiuopiamas. Nesugaunamas. Į žmogaus gyvenimą įsikišantis tada, kai suranda jį laisva valia pasirengusią priimti sielą.

Bene geriausiai blogis pavaizduotas kaip Sauronas „Žiedų valdove“. Jis beveidis. Esantis kažkur tarp ir anapus materijos. Gundantis auksu. Spindesiu. Įgyjantis galią tik tada, kai nuodėmės spindesio apakinta ir suviliota asmenybė tampa jo įrankiu.

Kodėl šiandien prasminga kalbėti apie blogį?

Vieną priežasčių – šv. Kalėdos ar šv. Velykos gali neateiti. Ir ne todėl, kad neišauš gruodžio 25-oji. Ir ne todėl, kad Jėzaus gimimo ir prisikėlimo faktus kas nors būtų pajėgus atšaukti.

Mes patys galime iš savo gyvenimų išbraukti šias svarbias šventes.

Advento pradžioje Europos lygybės komisarė Helena Dalli pateikė pasiūlymą Europos komisijai naudoti „įtraukiančią“ komunikaciją. Anot politikės, šv. Kalėdos turėtų būti vadinamos „atostogų sezonu“, taip pat turėtų būti galutinai panaikinti „seksistiniai“ kreipiniai „ponas“ arba „ponia“, identifikuojantys lytį. 

Ir nors šį kartą nepasitenkinimas nuvilnijo iki pat Vatikano, eurobiurokratė kažką sumurmėjo apie darbinį dokumentą, tačiau iš tiesų tai gera proga pasižiūrėti į pasaulį,  kuriame gyvename, tarsi iš paukščio skrydžio. Iš istorinės ir moralinės perspektyvos.

Tūkstantmetė žmonijos išmintis, vertybiniai klodai ir moralės normos – visa tai, kas skiria žmogiškąją būtį nuo gyvuliškosios, užfiksuoti ir perduodami simboliais, metaforomis ir palyginimais pasakose, mituose, padavimuose... Ir gyvuoja tol, kol motinos vakarais vaikams seka pasakas. Nei sugriovus miestus ir šventyklas, nei sudeginus rankraščius bei knygas žmonijos išmintis nedingsta. Ji dingsta tada, kai jaunuolis nėra treniruojamas tapti karžygiu ir nukirsti drakonui galvą, bet lepinamas ir mokomas prisijaukinti drakoną. Arba gali pasirinkti tapti drakonu ir nesibaiminti, kad kas nors nukirs galvą.

Ne tik atskiro žmogaus prigimtyje susigrumia kilnumas ir niekšybė, bet ir valstybių, civilizacijų egzistencijoje matomi dvasinio pakilimo bei nuosmukio periodai, kurių materiali išraiška – suklestėjimas arba žlugimas. Karai, epidemijos bei badmečiai istorijos vadovėliuose įvardijami kaip pabaigos priežastys, tačiau nėra istorijoje pavyzdžio, kai ydų ir nuodėmių kamuojama valstybė būtų išvengusi žlugimo. Tereikia atsiversti Asirijos, Babilonijos ar Romos istoriją.

Pirmieji sestadieniai

Todėl galvojantys apie šeimos ir tautos ateitį amžinąsias tiesas diegia jau vaikams. Kad ant tvirto akmens, o ne gličios pelkės jie statytų savo gyvenimą. Kad išmoktų atpažinti tvarkos ir chaoso pranašus, kad kurtų civilizaciją ir gintų ją nuo barbarybės. Kad atpažintų gėrį ir blogį. Ir atėjus lemiamam laikui gebėtų teisingai pasirinkti.

Įdomu, kaip pasirinks  mūsų vaikai... Ar dažnai skaitote vaikiškas knygas ir žiūrite vaikiškus filmus? Ar domitės, kaip sparčiai kinta jiems brukama pasaulėžiūra? Beje, ne tik jiems. Skirtis tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurasties šiandien trinama daug kur.

Juk jau girdėjote, kad senosios pasakos žiaurios, liūdnos ir baisios? Gali išgąsdinti ir nuliūdinti? Neatitinka nūdienos aktualijų? Kur kas geresnės naujosios istorijos, kur nereikia kovoti su slibinais, verčiau su jais susidraugauti!

Naujame puikiame pasaulyje gyventi turi būti paprasta ir lengva. Būk, kuo nori būti, be pastangų ir triūso. Nuovargis, prakaitas, ašaros ir kraujas #nebedžiugina, vadinasi nenaudingi.

Būti protingu, geru žmogumi, gražia moterimi, stipriu vyru nėra lengva. Dažnai labai sunku. Tenka mokytis. Aukotis dėl kito. Lavinti kūną ir dvasią.

Kaip ir statyti katedrą. Austi drobę ar šilką. Auginti duoną ir vyną. Reikia įdėti daug darbo, turėti meistriškumo ir kantrybės. Tik tada būna nuostabus rezultatas.

O jis žeidžia tinginio ir kvailio jausmus. Jo puikybę. Ir tinginystę. Pernelyg sudėtinga mokytis statyti katedrą.

Todėl reikia visus įtraukti, suvienodinti, niveliuoti. Kitoniškumas deklaruojantiems įvairovę tampa neįmanomu priimti ir toleruoti.

Bet grįžkime prie šv. Kalėdų ir ponų bei ponių. Ir eurobiurokratų. Ir rekomenduojamos literatūros vaikams.

Viešoje erdvėje vis dažniau girdimi įvairūs naujosios pasaulio tvarkos raktažodžiai: tvarumas, žalumas...ir įtraukumas.

Galbūt todėl ne tik šv. Kalėdos, bet ir moteriška moteris, ir vyriškas vyras jau puikiam naujajam pasauliui nederami epitetai. Ponios ir ponai, jūs esate griautini stereotipai!

Įtraukumas naujojo pasaulio naujoje tvarkoje turi suvienodinti visus. Kad neliktų rasės, religijos, tautybės ir lyties skirtumo. Sako, tie skirtumai žeidžia. O kodėl žeidžia? Juk mūsų skirtumai daro mus išskirtinais ir unikaliais!

Tačiau tikrasis blogis neturi veido… Jis tuštuma. Sauronas. Todėl reikalingas visa ko suvienodinimas. Pasaulis be moralės ribų, etikos normų, be gėrio ir blogio orientyrų. Raudonais kilimais tebūnie užklotos visos raudonos linijos. Kad nebūtų net matyti pasirinkimo galimybės.

Pirmieji sestadieniai

Kas sakė, kad blogio tarnai tik pasakų slibinai, raganos ir velniai? Tik girti ir apskurę revoliucionieriai? Sirenos nuostabiais balsais kviečia jūreivius į pražūtį. Gražuolė pamotė, savo kerais apžavinti Snieguolės tėtį. Kostiumuoti prekeiviai sielomis ir kūnais siūlo keliauti į puikų naująjį pasaulį. Pasaulį, kuriame viešpatauja gerovė ir visos septynios didžiosios dorybės. Ar Jūs prieš jas?

Tačiau niekas neperspėja, kad visos dorybės gali virsti savo pačių priešingybėmis – didžiosiomis nuodėmėmis, kai prarandamas saikas – visų dorybių matas. Taip romumas tampa abejingumu, leidžiančiu keroti rūstybei, dosnumas – švaistūniškumu, nuolankumas – save pozicionuojančia puikybe...

Nuostabiame Doriano Grėjaus portrete kada nors vis tiek ima ryškėti visos gyvenimo patirtys.

Šią žiemą ne vienas jaučiamės taip, tarsi Sniego karalienė pagrobė daugelį mūsų mylėtų žmonių. Jie šalia, bet mes nesusikalbame. Negirdime ir nesuprantame vieni kitų.

Mūsų gyvenimai tarsi įkalinti ir sušaldyti milžiniškuose ledo luituose. Tiek daug netikrumo. Ledinių gėlių, kurių negalima nei paliesti, nei užuosti.

Ir nei vieno karžygio, kuris padėtų iš ledo ir sniego karalystės ištrūkti… Kaip pačiose baisiausiose pasakose, kur karžygių nelieka. Kur našlaitė Elenytė turi pati viena eiti brolių vaduoti. Ir išvaduoja. Nes sužimba Betliejaus žvaigždė. Viltis. Ir kai šviesa spindi tamsoje, tamsa jos neužgožia.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.