Tradicija

Enėjas, ištremtas iš Trojos – tos Azijos karalienės, kurią graikai sudegino iki pelenų – atvyko į Italiją, kad čia įkurdintų kartu su juo pabėgusius savo žmones. Bet sutikęs vietinių pasipriešinimą, jis ieško ir randa sau kitus sąjungininkus – arkadijiečius, apgyvendinusius vietą, kuri vėliau taps Roma. Jų karalius Evanderis – šis vardas reiškia geras vyras – pažadėjo Enėjui pagalbą. Vienas svarbiausių jo motyvų buvo tas, kad tarp Enėjo priešų buvo žiaurusis ir nepadorusis Mezentijus. Evanderis taip apibūdina nežmogiškus Mezentijaus poelgius:

Kam žudynes baisias minėt ir kitokius tirono
Darbus? Ant jo ir vaikų galvos te dievai juos suverčia!
Būdavo, žmones gyvus pririš prie negyvėlių kūnų,
Burną pridės prie burnos, o rankas priveržia prie rankų
(Žvėriškas būdas kankint!), ir taip, almėm apsilieję,
Dvokiančio kūno glėby lėtai turėdavo mirti.

(vertimas – Antanas Dambrauskas. Vergilijus, Eneida, Vilnius: Vaga, 1989)

Man atrodo, kad dabartinius konfliktus Bažnyčioje, kurie turi analogus kitur – mokyklose ir universitetuose, mene, savo pačių istorijos traktavime ir ypatingai sekuliarioje politikoje – mes kovojame, gal net patys to nesuprasdami, dėl tikrovės. Visi sutarsime, kad yra blogai gyvą žmogų pririšti prie mirusiojo, taip leidžiant jam apsikrėsti ir lėtai mirti. Bet čia kyla klausimas – kas yra tasai miręs dalykas?

Modernistai atsako, kad miręs dalykas yra praeitis. Literatūros kritikai turi žodį, apibrėžiantį žmogų, kuris myli tradicines meno formas ir jas menantį pasaulį: nekrofilas. Nusistatymas visada yra prieš tradiciją, lyg šis daiktavardis kaip neišvengiamą priedą prie savęs neštųsi būdvardžius uždaras, pasenęs, priplėkęs, anachronistinis, beaistris, aklas.

Marksas visą žmonijos istoriją matė kaip klasių kovą, lyg viduramžių gildija nesiskyrė ar nebuvo geresnė nei industrinės Anglijos saldumynų parduotuvės. Feminizmas visą žmonijos istoriją mato (su sentimentaliomis išimtimis mėgstamoms aborigenų gentims) kaip moterų išnaudojimą, vykdomą jų amžino priešo – vyro. „Istorija yra nesąmonė“, - sakė Henris Fordas. Visur mokyklose mokiniams diegiama panieka, nušluojanti didžiuosius praeities dailininkus ir poetus kaip „mirusius baltuosius vyrus“ ir taip išgelbstinti mokinius nuo Čoserio ar Miltono skaitymo.

Lietuva meldžiasi

Bet kas, jeigu pats modernizmas yra miręs dalykas? Ir vėl – mes ginčijamės dėl tikrovės. Charakteringiausias modernizmo kaip ideologijos ar net kaip emocinės laikysenos bruožas yra jo destruktyvi neapykanta, pavydas ir smurtas. Mao Dzedongas ir jo Raudonoji armija siekė išnaikinti „keturis senuosius“: senąsias idėjas, senąją kultūrą, senuosius papročius ir senuosius įpročius. Jie nudažė Kiniją krauju.

„Gyvosios Kontitucijos“ gynėjai Amerikoje iš tikrųjų netiki, kad joje rašoma tai, ką jie ten norėtų matyti. Paprasčiausiai jiems nėra svarbu, kas ten rašoma; ir tokiu būdu leidžiant abortus šis požiūris nudažė Ameriką krauju. Sovietų Sąjunga, nenuosekliai svyravusi tarp senosios Rusijos kultūros garbinimo ir neapykantos, siųsdavo autorius ir dailininkus į gulagus dėl to, kad jie buvo „reakcionieriai“ – tai baisus nusikaltimas, kuomet velki savo kojas, kai tuo tarpu tauta žygiuoja pirmyn į šlovingą ateitį.

Žinoma, tradicijai pasišventę žmonės taip pat gali būti žiaurūs ir karingi. Prisiminkime senovės romėnus. Prisiminkime sijų ar apačių gentis. Prisiminkime zulu gentį. Bet modernizmas yra žiaurus pačia savo esme. Jis apibrėžiamas per opoziciją, ir tai, kam jis oponuoja, yra giliai žmogiškas dalykas, prigimtinis gėris. Žmogus negyvena tik laike, kaip medis ar šuo. Savo vaizduote ir atsiminimais jis siekia pažaboti laiką abiejose jo pusėse, tarsi jį peržengti.

Baisus Senojo Testamento prakeiksmas buvo, kad žmonių namai daugiau jų nebepažins. Šis prakeiksmas yra modernizmo reikalavimas. Jeigu pasakysiu „žmonės baigia anglų kalbos studijas universitete net nepažinę Džordžo Herberto vardo“, modernistas pagūščios pečiais ir atsakys: „Tai ką?“ arba pakels galvą ir ištars „Būtent“.

Tačiau čia slypi baisus prieštaravimas sau, kurį jau pastebėjo daugybė žmonių. Negali nurašyti savo protėvių į paraštes nemokydamas savo sūnaus tą patį padaryti su tavimi. Lazda turi du galus. Pažiūrėkime, ką tai implikuoja. Mes atidėjome į šalį poliesterio platėjančias kelnes su jų ryškiomis spalvomis. Šios kelnės dabar būtų gėda. Kaip ir Jėzus Kristus superžvaigždė. Kas dabar dainuoja tą lėkštą dainuojančios vienuolės Soeur Sourire dainelę, prasidedančią Dominique-nique-nique s’en allait tout simplement? Pamirškime ją. Bet tuomet pamirškime ir visus to meto [XX a. 7-8 deš.] revoliucinius teiginius. Išlaisvinimo teologija? Jau apaugusi dulkėmis. Niekas negali pretenduoti į pastovumą.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Akivaizdu, kad patys modernistai to nenori. Atkaklumas, su kuriuo vyresni Romos katalikai laikosi įsikibę savo [dabar jau pasenusių] jaunystės svajonių, kuomet Vatikano II susirinkimas bandė nuvesti Bažnyčią į tai, ką susirinkimo tėvai laikė moderniu pasauliu, parodo, kad jie yra labiau žmogiški nei reikalautų jų filosofija. Jie taip pat nori tradicijos. Jie taip pat nori kultūros. Bet modernizmas to duoti negali.

Vėlgi, mes kalbame labiau apie tikrovę nei apie vidinius modernistinio požiūrio prieštaravimus. Geras pavyzdys būtų vienas iš menų. Prieš leisdamiesi į šiuolaikinio meno kokybės aptarimą, galime pastebėti ištisų dailės žanrų išnykimą ir nebuvimą nieko, kas juos pakeistų. Poezijoje praktiškai išnyko epas, romansas, naratyvinė poezija, dramatiškas monologas, odė, laiškas ir himnas; ir sudėtingos metro, rimo ir formalios struktūros pamokos nebuvo perduotos kitoms kartoms.

Tai, ką sakau apie poeziją, suprantantys amatą galėtų pasakyti apie architektūrą. Reikia būti beveik archeologu, kad atrastum, ką mūrininkai, dailidės, tinkuotojai, šaltkalviai ir stikliai veikė vos prieš šimtą metų, jau nekalbant apie tūkstantį metų. Mes nebeklausiame, kodėl dabar nestatome [Niujorko] Didžiosios centrinės stoties. Mes klausiame, kodėl nebegalime pastatyti Didžiosios centrinės stoties.

Panašiai nebeklausiame, kodėl kaimynystės berniukai nebesirenka kartu groti gitara, bandža, klarnetu, trimitu ir būgnais melodijų tiesiog iš savo galvų. Jau sunkiai prisimename, kad tokie dalykai apskritai egzistavo. Scottas Joplinas buvo kur kas artimestis Mocartui, o George‘as Gershwinas žymiai artimesnis Richardui Straussui nei bet kurtis iš jų mums ir mūsų masiškai produkuojamai muzikai su vos keliais likusiais jos žanrais.

Nuo menų persikelkime prie prigimtinių žmogiškų dalykų, kuriuos pasiekti privalo kiekviena kultūra. Čia mūsų milžiniška nesėkmė yra tarsi kieme po kepinančia saule dvokiantis negyvas žvėris. Mes neturime nei vieno sveiko papročio suvesti draugėn berniukus ir mergaites. Vestuvių skaičius pasiekė dugną, o beveik pusė sudaromų santuokų baigiasi skyrybomis. Žmonės, kurie negerbia savo tėvų, į pasaulį atveda betėvius vaikus; ir berniukai bei mergaitės, kiekviena lytis savo būdu, tampa blogi. Mūsų vaikams tenka šimtas pornografinių vaizdo įrašų vienam nekaltam bučiniui, kurį jie patiria. Gali būti, kad yra net dar blogiau.

Mūsų bažnyčių, kaip ir mūsų vaikų, yra mažai ir jos nėra nekaltos. Sekuliari viltis, kad žmonės susivienys, kai atsisakys tikėjimo Dievu, pasirodė esanti antropologiniu absurdu, didžiausiu, kokį tik galėjo pademonstruoti žmogiškoji kultūra ir istorija. Žmonės suvienijami iš viršaus, ne iš apačios. Mūsų apetitai yra beribiai – seksui, kerštui, turtams, pozicijoms, šlovei ir valdžiai; bet apsimarinimas, nuolankumas, atleidimas ir Dievo garbinimas numalšina apetitą ir jo nusivylimus bei pakylėja mintis link aukštesnių dalykų, kur senovės posakis iš tikrųjų yra teisingas – kuo daugiau, tuo geriau.

Pasakyti, kad Bažnyčia turėtų būti „inkultūruota“, reiškia priimti prielaidą, kad šiuo metu apskritai yra kažkokia kultūra. Bet jos nėra. Yra tik masiniai įpročiai, išvystyti masių fenomeno – masinės mokyklos, masinių pramogų ir masinės politikos, nors turbūt tai trys to paties dalyko formos. Bažnyčia tad turi atlikti sunkų, kantrų kultūros statymo darbą ten, kur jos nėra. Manau, kad prie šios minties vedė popiežiaus Jono Pauliaus II ištartas pavadinimas „mirties kultūra“. Sakyti, kad turėtume rištis prie šių laikų, ar tiksliau prie prieš 60 metų užšaldytų teiginių, reiškia trukdyti šį kultūros statymo darbą. Tai reiškia pririšti mus prie negyvėlio kūno.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.