Arkivysk. Lefebvre'o paskaita apie šv. Pijaus X encikliką E Supremi Apostolatus

Skelbiame arkivyskupo Marcelio Lefebvre'o paskaitą apie pirmąją popiežiaus šv. Pijaus X encikliką E Supremi Apostolatus, kurioje jis apibrėžia savo būsimo pontifikato programą ir įvardija kelią į Bažnyčios atgimimą.

Ši arkivysk. Lefebvre'o paskaita yra iš 1980-1981 metais jo skaitytų paskaitų ciklo. Įkūręs Šv. Pijaus X kunigų broliją, arkivyskupas nuo pat pradžių ypatingą dėmesį skyrė seminarijų steigimui ir kunigų ugdymui. Savo seminarijų pirmojo kurso klierikams arkivyskupas sukūrė specialų kursą, kuriame buvo nagrinėjami svarbiausi Bažnyčios Magisteriumo dokumentai. Šiame kurse nagrinėtos svarbiausios popiežių enciklikos ir kiti dokumentai, apibrėžiantys katalikišką socialinę tvarką ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karališkumą. Kurso tikslas buvo paruošti jaunuosius seminaristus kunigystei mūsų laikais, kuomet situacija Katalikų Bažnyčios viduje ir likusioje visuomenėje yra itin sunki, suteikti jiems argumentų prieš moderniąsias klaidas, ypač liberalizmą, modernizmą ir komunizmą.

Kviečiame kartu su arkivysk. Lefebvre'u panagrinėti puikios šv. Pijaus X enciklikos E Supremi Apostolatus teiginius ir kuo ji aktuali mūsų dienomis.

Enciklika

E Supremi Apostolatus

popiežius šv. Pijus X

(spalio 4, 1903)

Pirmoji šventojo Pijaus X enciklika, datuota 1903 m. spalio 4 d., pavadinta E Supremi Apostolatus. Popiežius buvo karūnuotas rugpjūčio 4 d., taigi praėjus vos dviem mėnesiams po įžengimo į sostą jis paskelbė šią palyginti trumpą ir aiškiai išplėtotą encikliką. Iškart po prologo jis atskleidžia programą, kurios ketina laikytis savo pontifikato metu, kartu nubrėždamas savo pasaulio būklės viziją. Po to jis ragina vyskupus jį remti, ypač pabrėždamas seminaristų ugdymą, rūpinimąsi dvasininkais ir Katalikų akcija.

Pradžioje popiežius pateikia keletą apmąstymų apie savo paskyrimą. Tiesą sakant, jis niekada nemanė ir net neįsivaizdavo, kad konklava jį išrinks, –  iš tiesų jis buvo pažadėjęs savo Venecijos parapijiečiams, kad sugrįš... Jis pradeda taip:

Pirmą kartą kreipiamės į jus iš aukščiausio apaštalavimo sosto, į kurį nesuvokiamu Dievo sprendimu buvome iškelti, prisimindami, su kokiomis ašaromis ir karšta širdimi stengėmės atremti šią didžiulę pontifikato naštą.

Jis pasiskolino šv. Anzelmo žodžius, pasakytus jo pakėlimo į vyskupus proga:

Kad parodytume, su kokiu proto ir valios nusiteikimu Mes prisiėmėme sunkiausią Kristaus kaimenės ganymo pareigą, galime pateikti tuos pačius sielvarto įrodymus, kuriuos jis taria savo vardu. „Tai liudija mano ašaros, – rašė jis, – ir aimanos bei dejonės, sklindančios iš mano skaudančios širdies – tõkios, kokių neprisimenu, kad kada nors anksčiau iš savęs būčiau girdėjęs dėl kokio nors priežasties – iki tos dienos, kai atrodė, kad ant manęs užgriuvo ta didžioji Kenterberio arkivyskupo nelaimė. Ir tie, kurie tądien žvelgė į mano veidą, negalėjo to nematyti...“.

Tiesą sakant, netrūko ir gausių, svariausių priežasčių, pateisinančių šį Mūsų pasipriešinimą....Tačiau vėlgi, pamirštant kitus motyvus, Mus labiau už viską gąsdino katastrofiška šių dienų žmonių visuomenės būklė. Nes kas gali nematyti, kad šiuo metu visuomenė labiau nei bet kuriame kitame amžiuje kenčia nuo baisios ir giliai įsišaknijusios ligos, kuri, kasdien plėsdamasi ir įsiskverbdama į jos vidų, veda ją į pražūtį? Jūs suprantate, garbingieji broliai, kas yra ši liga – tai apostazė nuo Dievo.

Dievo apleidimas

Taigi šventajam Pijui X didžioji jo laikų liga yra Dievo apleidimas, apostazė. Dievo apleidimas! Kaip žymiai labiau apie tai galėtume kalbėti šiandien! Jei šventasis Pijus X gyventų šiandien, manau, kad jis būtų dar labiau išsigandęs nei savo laikais. Tada dar buvo seminarijų, daug kunigų, daug vienuolių ir daug sielų, gaivinamų gyvo tikėjimo. Bažnyčios vis dar buvo pilnos. Tęskime skaitymą:

Todėl sakome, kad dėl mums patikėtos pontifikato tarnystės privalome skubiai ieškoti vaistų nuo šio didelio blogio.

Viską atnaujinti Kristuje

Kokią priemonę jis siūlo?

Mes manėme, kad tai mums yra skirtas tas dieviškasis įsakymas: „Šią dieną tave paskiriu tautų ir karalysčių prievaizdu, kad išrautum ir nugriautum, sunaikintum ir nuverstum, atstatytum ir atsodintum.“ (Jer 1, 10) Tačiau, suvokdami savo silpnumą, mes su siaubu atsitraukėme nuo tokios pat skubios ir sunkios užduoties. Tačiau kadangi Dievo valiai patiko pakelti Mūsų menkumą į tokią didingą galią, mes drąsiai pasitikime Tuo, kuris Mus stiprina, ir imdamiesi darbo, pasikliaudami Dievo galia, skelbiame....

Toliau seka trumpas ir dalykiškas oficialus pareiškimas:

Mes skelbiame, kad Aukščiausiojo pontifikato programoje neturime jokios kitos programos, kaip tik visa „iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10), kad „visa ir visuose [būtų – red.] – Kristus“ (Kol 3, 2).

Tokia yra šv. Pijaus X programa.

Šis šūkis iš tiesų vertas susižavėjimo, nes jei skaitysime šventojo Pauliaus Laišką efeziečiams ar kolosiečiams ir po jų einančias eilutes, papildančias šv. Pijaus X tvirtinimus, suprasime, kad tai buvo ir pagrindinis šv. Pauliaus apaštalavimo tikslas. Šv. Paulius efeziečiams ir kolosiečiams sako, kad jis buvo išrinktas apaštalu skelbti didį slėpinį – slėpinį, paslėptą nuo pasaulio pradžios, tam tikru laipsniu paslėptą net nuo angelų, nepaprastą slėpinį. Ką ketina paskelbti popiežius Pijus X? Jo paslaptis yra būtent tokia: Instaurare omnia in Christo. „Recapitulare omnia in Christo“, – pasakyčiau aš. Padaryti Kristų tiek žmonijos istorijos centru, tiek žmonijos problemų sprendimu: ne tik instaurare, bet ir recapitulare (iš graikų kalbos žodžio kephalos, galva). Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra galva, ir viskas kyla iš galvos. Tai buvo didžioji paslaptis, kurią šventasis Paulius paskelbė pagonims. Šv. Pijus X ją perima kaip savo pontifikato programą.

Yra tokių, – priduria popiežius, – kurie neigs, kad tai yra mūsų tikslas, tvirtindami, jog turime politinių ambicijų:

Jei kas nors Mūsų prašys kokio simbolio kaip Mūsų valios išraiškos, Mes duosime šį ir jokį kitą: „Visa atnaujinti Kristuje.“

Tai pakankamai aišku. Mes matome idėjų aiškumą, išraiškos paprastumą – priešingai nei pernelyg dažnai girdime šiandieniniuose popiežių dokumentuose, kuriuose gausu dviprasmybių ir populiarių frazių. Čia viskas paprasta, ir nėra jokių abejonių, ką galvoja Šventasis Tėvas. 

Sekuliarizmas

Tada jis meta žvilgsnį į pasaulį:

Imdamiesi šios šlovingos užduoties, Mes labai džiaugiamės, kad visi jūs, Garbingieji Broliai, būsite dosnūs bendradarbiai.

Jis tikisi vyskupų paramos, kurie ateis jam į pagalbą:

Juk iš tiesų: „Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja?“ (Ps 2, 1) prieš savo Kūrėją, kodėl taip dažnai šaukia Dievo priešai: „Atstok nuo mūsų!“ (Job 21, 14) Ir, kaip galima buvo tikėtis, tarp daugumos žmonių randame užgesusią bet kokią pagarbą Amžinajam Dievui, o viešojo ir privataus gyvenimo apraiškose nepaisoma aukščiausiosios Valios.“

Čia aprašomas sekuliarizmo, kuris šiais laikais gal būtų vadinamas sekuliarizacija, įvedimas. Religija viešajame gyvenime nevaidina jokio vaidmens: žmogus yra pats sau, jis tvarko pasaulį, visuomenę ir visa kita taip, tarsi Dievo paprasčiausiai nebūtų. Tai visiškas ir absoliutus sekuliarizmas.

Popiežius tęsia:

Ne, visos pastangos ir visos gudrybės naudojamos tam, kad būtų visiškai sunaikintas Dievo atminimas ir pažinimas.

Ką jis būtų pasakęs, jei būtų gyvenęs komunizmo, su jo ateizmo mokyklomis, laikais?

Antikristo atėjimas

Įdomu tai, kad toliau pateikiama užuomina apie Antikristą:

Kai visa tai apsvarstome, turime pagrindo baimintis, kad šis didis iškrypimas nebūtų tarsi priešistorė ir galbūt pradžia tų blogybių, kurios skirtos paskutinėms dienoms, ir kad pasaulyje jau nebūtų „pražūties sūnaus“, apie kurį kalba apaštalas (2 Tes 2, 3).

Kažkas neabejotinai įkvėpė popiežių Pijų X tai pasakyti pačioje jo pontifikato pradžioje, tarsi jam būtų atrodę, kad Antikristas jau yra jo laikų visuomenėje. Šventasis popiežius tęsia:

...kita vertus, ir tai, pasak to paties apaštalo, yra skiriamasis Antikristo požymis, žmogus su begaliniu įžūlumu pastatė save į Dievo vietą, iškeldamas save virš visko, kas vadinama Dievu.

Žinome, kad Antikristo atėjimas atitiks momentą, kai žmonės visais atžvilgiais atmes Dievą. Ši atvira kova prasidėjo seniai; tiesą sakant, ji prasidėjo nuo šėtono, nuo gimtosios nuodėmės. Tačiau Bažnyčios istorijos eigoje žmogus gyveno epochoje, kai Dievas buvo pažįstamas, mylimas ir gerbiamas daugumoje tautų.

Žmogaus kultas

Su Renesansu ir protestantizmu iškilo tam tikri mąstytojai, kurie troško pertvarkyti visuomenę ir padaryti ją sekuliarią, taigi ateistinę. Tačiau jie negalėjo pasiekti savo tikslo, kol egzistavo katalikų karaliai ir kunigaikščiai. Taigi jie įvykdė revoliuciją žudydami karalius ir žudydami kunigaikščius; sugriovę senovinę tvarką, jie po truputį sugebėjo sukurti iš tiesų sekuliarizuotą visuomenę, darydami tai palaipsniui ir pasiekdami daugiau ar mažiau atskirose šalyse. Šiandien įstatymų leidėjai nekreipia dėmesio į Dievo įstatymą ar Dekalogą, o tik į žmogaus teises.

Šv. Pijus X visa tai numatė:

...nors [žmogus] negali savyje visiškai užgesinti Dievo pažinimo, jis paniekino Dievo didybę ir tarsi padarė iš visatos šventyklą, kurioje jis pats turi būti garbinamas.

Visa tai pranašiška. Kalbėdamas apie savo laikus, popiežius jau nukreipia mintis į ateitį: jis nujaučia, kad artėja baisūs laikai, kai mūsų Viešpaties persekiojimas bus atviras. Ar jis nujautė ateinančio ateistinio komunizmo iškilimą? Bet kuriuo atveju jis matė veikiantį Antikristą.

Dievas nugalės

Skaitykime toliau.

Iš tiesų niekas, esantis sveiko proto, negali abejoti dėl šių žmogaus ir Aukščiausiojo varžybų baigties. Žmogus, piktnaudžiaudamas savo laisve, gali pažeisti Visatos Kūrėjo teisę ir didybę, tačiau pergalė visada priklausys Dievui.

Taigi viskas aišku; Dievas laimės. Bet kada?

...Ne, pralaimėjimas artėja tą pačią akimirką, kai tik žmogus, apgautas savo triumfo iliuzijos, pakyla su didžiausiu įžūlumu. Apie tai mus šventosiose knygose užtikrina pats Dievas. Nepaisydamas savo jėgos ir didybės, Jis tarsi „nepaiso žmonių nuodėmių“ (Išm 11, 23), bet greitai, po šių tariamų atsitraukimų, „pabudo kaip iš miego, tarsi vyno išjudintas galiūnas“ (Ps 77, 65), „Dievas sutrupins savo priešams galvas“ (Ps 67, 22)...

Popiežius cituoja Šventojo Rašto žodžius:

...kad visi žinotų, „jog Dievas yra visos žemės karalius“ (Ps 67, 8), „kad pagonys pažintų, jog jie yra žmonės“.

Tai, ką sako šv. Pijus X, mes galime sakyti juo labiau: Dievas „užmerkia akis“. Mes jaučiamės šiek tiek Dievo apleisti. Žmonės daro baisiausius nusikaltimus, dalykus, apie kuriuos šv. Pijaus X laikais būtume nedrįsę nė pagalvoti. Pagalvokime apie abortus leidžiančius įstatymus, kviečiančius žudyti šimtus milijonų nekaltų gyvybių vadinamosiose civilizuotose šalyse. Amoralumo pilna visur: negali atsiversti laikraščio ir neperskaityti apie išprievartavimus, nusikaltimus, apiplėšimus....Todėl klausiame savęs: ko laukia gerasis Viešpats, kol sudrebins pasaulį ir privers žmones šiek tiek nusigąsti?

Dievas yra kantrus – Jis turi savo metą. Mes negalime žinoti, kada Jis nuspręs tai parodyti. Tai gali įvykti staiga: Jis ateis „kaip vagis“, šiek tiek panašiai kaip tada, kai ateina mirties akimirką.

Kalbėdamas apie Dievo triumfą, šv. Pijus X tęsia:

Visu tuo, Garbingieji Broliai, mes tikime ir to laukiame su nepalaužiamu tikėjimu. Tačiau tai netrukdo ir mums, pagal kiekvienam skirtą saiką, stengtis paspartinti Dievo veikimą – ir ne tik uoliai meldžiantis: „Pakilk, VIEŠPATIE! Neleisk mirtingajam paimti viršų“ (Ps 9, 19), bet, dar svarbiau – ir žodžiais, ir darbais dienos šviesoje tvirtinant aukščiausią Dievo viešpatavimą žmogui ir visiems daiktams, kad Jo teisė įsakinėti ir Jo valdžia būtų visiškai suvokiama ir gerbiama.

Išgelbėjimas per Jėzų Kristų

Toks yra planas: dirbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo labui. Tai aišku. Šv. Pijui X tai ne žmogaus teisių, ne pažangos ar struktūrų kaitos klausimas – ne, išskirtinai Mūsų Viešpaties. Būtent per Jį ateis išganymas. Kaip jis sako vėliau, atlikime savo pareigą, o jei ieškome ramybės, jos nerasime už Dievo ribų:

Tačiau norėti taikos be Dievo yra absurdas, nes ten, kur nėra Dievo, išnyksta ir teisingumas, o kai teisingumo nebelieka, veltui puoselėjama taikos viltis. „Teisumo poveikis bus taika, Pax opus justitiae“ (Iz 32, 17).

Atiduoti Dievui tai, kas priklauso Dievui, atiduoti artimui, kas priklauso jam – tokia yra teisingumo dorybė. Taika viešpatauja per teisingumą.

Tačiau šventasis Pijus X sako:

Mes gerai žinome, kad yra daug žmonių, kurie, trokšdami taikos, t. y. tvarkingos ramybės, buriasi į draugijas ir partijas, kurias vadina tvarkos partijomis. Bergždžia viltis ir darbas.

Ir vis dėlto, argi Bažnyčios programa nėra raginimas siekti tvarkos? Šv. Pijui X to nepakanka:

Juk yra tik viena tvarkos partija, galinti atkurti taiką visoje šioje sumaištyje, ir tai yra Dievo partija. Todėl būtent šią partiją turime skatinti ir į ją pritraukti kuo daugiau žmonių, jei iš tiesų esame skatinami taikos meilės.

Štai ko šiandien nebesuprantame. Dabartinis popiežius [Jonas Paulius II – red.] savo kalboje Paryžiuje, UNESCO (1980 m. birželio 2 d.), sakė, kad didžioji priemonė atkurti taiką pasaulyje yra atkurti „sąmoningumą“, kad žmonės suvoktų, koks pavojus gresia pasauliui, jei nebus dedamos pastangos įtvirtinti taiką. „Sąmoningumo“, kaip sakoma šiais laikais, negali pakakti, jei nesiimama jokių priemonių. Tačiau vienintelė priemonė yra Dievo įstatymas: tai Dekalogas, kuris yra visos civilizacijos – žmogiškosios ir krikščioniškosios – pagrindas.

Šventasis Pijus nedvejodamas tvirtina:

Tačiau, Garbingieji Broliai, kad ir kaip stengtumėmės, mums niekada nepavyks sugrąžinti žmonių į Dievo didybę ir imperiją kitaip, kaip tik per Jėzų Kristų. Nunquam nisi per Jesum Christum eveniet.

Tai ir vėl labai aišku. Apaštalas mus įspėja: Niekas negali padėti kito pamato, išskyrus tą, kuris buvo padėtas – tai yra Jėzų Kristų. Tik Jis vienas yra tas, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį, Tėvo spindesys ir Jo esmės atvaizdas, tikras Dievas ir tikras Žmogus, be kurio niekas negali pažinti Dievo. Juk „nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

Kristus yra Dievas

Šv. Pijui X iš to išplaukia išvada, kad „viską atkurti Kristuje ir vesti žmones atgal į klusnumą Dievui yra vienas ir tas pats tikslas“. Kristus yra Dievas: tai atrodo paprasta, ir vis dėlto būtent tai visada neigia tiek mūsų Viešpaties priešininkai, tiek katalikai, kurie nebeturi gyvo tikėjimo, nes šie savo gyvenimo būdu ir veikimo maniera nelaiko Jo Dievu. Įsikūnijusio Dievo paslaptis akivaizdžiai yra didelis slėpinys; Jėzuje Kristuje lengviau įžvelgiame žmogų, o Dievas yra paslėptas už Jo žmogiškumo. Tačiau mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje nėra dviejų asmenų, yra tik vienas – Žodžio Asmuo. Et Verbum caro factum est. Žodis, kuris yra Dievas, priėmė kūną. Tuomet, jei Jis tikrai yra Dievas, turime Jį gerbti kaip Dievą, paklusti Jam kaip Dievui ir siekti Jo karalystės atėjimo.

„Tai atlikus, – aiškina popiežius,

mes sugrąžinsime [žmoniją] pas Dievą. Sakydami „pas Dievą“, turime galvoje ne tą inertišką būtybę, nekreipiančią dėmesio į visa, kas žmogiška, kurią įsivaizduoja materialistai savo svajonėse, bet tikrąjį ir gyvąjį Dievą, vieną savo prigimtimi, trigubą savo asmeniu, pasaulio Kūrėją, išmintingiausią visa ko Įsakinėtoją, teisingiausią Įstatymų leidėją, kuris baudžia nedorėlius ir yra numatęs atlygį už dorybes.

Iš karto kyla klausimas, kaip.

Pas Jėzų Kristų per Bažnyčią

Kelią, kuriuo galima pasiekti Kristų, nesunku rasti: tai Bažnyčia. Teisingai moko [šv. Jonas - red.) Auksaburnis: „Bažnyčia yra tavo viltis, Bažnyčia yra tavo išganymas, Bažnyčia yra tavo prieglobstis.“ (Hom. de capto Euthropio, n. 6.) Būtent dėl to Kristus ją įkūrė, iškovodamas ją savo kraujo kaina, ir padarė ją savo mokymo bei įstatymų saugotoja, tuo pat metu dovanodamas jai neišsenkantį malonių lobyną žmonių pašventinimui ir išganymui.

Taip pašventinsime save ir pagerbsime Mūsų Viešpatį, o Jo viešpatavimas ateis per Katalikų Bažnyčios plėtrą. Kito kelio nėra, ir būtent to mes siekiame. Norime išlaikyti Bažnyčią tokią, kokia ji visada buvo, kad ji duotų sieloms Mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kaip Jis visada norėjo duoti save: per Bažnyčią, per Bažnyčios tikėjimą ir malonę.

Tęskime skaitymą:

Taigi matote, Garbingieji Broliai, mums ir jums tenkančią pareigą sugrąžinti į Bažnyčios drausmę žmogiškąją visuomenę, dabar atitrūkusią nuo Kristaus išminties: tada Bažnyčia ją pajungs Kristui, o Kristus – Dievui.

Dievo norėta tvarka

Tačiau, jei norime, kad mūsų troškimas tai pasiekti būtų įgyvendintas, turime pasitelkti visas priemones ir sutelkti visas jėgas, kad visiškai išnyktų didžiulė ir pasibjaurėtina nedorybė, tokia būdinga mūsų laikams, – Dievo pakeitimas žmogumi.

Kaip galime negalvoti apie Vatikano II Susirinkimo naujoves? Labiausiai jose į akis krinta žmogaus vieta Dievo atžvilgiu. Tai praktiškai žmogaus religija. Pavyzdžiui, naujosiose Mišiose išsiskiria žmogus – tai demokratinės Mišios. Tuo tarpu Tradicinės Mišios, kurias vadiname visų laikų Mišiomis, yra hierarchinės: Dievas, Kristus, Bažnyčia vyskupo ir kunigo asmenyje, tada tikintieji. Net tarp tikinčiųjų pripažįstama hierarchija: būdavo atskiriami kunigaikščiai arba magistratai – tie, kurie vykdo valdžią ir taip dalijasi mūsų Viešpaties valdžia (nes visa valdžia kyla iš Dievo), – ir likusieji tikintieji.

Tai nėra vien viduramžių idėjos, tai tiesiog dalis hierarchijos, kurią rasime danguje, kur Dievas bus pirmas, o paskui – angelų ir šventųjų hierarchijos. Tai normalu, nes Dievas norėjo, kad mes skirtingu laipsniu dalyvautume Jo šlovėje.

Ir tai leidžia mums praktikuoti meilę. Pats faktas, kad kai kurie žmonės turi mažiau dovanų, o kai kurie – daugiau, skatina mainus tarp žmonių čia, žemėje, kaip ir tarp šventųjų bei angelų danguje.

Pasak šiuolaikinių klaidų, priešingai, visi žmonės yra lygūs. Jie sudaro vienodą masę, ir būtent skaičius suteikia valdžią! Žmogus pakeičia Dievą savimi; Dievo nebėra.

Šventasis Pijus X primena Dievo norėtą visuomenės tvarką:

...belieka grąžinti į senovinę garbingą vietą švenčiausius Evangelijos įstatymus ir patarimus; garsiai skelbti Bažnyčios dėstomas tiesas ir jos mokymą apie santuokos šventumą, apie jaunimo auklėjimą ir drausmę, apie nuosavybės turėjimą ir naudojimą, apie pareigas, kurias žmonės turi atlikti tiems, kurie valdo valstybę; galiausiai atkurti pusiausvyrą tarp skirtingų visuomenės klasių pagal krikščioniškus nurodymus ir papročius. To Mes, paklusdami Dievo valios apraiškoms, ketiname siekti per savo pontifikatą ir tam pasitelksime visas jėgas.

Tokia yra popiežiaus šv. Pijaus X programa: Bažnyčia siekia viską atnaujinti Kristuje, sugrąžinti Dievą į visuomenę ir atkurti tvarką visuomenėje pasitelkiant krikščioniškas institucijas, kurias Bažnyčia visada saugojo ir skatino.

Kunigų ugdymas

Toliau popiežius kreipiasi į vyskupus. Koks jų ypatingas vaidmuo? Ką jie turi daryti, kad būtų įgyvendintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimas? Kokios tinkamos priemonės yra po ranka tokiam dideliam tikslui pasiekti? Atrodo, nebūtina jas vardyti, jos tokios akivaizdžios:

Tegul pirmiausia rūpinasi formuoti Kristų tuose, kurie iš savo pašaukimo pareigos yra paskirti formuoti Jį kituose. Mes kalbame apie kunigus, garbingieji broliai. Juk visi, nešiojantys kunigystės antspaudą, turi žinoti, kad jų misija žmonėms, tarp kurių jie gyvena, yra tokia pati, kokią Paulius skelbė gavęs šiais švelniais žodžiais: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas.“ (Gal 4, 19)

Taigi būtinai reikia galvoti apie seminarijas.

...[Kunigai] yra vadinami kitu Kristumi ne tik dėl galios perdavimo, bet ir dėl Jo darbų mėgdžiojimo, todėl jie turėtų nešiotis savyje įspaustą Kristaus atvaizdą.

Šv. Pijus X ragina vyskupus: koks bus jūsų pirmasis rūpestis? Kunigų ugdymas! Ir tai visiškai normalu: juk kokia gi Bažnyčia be kunigų, tikrų kunigų, šventų kunigų? Dabar būtent mes esame daug arčiau šios katastrofos nei jie buvo šv. Pijaus X laikais. Jei jis sugrįžtų, dar labiau tai pabrėžtų. Juk yra kunigų, neturinčių kunigystės dvasios, kurie nei skelbia Evangeliją, nei moko tikrojo katekizmo, arba netgi veda! Seminaristų yra mažai, o ir šie prastai parengti. Kas gali išeiti esant tokiai padėčiai?

Didinti seminarijų skaičių

Kartoju: pirmasis vyskupų rūpestis turėtų būti tikrų kunigų ugdymas. Negalėjome pasirinkti geresnio draugijos globėjo už šv. Pijų X. Kadangi šiandien padėtis yra blogesnė nei šventojo pontifiko laikais, būdamas vyskupas ir neturėdamas jokių oficialių pareigų, pamaniau, kad nieko geriau negaliu padaryti dėl Bažnyčios ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo Bažnyčioje ir visuomenėje atkūrimo, kaip tik ugdyti kunigus, taigi atidaryti seminarijas ir rengti jose dėstytojus.

Reikia steigti seminarijas. Tai pirmasis šv. Pijaus X kunigų brolijos tikslas. Po vieną turėtų būti įsteigta Kanadoje, Meksikoje, Kolumbijoje, Australijoje ir Pietų Afrikoje. Taip pat po vieną turėtų būti Airijoje ir Anglijoje...visur. Tam, kad atnaujintume Bažnyčią ir atkurtume mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimą, reikia kunigų, ir ne bet kokių.

Kartais tenka išgirsti pastabą: kunigų skaičius didėja, seminaristų daugėja. Pavyzdžiui, į Paderborno kunigų seminariją pernai įstojo trisdešimt devyni klierikai, į Augsburgo seminariją – dvidešimt penki. Naujoje seminarijoje Argentinoje vyskupas nusprendė šiek tiek atkurti tradiciją, ir daugelį jaunuolių traukia lotynų kalbos vartojimas bei tam tikra disciplina.

Deja, reikia atidžiai išnagrinėti, kokios filosofijos jie moko, kokią liturgiją naudoja ir net bendrą discipliną, kurios laikosi.

Šiuos jaunus seminaristus jie moko ne scholastinės filosofijos, kuri vis dėlto yra Bažnyčios filosofija, – jie moko filosofijos istorijos, keliais žodžiais pristatydami visas filosofijas, tačiau neišdėstydami tikrųjų pirmųjų filosofijos principų. Tas pats pasakytina ir apie teologiją – jie mokosi apologetikos ir Šventojo Rašto. Taigi šie kunigai nėra „suformuoti“ – jie netgi yra „deformuoti“.

Neseniai mūsų Zaitzkofeno kunigų seminarijoje apsilankė Paderborno profesorius. Jis pasakojo, kad ten yra klierikų, ir kad atvykę jie yra gerai nusiteikę ir trokšta mokytis tiesos. Tačiau po metų ar dvejų jie pastebi, kad jie ugdomi visiškai netinkamai: niekas jų nemoko to, ko jie atvyko mokytis. Jie nusivilia, praranda tiesos sampratą, arba ieško jos kitur!

Kitas pavyzdys: Ne taip seniai Regensburgo (Ratisbonos) kunigų seminarija buvo laikoma geriausia Vokietijos tradicine seminarija, o M. Graberis taip pat buvo laikomas tradicionalistu, nes buvo parašęs nedidelę „reakcingą“ knygelę, nukreiptą prieš kai kurias Susirinkimo pozicijas. Aš jį aplankiau, ir ką jis man pasakė? Jis sakė, kad turi klierikų – tais metais priėmė aštuoniolika, ir vis dar sulaukia pašaukimų. Tad ar esate laimingas, paklausiau? Nelabai, atsakė jis; daugelis klierikų rytais neina į Mišias, o kai kurie nešioja plaukus iki pečių.

Jei būtų seminarijų, kurios eina teisingu keliu, mes džiaugtumėmės ir sakytume: Deo gratias. Tačiau taip nėra. Ir kuo ilgiau delsiama, tuo mažiau bus profesorių, išmanančių tomistinę filosofiją ir tikrąją teologiją. Štai kodėl nemažai Šventojo Pijaus X draugijos klierikų savo ruožtu bus kviečiami tapti mūsų seminarijų profesoriais. Tai taps būtinybe.

Ugdyti šventus kunigus

Šv. Pijus X nuoširdžiai kviečia mus tai daryti:

Brangūs broliai, kokio pobūdžio ir masto yra rūpestis, kurį turite rodyti ugdydami dvasininkiją šventumui! Visos kitos užduotys turi nusileisti šiai. Todėl didžiausią savo uolumo dalį skirkite savo seminarijoms tinkamai valdyti ir tvarkyti, kad jos vienodai klestėtų tiek mokymo tvirtumu, tiek dorovės nepriekaištingumu. Laikykite savo seminariją savo širdies džiaugsmu ir jos labui nepamirškite nė vienos iš tų nuostatų, kurias Tridento Susirinkimas nuostabiai apgalvotai nustatė. O kai ateis laikas skatinti jaunuosius kandidatus į šventimus, ak! nepamirškite, ką Paulius rašė Timotiejui: „Niekam greitomis neuždėk rankų“ (1 Tim 5, 22), rūpestingai prisimindamas, kad paprastai tikintieji bus panašūs į tuos, kuriuos kviečiate į kunigystę. Tad nekreipkite dėmesio į jokius asmeninius interesus, bet turėkite galvoje tik Dievą ir Bažnyčią bei amžinąją sielų gerovę, kad, kaip įspėja apaštalas, „neprisidėtumėte prie kitų nuodėmių“ ( Ibid.).

Rūpestis jaunaisiais kunigais

Negalima apleisti ir jaunų kunigų, ką tik baigusių seminariją:

Taip pat neapleiskite jaunų kunigų, kurie ką tik baigė seminariją. Iš visos širdies raginame jus dažnai juos glausti prie savo krūtinės, kuri turėtų degti dangiškąja ugnimi – uždegti juos, uždegti, kad jie siektų tik Dievo ir sielų išganymo. Būkite tikri, Garbingieji Broliai, kad Mes iš savo pusės dėsime visas pastangas, kad dvasininkijos nariai nebūtų įtraukti į tam tikro naujo ir klaidingo mokslo pinkles, kuris neprimena Kristaus, bet užmaskuotais ir gudriais argumentais stengiasi atverti duris racionalizmo ir pusiau racionalizmo klaidoms, nuo kurių apaštalas įspėjo saugotis Timotiejų, kai rašė: „Sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie, jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo“ (1 Tim 4, 20  ir toliau).

Rūpinkitės jaunaisiais kunigais!

„Labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda“ (Rom 9, 2), kad Jeremijo verksmas pritaikomas mūsų laikams: „Maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda.“ (Rd 4, 4) Juk tarp dvasininkų netrūksta tokių, kurie pagal savo polinkį prisitaiko prie darbų, turinčių daugiau tariamo nei tikro tvirtumo, – tačiau turbūt ne tiek daug yra tokių, kurie, sekdami Kristaus pavyzdžiu, prisiima sau pranašo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo.“ (Lk 4, 18–19)

Įsivaizduoju, kad tai sakydamas popiežius galvojo apie savo vyskupiją: daugelis kunigų savo laiką skiria daugybei kitų dalykų, o ne savo tarnystei, katekizmo mokymui ir sakramentų teikimui.

Šv. Pijus X visada pabrėždavo pagrindinę kunigo pareigą – mokyti katekizmo. Šiais laikais kunigai sako, kad tai ne jų reikalas, tai tėvų darbas. Žinoma, tėvai turi išmokyti vaikus katekizmo pradmenų, tačiau vis dėlto žinias, kaip teikti tikybos pamokas, turi kunigas. Jis jas turi ne tam, kad sakytų mokytus filosofinius diskursus nedideliam elitui, bet tam, kad galėtų perduoti religines žinias vaikams ir paprastiems žmonėms. Juk yra realus pavojus leistis užvaldomam spekuliatyviųjų mokslų ir nesugebėti prisitaikyti prie žmonių. Kunigas turi mokėti saikingai pritaikyti gautą mokslą tiems, pas kuriuos jis siunčiamas.

Apie tai dar kartą kalba šv. Pijus X:

...Pagrindinis būdas atkurti Dievo imperiją jų sielose yra religinis mokymas.

Paskui jis priduria:

Kiek daug yra tokių, kurie mėgdžioja Kristų, bet bjaurisi Bažnyčia bei Evangelija labiau dėl neišmanymo nei dėl blogo proto, apie kuriuos galima sakyti: „Šitie šmeižia, ko neišmano“ (Jud 1, 10)... Todėl daugelis praranda tikėjimą. Juk netiesa, kad pažinimo pažanga gesina tikėjimą – veikiau tai yra nežinojimas, ir kuo labiau vyrauja nežinojimas, tuo didesnę žalą daro netikėjimas. Štai kodėl Kristus įsakė apaštalams: „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19).

Kantri meilė

Toliau šv. Pijus X prašo vyskupų užtikrinti, kad kunigai būtų gailestingi.

Bet kad šis apaštalavimas ir uolumas mokyti duotų trokštamų vaisių ir kad visuose būtų ugdomas Kristus, atminkite, Garbingieji Broliai, kad jokia priemonė nėra veiksmingesnė už meilę.

Čia pateiktas patarimas yra išties svarbus. Pagalvokite, su kokiomis problemomis savo parapijose susiduria daugelis tradicionalistų. Kunigai, kuriems trūksta meilės, linkę vertinti žmones tokius, kokie jie turėtų būti, o ne tokius, kokie jie yra; jie užmerkia akis prieš tikrovę. Jei jaunas kunigas, susidūręs su sielomis, vadovaujasi kategorijomis ir a priori galvoja, kokie turėtų būti krikščionys, pas jį ateinantį nusidėjėlį (o mes visi esame nusidėjėliai!) jis priims ne kaip gydytojas – sielų gydytojas, bet kaip teisėjas. Tada jis pasmerks, sudrausmins ir papeiks atgailaujantįjį, ir, žinoma, žmonės pabėgs. Įsivaizduokite, kad ligoninėje gydytojas pacientui pasakytų: Jūs per daug sunkiai sergate, aš negaliu jūsų gydyti, jums belieka mirti. Arba gydytojas, kuris tuoj pat griebtųsi drastiškų priemonių: Jums reikia amputuoti koją. Toks gydytojas galėtų atlikti tyrimus, bet jis neturėtų diagnozės nuojautos, to jausmo, kurį kadaise turėjo daugybė mūsų šalies gydytojų, galėjusių iš karto atspėti ligos pobūdį. Tokie gydytojai buvo mylimi.

Taigi kunigai turi būti sielų gydytojai, sako šv. Pijus X, ir paaiškina:

... „Juk Viešpats ne žemės drebėjime“ (1 Kar 19, 11) – veltui tikitės patraukti sielas prie Dievo karštu uolumu. Priešingai, žiauriai erzindami žmones jų ydomis ir aštriai priekaištaudami dėl jų ydų, dažniau padarome žalos nei naudos. Apaštalas teisingai ragino Timotiejų: „Tačiau jis nepamiršo pridurti: „su didžiu kantrumu.“ (2 Tim 4, 2)

Jėzus tikrai paliko mums tokių pavyzdžių. „Ateikite pas mane, – matome Jį sakant, – ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu.“ (Mt 11, 28) Ir sakydamas „tie, kurie vargstate ir esate prislėgti“, Jis turėjo omenyje tik tuos, kurie yra nuodėmės ir klaidų vergai. Kokį švelnumą parodė dieviškasis Mokytojas! Koks švelnumas, kokia užuojauta visų rūšių vargams! Izaijas nuostabiai apibūdino Jo širdį žodžiais: „Ne šauksmu ar pakeltu balsu, – gatvėje nesigirdės jo balso. Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins“ (Iz 42, 1 ir toliau). Ši meilė, „kantri ir maloninga“ (1 Kor 13, 4), apims ir tuos, kurie mums priešiški ir mus persekioja. „Keikiami, – taip skelbė šventasis Paulius, – mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome“ (1 Kor 4, 12 ir toliau). Galbūt jie atrodo blogesni, nei yra iš tikrųjų. Jų ryšiai su kitais, išankstinis nusistatymas, kitų žmonių patarimai ir pavyzdžiai, galiausiai neapgalvota gėda patraukė juos į bedievių pusę; tačiau jų valia nėra tokia sugedusi, kaip jie patys norėtų įtikinti žmones.

Susilaikykite nuo skubotų išvadų

Iš tiesų griežtumas yra blogas patarėjas. Iš karto, iš vieno sakinio daromos perdėtos išvados, kitų žmonių žodžiai visada priimami kraštutiniausiai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės samprotauja taip: popiežius pasakė tai ir tai, todėl jis yra eretikas, todėl jis nėra popiežius. Tai pernelyg paprastas argumentavimas. Juk neužtenka ištraukti sakinį iš konteksto ir tada teisėtai daryti išvadą: jis yra eretikas.

Norint būti eretiku, reikia atkakliai laikytis klaidos – nepakanka ištarti eretišką frazę. Pavyzdžiui, kalbėdami apie Švenčiausiąją Trejybę – labai sudėtingą temą – galime padaryti klaidą ar suklysti kalbėdami ir pasakyti ką nors, kas nėra labai ortodoksiška. Jei kas nors į tai atkreipia mūsų dėmesį, mes atšauksime savo žodžius, bet jei mus apkaltina erezija arba ekskomunikuoja... kaip baisu.

Kai kurie nueina taip toli, kad daro neįtikimiausias išvadas: kas nors pasakė tokį sakinį, vadinasi, jis yra liberalas. O jei jis liberalas, vadinasi, jis turi būti masonas, taigi jis ekskomunikuotas. Esant tokiai argumentacijai, visi būtų masonai!

Taigi labai pavojinga leisti sau daryti skubotas išvadas. Kartais sakoma apie popiežių: jis pasirašė dekretą dėl religinės laisvės, tačiau šis dekretas yra eretiškas, vadinasi, popiežius yra eretikas, vadinasi, popiežius nėra popiežius. Pirmiausia, reikia labai tiksliai ištirti, ar dekretas yra eretiškas. Tada reikia paklausti, ar popiežius, jį pasirašydamas, gerai suprato, ką pasirašo. Yra žinoma, kad jis pats įpareigojo įrašyti tam tikrus išsireiškimus, kuriuose sakoma: „Dekretas dėl religinės laisvės atitinka Tradiciją.“ Žinoma, tai netiesa, tačiau savo mintyse popiežius taip jį matė. Vadinasi, negalima daryti pernelyg greitų išvadų, pasekmės būtų pernelyg sunkios.

Kai kas sako: „Nėra popiežiaus.“ Tuomet jo paskirti kardinolai nėra kardinolai, ir kai šie išrinks kitą popiežių, jis nebus popiežius, nes kardinolai nebuvo kardinolai. Kur tai veda? Kas tada paskirs naująjį popiežių? Apvaizda? Taip, bet Apvaizda naudojasi žmonėmis. Taip patenkama į aklavietę. Štai kur veda skubotos išvados.

Ar reikia stebėtis, kad tikintieji ieško kitur? Jie eina į Palmar de Troya, kur Klemensas pasiskelbė popiežiumi ir sėdi su kardinolų taryba. Jie eina į Tulūzos Lotynų bažnyčią arba kur kitur. Jie verčiami ieškoti autoriteto, galų gale jie prisijungia prie sektų – jie visiškai atitrūksta nuo Bažnyčios.

Taigi, prieš ką nors tvirtindami, turime būti labai atsargūs ir labai apdairūs. Tiems, kurie taip kalbėjo, trūko meilės dvasios, taigi ir realizmo. Jie yra idealistai, spekuliatyvūs mąstytojai.

Kunigas yra sielų gydytojas

Panašiai yra ir su nusidėjėliais. Kai reikia ištirti kieno nors nuodėmę, žinoma, reikia atsižvelgti į pačią nuodėmę, į padarytą veiksmą, kuris yra sunki nuodėmė. Tačiau gali būti, kad subjektyviai atgailautojas nėra kaltas: galbūt jis nežinojo, kad daro sunkią nuodėmę, arba buvo pastūmėtas, arba įtakojamas, arba tuo metu nesuvokė, ką daro: tiek daug aplinkybių, kurias reikia pasverti – nagrinėti dalykus neatsižvelgiant į jų aplinkybes yra nerealu. Dabar vėlgi, kunigas yra sielų gydytojas, jis turi apklausti atgailaujantįjį ar patarimo atėjusį žmogų. Kaip jis tai darė? Kaip jis pateko į tokią situaciją? Pasiaiškinkite, kad vėliau galėtumėte pabandyti duoti vaistą. Tai labai svarbu. Kunigas seminarijoje turi pradėti siekti apdairumo dorybės. Jis neturi leisti sau tapti šiurkščiu ar užsidaryti argumentuose, kuriais klaidina save ir kitus.

Katalikų akcija

Toliau šv. Pijus X svarsto priemonių klausimą.

Tiesa, Garbingieji Broliai, kad šioje sunkioje žmonijos atkūrimo Kristuje užduotyje nei jūs, nei jūsų dvasininkai neturėtumėte atmesti bet kokios pagalbos.

Popiežius prašo vyskupų prižiūrėti Katalikų akciją, tikinčiųjų draugiją, kuri padeda kunigams skleisti mokymą, kylantį iš krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžio:

Juk ne vien kunigai, bet visi be išimties tikintieji turi rūpintis Dievo ir sielų reikalais – žinoma, ne pagal savo pažiūras, bet visada vadovaudamiesi vyskupų nurodymais ir įsakymais... Mūsų pirmtakai jau seniai pritarė ir palaimino tuos katalikus, kurie būrėsi į įvairaus pobūdžio draugijas, bet visada turėdami religinį tikslą. Mes taip pat nedvejodami skiriame savo pagyrimą šiai didingai idėjai ir nuoširdžiai trokštame, kad ji plistų ir klestėtų mieste ir kaime. Tačiau norėtume, kad visos tokios draugijos pirmiausia ir labiausia siektų nuolat palaikyti krikščioniškąjį gyvenimą tarp joms priklausančiųjų.

Norint suvokti šventojo Pijaus X idėjas apie Katalikiškąją akciją, būtina remtis jo 1904 m. rugsėjo 25 d. pasakyta aliuzija. Jis prašo, kad Katalikų akcija vadovautųsi trimis principais: pamaldumu, studijomis ir veikimu. Prancūzijoje pažįstamos tokios grupės kaip Katalikų studentų jaunimo grupė (JEC), Jaunieji katalikų darbininkai (JOC), Jaunieji katalikų ūkininkai (JAC), kurios susikūrė belgų kunigo Kardijono, vėliau tapusio kardinolu, iniciatyva; jis pasirinko šūkį: matyti, spręsti, veikti.

Tai visiškai skiriasi nuo to, ką siūlė Pijus X: melstis, studijuoti, veikti. Galima sakyti, kad malda apgaubia studijas pagal katalikų religijos principus, o paskui seka veiksmas, kurį įsako malda ir studijos. Tuo tarpu programoje „matyti, spręsti, veikti“ pirmiausia eina matymas, kuris yra veiksmas. Reikia elgtis taip, kaip elgiasi visi tie, kurie vykdo kokį nors sumanymą: pradedama nuo matymo, paskui sprendžiama, galiausiai veikiama. Bet kaip jie mato dalykus? Kaip jie juos vertina? Kokiu būdu jie vadovaujasi savo veiksmais?

Kai buvau Dakaro arkivyskupas, prisimenu, kaip lankiausi JOC grupėse. Atkreipdavau jų dėmesį į šio šūkio keliamą pavojų. Pirmiausia žmogus mato, kad darbe kažkas negerai, tada sprendžia: kodėl tai nepavyko? Dėl to kalta valdžia, viršininkas. Tada imamasi veiksmų: reikia kovoti su viršininku. Tas pats vyksta ir parapijoje: kažkas negerai, kaltas klebonas, todėl reikia kovoti su klebonu. Taip žmogus patenka į revoliucijos principą. Šie jaunuoliai galvoja, kad niekas niekada nėra jų kaltė – visada kalta valdžia!

Tai paaiškina, kaip šie iš pradžių gerų ketinimų turėję Katalikų akcijos judėjimai baigėsi tuo, kad tapo revoliucinėmis asociacijomis. Kas gali būti revoliucingiau už ACO (Darbininkų katalikų akciją)? Dėl visko kalta visuomenė, todėl maištaujama prieš visuomenę; siekiama pakeisti visas institucijas: tai tampa visuotine revoliucija.

Pirmiausia pamaldumas

Labai svarbu grįžti prie tikrųjų Katalikų akcijos principų. Pirmiausia turi būti malda: prašyti gerojo Dievo malonės. Tada studijuokite Bažnyčios mokymą, kad veiktumėte pagal tikrai katalikiškos veiklos principus. Tokia yra normali tvarka.

Šventasis Pijus X tęsia:

...Tokie šviesūs pavyzdžiai, kuriuos pateikia didžiulė Kristaus kareivių armija, bus daug naudingesni norint išjudinti ir patraukti žmones nei žodžiai ir didingos disertacijos. Kai bus išstumta žmogiška pagarba, o prietarai ir abejonės atidėtos į šalį, daugybė žmonių bus laimėti Kristui ir savo ruožtu taps Jo pažinimo ir meilės, kurie yra kelias į tikrą ir tvirtą laimę, skleidėjais.

Rezultatas:

...Tuomet mums tikrai nebereikės toliau stengtis, kad viskas būtų atkurta Kristuje. Tai pasitarnaus ne tik amžinajai gerovei pasiekti – tai taip pat labai prisidės prie laikinosios gerovės ir žmonių visuomenės naudos. Nes kai bus užtikrintos šios sąlygos, aukštesnieji ir turtingieji sluoksniai išmoks būti teisingi ir gailestingi žemiesiems, o šie galės ramiai ir kantriai pakelti labai sunkaus likimo išbandymus. Piliečiai paklus ne geismui, bet įstatymui, pagarba ir meilė bus laikoma pareiga valdantiesiems, „nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1). O tada? Tada pagaliau visiems bus aišku, kad Bažnyčia, tokia, kokią ją įsteigė Kristus, turi mėgautis visiška ir pilna laisve...

Šv. Pijus X, prieš baigdamas, išreiškia pageidavimą:

Tegul Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), maloningai pagreitina šį žmonijos atkūrimą Jėzuje Kristuje, nes „viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo“ (Rom 9, 16). Ir mes, Garbingieji Broliai, „nuolankumo dvasia“, nuolatine ir neatidėliotina malda prašykime Jo šito per Jėzaus Kristaus nuopelnus.

Tada jis atsigręžia į Švenčiausiąją Mergelę:

Taip pat kreipkimės į galingiausią dieviškosios Motinos užtarimą... toliau ragindami, kad, kaip į užtarėjus pas Dievą kreiptumės ir į tyriausią Marijos Sutuoktinį, Katalikų Bažnyčios globėją, ir į šventuosius apaštalų kunigaikščius Petrą ir Paulių.

Galiausiai popiežius suteikia savo apaštališkąjį palaiminimą. Šioje gražioje popiežiaus Pijaus X enciklikoje praktiškai apibendrinamos visos jo pirmtakų enciklikos. Jis akcentuoja tai, kas svarbiausia: Omnia restaurare in Christo. Šiandien, kaip ir jo laikais, tai yra kunigystės tikslas.

---

 Visą arkivyskupo M. Lefebvro paskaitų ciklą apie popiežių enciklikas galite išklausyti Youtube platformoje (anglų kalba).