Kun. Michael Fiedrowicz   Versta iš: Kun. Michael Fiedrowicz, Traditional Mass: History, Form and Theology of the Classical Roman Rite
Metų ketvirčio dienos

Ši savaitė tradiciniame katalikiškame kalendoriuje – ypatinga, nes turime galimybę jungtis prie senovinės romietiškos praktikos, siekiančios net apaštalų laikus. Šį trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį minime metų ketvirčio dienas, kuriomis tradiciškai pasninkaujama ir susilaikoma nuo mėsiškų valgių.

Žinoma, šiuo metu toks apsimarinimas nėra privalomas ir tik rekomenduojamas, o ir pačių ketvirčio dienų nebeliko liturginiame kalendoriuje po 1969 m. liturginės revoliucijos. Bet kadangi tai yra vienas seniausių katalikiškų papročių, siekiantis pirmuosius Bažnyčios amžius ir aktyviai praktikuotas iki pat Vatikano II susirinkimo, neįmanoma pervertinti būtinybės jį išlaikyti mūsų kasdieniame gyvenime ir savanoriškai laikytis apsimarinimo rekomendacijos.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš puikios teologo kun. Michaelo Fiedrowicziaus knygos „Tradicinės Mišios: klasikinio Romos ritualo Istorija, forma ir teologija“ (angl. Traditional Mass: History, Form and Theology of the Classical Roman Rite), kurioje trumpai paaiškinama ketvirčio dienų istorija, prasmė ir svarba.

***

Ypatingas metų ketvirčio dienų šventimas, t. y. šventimas trečiadienio, penktadienio ir šeštadienio pradedant kiekvieną iš keturių metų sezonų (lot. quattuor tempora), yra kilęs iš pirmųjų krikščionybės amžių Romoje. Sena krikščionių tradicija reguliariai metų eigoje pasninkauti greičiausiai sumišo su pagoniškomis metų sezonų šventėmis, kuomet buvo tris kartus švenčiamas derliaus nuėmimas – grūdų, vynuogių ir alyvuogių. Iš to apie III-IV a. išsivystė paprotys kiekvieną metų ketvirtį paskirti savaitę dvasiniam atsinaujinimui. Šios savaitės metu buvo pasninkaujama ir meldžiamasi, o trečiadieniai ir penktadieniai – tradicinės atgailos ir pasninko dienos – pasižymėjo išskirtine ceremonija, po kurios sekė vigilija ir Mišios Šv. Petro bazilikoje naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Naktinis Dievo garbinimas vėliau atkeltas į šeštadienio rytą. Mūsų dienomis šią buvusią vigiliją primena tądien skaitomi šeši skaitiniai.

Pradžioje metų ketvirčio dienos buvo minimos tris kartus – birželį, rugsėjį ir gruodį, bet vėliau pridėta ir ketvirtoji savaitė pavasarį, kuri švęsta iš karto po tuometinio trijų savaičių Gavėnios laikotarpio. Prailginus Gavėnią, pavasario ketvirčio dienos pateko į pirmąją kvadragezimos (Quadragesima) savaitę. Likusios ketvirčio dienos, egzistavusios dar iki Advento laikotarpio ir Sekminių oktavos atsiradimo, šiuo metu papuola į trečiąją Advento savaitę (po šv. Liucijos, minimos gruodžio 13 d.), Sekminių oktavą ir tradiciškai savaitę, kuomet minimas Šv. Kryžiaus Išaukštinimas (rugsėjo 14 d.), nors 1960 m. Codex Rubricarum pastarąjį šventimą perkėlė savaite vėliau. Popiežiaus Leono I (440-461) pamokslai, kuriuose jis jau kalbėjo apie tradicinį, net apaštalinį paprotį, parodo, kaip uoliai  Romos Bažnyčia laikėsi šių papročių V amžiuje. Būtent V amžiaus pabaigoje, valdant popiežiui Gelazijui I (492-496), ketvirčio dienomis pradėti teikti didieji šventimai (pradžioje tik gruodį), kuriems šiuo būdu – visai bendruomenei savaitę meldžiantis ir pasninkaujant – būdavo tinkamai pasiruošiama (plg. Apd 13, 3).

Pirmieji sestadieniai

Apart Gavėnios, ketvirčio dienos yra vienintelės „paprastos“ savaitės dienos (nesusijusios su jokiu šventojo minėjimu ar atskira švente, vert. past.), turinčios savo atskirus Mišių formuliarus Proprium de tempore. Tekstus nulemia konkretaus liturginių metų sezono pobūdis. Rudens ketvirčio dienų skaitiniuose yra nuorodų į žydų švęstą atpirkimo dieną ir palapinių šventę, kuri, viena vertus, pripažįsta atgailos būtinybę, o kita vertus, sudeda visą pasitikėjimą į Dievo Apvaizdą, leidusią žmonėms gyventi palapinėse 40 metų, aprūpindama juos mana. Kasmet keturis kartus susiduriant su trijomis ketvirčio dienomis – intensyvesniu maldos ir pasninko laiku, su jų papildomais liturginiais formuliarais, gaunama reguliari galimybė protiniam ir dvasiniam atsinaujinimui ir augimui, kas savo ruožtu pasitarnauja kaip puikus pasiruošimas didžiosioms šventėms (Advento ar Gavėnios atveju), kaip didžiosios šventės tęsinys (Sekminių atveju) arba kaip galimybė trumpam sustoti ir atsitraukti nuo rutininės mėnesių tėkmės (rudens ketvirčio dienų atveju). Ši senųjų ketvirčio dienų šaknų ir su tuo susijusių praktikų – maldos, pasninko, vargšų šelpimo ir vigilijų – apžvalga įspūdingai atskleidžia, kokiu mastu Bažnyčios aukso amžių (pirmieji Bažnyčios amžiai) nulėmė būtent tikinčiųjų intensyvus dvasinis gyvenimas.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.