Dėl popiežiaus veiksmų atitikimo katalikiškam mokymui

Benediktas Narsietis – tai lietuvio parapijos kunigo, reguliariai rašančio svetainei katalikutradicija.lt, slapyvardis.

Klausimus, abejones ar kaltinimus dėl popiežiaus veiksmų atitikimo katalikiškam mokymui girdime bažnytinėje ir pasaulietinėje terpėse. Kai popiežius Pranciškus plovė ir bučiavo kaliniams kojas, kai sukūrė dialogo su masonais komisiją, kai leido įnešti Pachamamos stabą į Vatikaną ir kitas Romos bažnyčias bei atlikti jos garbinimo apeigas, kai atšaukė ilgaamžį bažnytinį mokymą apie mirties bausmės taikymo bibliškumą, kai į Popiežiškąją gyvybės akademiją, neva dialogo tikslais, paskyrė aršių aborto šalininkų (dėl to atsirado ironiškai teigiančių, kad taip sukurta popiežiškoji mirties akademija), kai dalyvavo indėnų pagoniškose apeigose, kai gyrė homoseksualizmo propaguotoją kun. Jamesą Martiną ir į Popiežiškąją šeimos tarybą priskyrė konkubinų ir homoseksualių asmenų, kai leido priimti šv. Komuniją nesuderinamai su katalikų mokymu gyvenantiems išsiskyrusiems asmenims, kai į vyskupų skyrimo komisiją paskyrė moteris, kai skatino ir dargi liepė priimti iš Azijos ir Afrikos plūstančius šimtatūkstantines agresyvių migrantų minias ir t.t. Paskutiniu metu vėl sulaukta neigiamos reakcijos, kai popiežius Pranciškus karo akivaizdoje rusų tautą pavadino „didžia ir humaniška“. Popiežiaus Pranciškaus kritikas Vladimiras Laučius savo straipsnyje be užuolankų pavadino jį „politikuojančiu kairiųjų pažiūrų popiežiumi”. Ši diagnozė akivaizdi ne tik jam.

Internetas net ūžia nuo žmonių neigiamų vertinimų popiežiaus atžvilgiu, kuris savo sprendimais pasirodė esąs priešingas visiems savo pirmtakams popiežiams. Labiausiai priešingai jis pasielgė dar gyvo emerito Benedikto XVI atžvilgiu, kai realiai uždraudė popiežiaus Benedikto XVI motu proprio įvestą teisę ir tvarką tradicinio Romos rito naudojimo klausimu. Nepaisant to, popiežius Pranciškus kiekviena proga teigia, jog tęsia pirmtakų mokymą. Atsakingai Vatikano institucijai pavesta imtis visų priemonių maksimaliam tradicinio Romos rito naudojimo apribojimui ir sudaryti šiam ritui palankių dvasininkų sąrašus, planuojant juos izoliuoti ir blokuoti bažnytinėje struktūroje.

amazonijos sinodasVatikano šv. Petro bazilika

Ne kartą Pranciškaus teiginių klausimu yra pasisakę ir vyskupai bei kardinolai, kaip antai buvęs nuncijus arkiv. Carlo Vigano, Kazachstano vyskupai Pawelas Lenga ir Athanasius Schneideris, Olandijos vysk. Robertas Mutsaertsas ir kt. Kardinolas Gerhardas Mülleris, buvęs Tikėjimo kongregacijos vadovas, kurį Pranciškus atleido, tiesiogiai popiežiaus nekritikuoja, tačiau savo teologinėse-teorinėse analizėse aptaria temas, kurios išplaukia iš popiežiaus veiklos ir pasisakymų. Neseniai šis kardinolas svarstė teorinę galimybę-klausimą: ar gali popiežius būti eretikas ir, jei gali, kokios būtų to pasekmės?

Sunku tokį atvejį įsivaizduoti, tačiau dabar Bažnyčioje (ypač Vokietijoje) be Vatikano pasipriešinimo vyksta dalykai, kurie nurodo į erezijų įsigalėjimo bangą tarp vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų. Maža to, prisidengiama tikru ar tariamu popiežiaus pritarimu, o ypač Vatikano II susirinkimo nutarimais, kurių niekas neskaitė ir kuriuose konkrečios nuorodos savo veiksmams pagrįsti neranda. Sugauti klastojant susirinkimo mokymą, progresyvistai dengiasi savo esme tuščiu „susirinkimo dvasios“ argumentu. Matydamas heterodoksijos vystymąsi Bažnyčioje, ypač Vokietijos sinodiniame kelyje ir Pranciškaus sinodo apie sinodiškumą priedangoje, kard. Mülleris šį procesą įvardijo kaip tam tikrų asmenų ir organizacijų vykdomą „agresyvų Bažnyčios užgrobimą“.

Kard. Mülleris teigė, kad, teoriškai žvelgiant, popiežiaus pareigas einančio žmogaus asmeninis prieštaravimas dieviško apreiškimo ir dogminėms tiesoms atskiria jį nuo Bažnyčios, vadinasi, tuo pačiu šis asmuo netenka ir savo statuso. Dogminiai apibrėžimai pasižymi neklaidingumu, nes jie kyla iš Šv. Rašto ir apaštalinės Tradicijos ir kaip Dievo Žodis, Šventajai Dvasiai asistuojant, yra Bažnyčios pateikti tikėti popiežiaus ir vyskupų tarnystės dėka.

Jei, remiantis Lumen Gentium 25 punkto mintimi, popiežius ir vyskupai atmestų viešąjį apreiškimą, jie nepriimtų ir dieviškojo tikėjimo depozito. Vadinasi, tokiu atveju tikintieji nebūtų įpareigoti būti klusnūs eretikais tapusių vyskupų atžvilgiu.

Kard. Mülleris trumpai apžvelgė ir kai kuriuos konkrečius atvejus, pavyzdžiui, kunigystės šventimus, kurie dievišku nustatymu teiktini tik vyriškos lyties pakrikštytiems asmenims. To pakeisti neįmanoma. Panašiai ir santuokos atveju. Nei popiežius, nei vyskupai negali bandyti įteisinti santuokos tarp tos pačios lyties asmenų: niekas negali keisti katalikiško mokymo – Dievo akivaizdoje homoseksualizmas yra sunki nuodėmė.

Kard. Mülleris, institucine prasme buvęs vienu svarbiausių tikėjimo saugotojų ir juo drąsiai išlikęs kitu būdu, prisiminė šv. Roberto Bellarmino, Bažnyčios daktaro, veikalą „De Romano Pontifice“ (Apie Romos Pontifiką). Jame šventasis teigia, kad erezijas manifestuojantis popiežius paneigia save kaip popiežių ir Bažnyčios galvą, panašiai paneigdamas save kaip krikščionį ir Bažnyčios narį; todėl jis gali būti Bažnyčios teisiamas ir baudžiamas (Plg. De Romano Pontifice, II, 30 sk.). Kas skelbia erezijas, betarpiškai praranda visą turimą jurisdikciją, nebėra Bažnyčios narys nei dvasiškai, nei kūniškai; taigi, nei vidine, nei išorine prasme nėra vienybėje su ja.

Kard. Mülleris pabrėžė, kad kiekvienas popiežius turi aiškiai atskirti savo tarnystę nuo savo privataus asmens ir neprimetinėti savo asmeninės nuomonės kitiems krikščionims. Taip pat nė vienam Bažnyčios vadovui negalima kurti pasitikėjimo ir broliškumo remiantis savo nekompetentingais ir korumpuotais draugais, kurie papirkti gerais, patogiais postais (anglų kalboje tokiai mažai darbo ir problemų, bet daug visokių privalumų turinčio asmens tarnybai nusakyti naudojamas terminas sinecure). Judo ir šv. Petro atvejai liudija, kad Bažnyčios istorijoje piktnaudžiavimo savo tarnyste egoistiniais ir siaurų interesų tikslais yra buvę. Jų yra ir dabar.

Kardinolas Mülleris kviečia melstis už popiežių ir vyskupus, primindamas Jėzaus pokalbį su šv. Petru ir velnio reikalavimą atiduoti Petrą jam, kad pastarasis būtų sijojamas kaip kviečiai. Viešpats tada užtikrino, jog meldėsi už Petrą, kad šis neprarastų tikėjimo, ir kad pats, kartą atsivertęs, stiprintų ir brolius (Plg. Lk 22, 31-32).

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku