Katalikų Tradicija   Versta iš: pagal Fsspx.news publikaciją
Šventųjų bendravimas, freska Paduvos katedros krikštykloje

Šventųjų skelbimo kongregacijoje įsteigta nauja Tikėjimo liudytojų komisija, vadovaujama kardinolo Marcello Semeraro, kuriai pavesta iki 2025 Šventųjų metų sudaryti nekanonizuotų tikėjimo liudytojų sąrašą – įtraukiant ne tik katalikus. Kaip pavyzdį kardinolas Semeraro pateikė protestantų teologą ir pastorių Dietrichą Bonhoefferį, nužudytą, nes priešinosi nacizmui.

Visa tai vėl verčia kelti klausimą dėl visiško kanonizacijos proceso sujaukimo paskutiniais dešimtmečiais, ypač popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu. Šią „involiuciją“ išsamiai aptarė istorikas Roberto de Mattei ir vatikanistas Giuseppe Nardis. Jie plačiai aprašo, kaip kanonizacijos procesas vis dažniau naudojamas nebesinaudojant kruopščiai popiežiaus Urbono VIII nustatytu ir Benedikto XIV patikslintu procesu.

Šį procesą jau gerokai sujaukė popiežiaus Jono Pauliaus II reformos, bet Pranciškus žengė žingsnį toliau ir naikina pačią šio proceso šerdį.

Ekvipolentinės kanonizacijos

Ekvipolentinė kanonizacija Bažnyčios naudojama asmenims, kurie po savo mirties plačiai ir pastoviai buvo garbinami kaip šventieji ir kurių užtarimu užfiksuota daug stebuklų. Esant tokioms aplinkybėms popiežius gali vien savo viešu potvarkiu, be viso ilgo kanonizacijos proceso ir tyrimo, ekvipolentiškai paskelbti asmenį šventu ir įvesti viešą jo garbinimo kultą.

Per pirmuosius 1700 Bažnyčios istorijos metų tokiu būdu buvo kanonizuota vos 12 asmenų. Daugiausia tai garsūs įvairių ordinų įkūrėjai, dėl kurių šventumo nėra nei mažiausios abejonės: kamaldulių įkūrėjas šv. Romualdas, premonstrancijonų įkūrėjas šv. Norbertas Ksantanietis, kartūzų steigėjas šv. Brunonas ar mersedarijų kongregacijos pradininkas šv. Petras Nolaskas.

Per paskutinius 300 metų iki popiežiaus Pranciškaus tokia kanonizacija atlikta 17 kartų. Taip kanonizuoti tokie žymūs šventieji kaip šv. Petras Damijanis ar slavų apaštalai šv. Kirilas ir Metodijus. Vieną kartą tuo pasinaudojo Jonas Paulius II, kanonizuodamas tris kunigus, nužudytus vengrų kalvinistų, taip pat vieną kartą tai padarė Benediktas XVI.

Per pirmuosius 14 savo pontifikato mėnesių popiežius Pranciškus ekvipolentine kanonizacija pasinaudojo šešis (!) kartus – bene žymiausias atvejis yra Jono XXIII kanonizacija, kurį esą kanonizavo pats Vatikano II susirinkimas „savo pritarimu“. Taip pati ekvipolentinė kanonizacija praranda bet kokią savo prasmę, nes net nesistengiama išpildyti jai per Bažnyčios istoriją keltų formalių reikalavimų.

Lietuva meldžiasi

Nauja kankinystės forma

2017 m. liepos 11 d. popiežius Pranciškus savo motu proprio Maiorem Hac Dilectionem įvedė naują formą, kaip tampama kankiniu: oblatio vitae arba „gyvybės paaukojimas“, kuris visiškai skiriasi nuo tradicinės kankinystės, savo apibrėžimu reiškiančios, jog asmuo yra nužudomas iš neapykantos Tikėjimui.

Tą pačią dieną Šventųjų skelbimo kongregacijos sekretorius mons. Marcello Bartolucci laikraščiui L‘Osservatore Romano paaiškino, kad atsirado ketvirtas kelias skelbiant šventuosius – šalia visada egzistavusių kankinystės, heroiškų dorybių ir ekvipolentinės kanonizacijos kelių. Ketvirtasis kelias – „gyvybės paaukojimas“.

Šį naują kelią savo straipsnyje „Popiežiaus Pranciškaus naujasis šventųjų panteonas“ aprašo Roberto de Mattei. Jis pastebi, kad tokiu atveju nebelieka ryšio tarp tikėjimo ir kankinystės. Tai iliustruoti galima Salvadoro arkivyskupo Oscaro Romero kanonizacijos pavyzdžiu.

Šios kanonizacijos bylos postulatorius mons. Vincenzo Paglia taip ją apibendrino: „Žinoma, Salvadoro arkivyskupas nebuvo nužudytas ateistų persekiotojų, kurie neigtų tikėjimą Trejybe; jis buvo nužudytas krikščionių, nes norėjo, kad Evangelija būtų išgyvenama su gilia pagarba gyvybės dovanai.“

Atviros durys

Pasak Roberto de Mattei, „ketvirtasis kelias yra mirtis ne dėl tikėjimo, bet kaip politinių pasirinkimų tarnauti vargšams, migrantams ir žemės „periferijoms“ pasekmė. Tuomet kodėl negalės būti beatifikuojami kariai-kunigai, mirę  paskutinių dešimtmečių politinėse revoliucijose iš meilės vargšams? Kodėl kankiniams neprilyginti visų krikščionių, kurie paaukojo savo gyvybes teisingo karo metu ir pradėti jų beatifikacijos procesą? Juk mirdami dėl savo šalies, jie atliko tobulą meilės veiksmą, nes „mirtis dėl savo  šalies yra aukštesnis gėris nei asmens gerovė“ (Aristotelis, Etika). Tačiau Katalikų Bažnyčia niekada jų nelaikė kankiniais būtent dėl to, kad jų mirčiai trūksta grynai religinės motyvacijos.“

Prof. de Mattei parodo, kaip galima politizuoti kanonizacijos procedūras, kai nebereikalaujama mirties dėl tikėjimo. Bet ar toks kanonizacijos iškreipimas čia sustos ir pasitenkins vien katalikų skelbimu šventaisiais? Kodėl toks „gyvybės atidavimas“ iš meilės tėvynei ar vargšams negalėtų būti pritaikomas kitiems krikščionims ar net kitų religijų išpažinėjams?

Kadangi Tikėjimo liudytojų komisijoje jau pateikta protestantų pastoriaus Dietricho Bonhoefferio kandidatūra, atrodo, kad šia kryptimi ir judama.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Katalikė · 19:38 30/10/2022
    Matomai bažnyčios vyresnynė yra veikiama piktosios dvasios,jei dedasi visokios netvarkos.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku