Sabbato infra Hebdomadam Passionis
I Kančios savaitės šeštadienis
Šios dienos Evangelija numato Verbų sekmadienio įvykius, kuriuos švęsime rytoj. Po mūsų Viešpaties iškilmingo įžengimo į Jeruzalę aprašymo eina evangelisto Jono pasakojimas apie ne mažiau svarbų įvykį. Keletas graikų, prašančių Pilypą nuvesti juos pas Jėzų, yra būsimojo derliaus ženklas. Mūsų Išganytojo siela buvo giliai sukrėsta; juk prisiartino metas, kai, pakeltas nuo žemės, Jis patrauks visus žmones prie savęs.
Introitus
Ps. 30, 10, 16 et 18. Miserére mihi, Dómine, quóniam tríbulor: libera me, et éripe me de mánibus inimicórum meórum et a persequéntibus me: Dómine, non confúndar, quóniam invocávi te.
Ps. 30, 2. In te, Dómine, sperávi, non confúndar in ætérnum: in iustítia tua líbera me.
Introitas
Ps 30, 10, 16 ir 18. Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes man sunku. Gelbėk mane ir išvaduok nuo mano priešų ir persekiotojų. Viešpatie, tenebūsiu sugėdytas, nes aš tavęs šaukiuosi.
Ps 30, 2. Tavimi, Viešpatie, pasitikiu, ir nebūsiu sugėdytas per amžius. Savo tiesa išgelbėk mane.
Oratio
Profíciat, quæsumus, Dómine, plebs tibi dicáta piæ devotiónis afféctu: ut sacris actiónibus erudíta, quanto maiestáti tuæ fit grátior, tanto donis potióribus augeátur. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Viešpatie, tegul Tavo tauta, Tau pašvęsta, daro pažangą nuoširdžiame pamaldume, kad, pašvęsta šventomis paslaptimis, šlovindama Tavo didybę, gautų iš Tavęs vis daugiau malonių. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio Ieremíæ Prophétæ. (Ier. 18, 18–23)
In diébus illis: Dixérunt ímpii Iudaei ad ínvicem: Veníte, et cogitémus contra iustum cogitatiónes: non enim períbit lex a sacerdóte, neque consílium a 168 Sabbato post Dominicam de Passione sapiénte, nec sermo a prophéta: veníte, et percutiámus eum lingua, et non attendámus ad univérsos sermónes eius. Atténde, Dómine, ad me, et audi vocem adversariórum meórum. Numquid rédditur pro bono malum, quia fodérunt fóveam ánimæ meæ? Recordáre, quod stéterim in conspéctu tuo, ut lóquerer pro eis bonum, et avérterem indignatiónem tuam ab eis. Proptérea da fílios eórum in famem, et deduc eos in manus gládii: fiant uxóres eórum absque líberis, et víduæ: et viri eárum interficiántur morte: iúvenes eórum confodiántur gládio in prælio. Audiátur clamor de dómibus eórum: addúces enim super eos latrónem repénte: quia fodérunt foveam, ut cáperent me, et láqueos abscondérunt pédibus meis. Tu autem, Dómine, scis omne consílium eórum advérsum me in mortem: ne propitiéris iniquitáti eórum, et peccátum eórum a fácie tua non deleátur. Fiant corruéntes in conspéctu tuo, in témpore furóris tui ab útere eis, Dómine, Deus noster.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Jeremijo knygos. (Jer 18, 18–23)
Anomis dienomis: Nedorėliai žydai kalbėjo vienas kitam: „Eikite šen ir susitarkime prieš teisųjį, nes ir be jo niekad nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikit šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu, – dėmėkimės visa, ką jis sako.“ „Atkreipk dėmesį į mane, Viešpatie! Klausykis, ką sako mano priešai! Ar galima už gera atlyginti piktu? Jie man duobę iškasė, kad mane nužudytų. Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave kalbėdamas jų labui, nukreipdamas nuo jų tavąjį pyktį! Todėl atiduok jų vaikus badui, sunaikink juos pačius kalaviju. Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės! Teišguldo jų vyrus maras, o jų jaunuolius kalavijas kare. Teaidi šauksmai iš jų trobų, kai tu staiga atvesi niokotojų gaują, nes jie iškasė duobę man pagauti, jie paspendė spąstus mano kojoms. Bet tu, Viešpatie, gerai žinai visus jų kėslus mane nužudyti. Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk, neištrink jų nuodėmės iš savo akių! Parblokšk juos savo akivaizdoje, elkis su jais be gailesčio pagautas pykčio, Viešpatie, mūsų Dieve!“
Graduale
Ps. 34, 20 et 22. Pacífice loquebántur mihi inimíci mei: et in ira molésti erant mihi. V. Vidísti, Dómine, ne síleas: ne discédas a me.
Gradualas
Ps 34, 20 ir 22. Taikiai kalbėjo man priešai, bet mane vargino įtūžę. V. Tu tai matei, Viešpatie, tad netylėk; neatsitolink nuo manęs.
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secúndum Ioánnem. (Ioann. 12, 10–36)
In illo témpore: Cogitavérunt príncipes sacerdótum, ut et Lázarum interfícerent: quia multi propter illum abíbant ex Iudaeis, et credébant in Iesum. In crastínum autem turba multa, quæ vénerat ad diem festum, cum audíssent, quia venit Iesus Ierosólymam, accepérunt ramos palmárum, et processérunt óbviam ei, et clamábant: Hosánna, benedíctus, qui venit in nómine Dómini, Rex Israel. Et invénit Iesus aséllum, et sedit super eum, sicut scriptum est: Noli timére, fília Sion: ecce, Rex tuus venit sedens super pullum ásinæ. Hæc non cognovérunt discípuli eius primum: sed quando glorificátus est Iesus, tunc recordáti sunt, quia hæc erant scripta de eo: et hæc fecérunt ei. Testimónium ergo perhibébat turba, quæ erat cum eo, quando Lázarum vocávit de monuménto, et suscitávit eum a mórtuis. Proptérea et óbviam venit ei turba: quia audiérunt eum fecísse hoc signum. Pharisæi ergo dixérunt ad semetípsos: Vidétis, quia nihil profícimus? Ecce, mundus totus post eum ábiit. Erant autem quidam gentíles ex his, qui ascénderant, ut adorárent in die festo. Hi ergo accessérunt ad Philíppum, qui erat a Bethsáida Galilææ: et rogábant eum, dicéntes: Dómine, vólumus Iesum vidére. Venit Philíppus, et dicit Andréæ: Andréas rursum et Philíppus dixérunt Iesu. Iesus autem respóndit eis, dicens: Venit hora, ut clarificétur Fílius hóminis. Amen, amen, dico vobis, nisi granum fruménti cadens in terram mórtuum fúerit, ipsum solum manet: si autem mórtuum fúerit, multum fructum affert. Qui amat ánimam suam, perdet eam: et qui odit ánimam suam in hoc mundo, in vitam ætérnam custódit eam. Si quis mihi minístrat, me sequátur: et ubi sum ego, illic et miníster meus erit. Si quis mihi ministráverit, honorificábit eum Pater meus. Nunc anima mea turbáta est. Et quid dicam? Pater, salvífica me ex hac hora. Sed proptérea veni in horam hanc. Pater, clarífica nomen tuum. Venit ergo vox de cælo: Et clarificávi, et íterum clarificábo. Turba ergo, quæ stabat et audíerat, dicebat tonítruum esse factum. Alii dicébant: Angelus ei locútus est. Respóndit Iesus et dixit: Non propter me hæc vox venit, sed propter vos. Nunc iudícium est mundi, nunc princeps huius mundi eiiciétur foras. Et ego si exaltátus fúero a terra, ómnia traham ad meípsum. – Hoc autem dicebat, signíficans, qua morte esset moritúrus. – Respóndit ei turba: Nos audívimus ex lege, quia Christus manet in ætérnum, et quómodo tu dicis: Oportet exaltári Fílium hominis? Quis est iste Fílius hominis? Dixit ergo eis Iesus: Adhuc módicum lumen in vobis est. Ambuláte, dum lucem habétis, ut non vos ténebræ comprehéndant: et qui ámbulat in ténebris, nescit, quo vadat. Dum lucem habétis, crédite in lucem: ut fílii lucis sitis. Hæc locútus est Iesus: et ábiit, et abscóndit se ab eis.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 12, 10–36)
Anuo metu: Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų. Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui!“ Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: „Nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio!“ Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę. Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą. O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“ Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo.“ O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. O žmonės jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina. Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais.“ Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.
Offertorium
Ps. 118, 12, 121 et 42. Benedíctus es, Dómine, doce me iustificatiónes tuas: et non tradas calumniántibus me supérbis: et respondébo exprobrántibus mihi verbum.
Ofertoriumas
Ps 118, 12, 121 ir 42. Palaimintas esi, Viešpatie. Mokyk mane savo nuostatų. Neatiduok manęs tiems, kurie mane slegia, ir aš atsakysiu šmeižikams.
Secreta
Acunctis nos, quæsumus, Dómine, reátibus et perículis propitiátus absólve: quos tanti mystérii tríbuis esse consórtes. Per Dominum nostrum...
Sekreta
Meldžiame Tave, Viešpatie, gailestingai išlaisvink nuo atpildo už nuodėmes ir nuo visų pavojų tuos, kuriuos Tu padarei tokios didžios paslapties dalyviais. Per mūsų Viešpatį...
Communio
Ps. 26, 12. Ne tradíderis me, Dómine, in ánimas persequéntium me: quóniam insurrexérunt in me testes iníqui, et mentíta est iníquitas sibi.
Komunija
Ps 26, 12. Neatiduok manęs, Viešpatie, priešininkų savivalei, nes prieš mane sukilo melagingi liudytojai ir smurtu alsuoja.
Postcommunio
Divíni múneris largitáte satiáti, quæsumus, Dómine, Deus noster: ut huius semper participatióne vivámus. Per Dominum nostrum...
Postkomunija
Pasotinti dangiškomis dovanomis meldžiame Tave, Viešpatie, mūsų Dieve, kad visuomet būtume šio gyvenimo dalininkai. Per mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliáte cápita vestra Deo.
Tueátur, quæsumus, Dómine, déxtera tua pópulum deprecántem: et purificátum dignánter erúdiat; ut, consolatióne præsénti, ad futúra bona profíciat. Per Dominum nostrum...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Meldžiame Tave, Viešpatie, tesaugo Tavo dešinioji Tavęs besišaukiančius žmones ir, nuvalytus nuo nuodėmių, vertai teapšviečia, kad šia paguoda jie siektų būsimų gėrybių. Per mūsų Viešpatį...
