Dominica in Sexagesima

skirtukas

Seksagezimos sekmadienis

Dogminė nuoroda 

Septuagezimos laikotarpis, kuriuo prasideda Velykų laikas, betarpiškai susijęs su tema, persmelkiančia Gavėnios ir Velykų laikotarpių liturgiją: žmonijos perėjimu iš nuodėmingumo ir vergijos būklės, į kurią mus įstūmė nuodėmė, į atgimimo ir išsilaisvinimo iš jos Dievo malonei padedant.

Šio laikotarpio pamaldose girdimas nuoširdus ir viltingas Dievo pagalbos prašymas (trijų sekmadieninių Mišių introitai), o šv. Paulius savo Laiškuose iš mūsų atkakliai reikalauja tikėjimo bei kantrių darbų ir kviečia labdarai. Ir Šventoji Evangelija persmelkta didžios išganymo vilties: palyginimas apie darbininkus vynuogyne rodo, kad atpirkimas prieinamas bet kokio amžiaus žmonėms; palyginimas apie sėjėją – kad jis pasiekiamas visiems, priimantiems Dievo žodį; palyginimas apie neregio iš Jericho išgydymą, kurį Kristus atlieka iš karto po pranašystės apie savo kančias, skelbia žmonijos perėjimą iš tamsos į šviesą.

Šis liturginis mokymas, rodantis visą nuodėmės bjaurumą ir tai, kaip plačiai ji paplitusi mūsų pasaulyje ir kaip labai mums reikalingas artėjantis atpirkimas, nuostabiu būdu skelbia Gavėnios ir Velykų atėjimą.

Liturginė nuoroda

Septuagezimos laikotarpis visada prasideda likus septyniasdešimt dienų iki Velykų. Jį sudaro trys sekmadieniai: Septuagezimos, Seksagezimos ir Kvinkvagezimos.

Sekmadienių pavadinimai sudaryti iš skaitmenų ir reiškia dešimties dienų laikotarpius (dekadas), kurie baigiasi šiais sekmadieniais. Jei devynias priešvelykines savaites padalytume į dekadas, gautųsi, kad pirmas sekmadienis būtų septintą dekadą (63 dieną), antras – šeštą (56 dieną), trečias – penktą (49 dieną).

Septuagezima – pasiruošimo Gavėniai metas. Gavėnia dar neprasidėjo, tačiau ją primena violetinė kunigų rūbų spalva ir tai, kad per pamaldas neatliekami džiaugsmingi Aleliuja bei Gloria. Ypač jaučiamas Aleliuja nebuvimas iki pat Velykų. Juk net švenčių dienomis per Mišias vietoj jo atliekamas visai kitokio pobūdžio traktas, sudarytas iš keleto labai paprastos melodijos psalmių eilučių.

Seksagezima

Šios dienos Mišių giesmės, kaip ir praėjusio sekmadienio pamaldos, dar kartą pabrėžia tiek apgailėtiną žmogaus būklę po nuopuolio, tiek ir tikėjimą jo išganymu. Skaitinio parinkimą lėmė tai, kad pamaldos vyksta Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje. Atrodo, tarsi į šį skaitinį šv. Paulius įdėjo visą savo širdį; tokia puiki šio skaitinio kalba. Evangelijos skaitinys vaizduoja Dievą kaip geros sėklos sėjėją ir aprašo būtinas sąlygas, kad ši sėkla duotų mumyse gerų vaisių.

Introitus

Ps. 43, 24, 26. Exsúrge, quare obdórmis, Dómine? Exsúrge, et ne repéllas in finem. Quare fáciem tuam avértis, oblivísceris tribulatiónem nostram? Adhæsit in terra venter noster: exsúrge, Dómine, ádiuva nos et líbera nos.

Ps. 43, 2. Deus, áuribus nostris audívimus: patres nostri annuntiavérunt nobis.

Introitas

Ps 43, 24, 26. Kelkis, kodėl miegi, Viešpatie? Kelkis ir neatstumk visiškai; kodėl nusuki savąjį veidą, užmiršti mūsų vargą? Prilimpa prie žemės mūsų pilvai; pakilk, Viešpatie, padėk mums ir išlaisvink mus.

Ps 43, 2. Dieve, savo ausimis girdėjome, mūsų tėvai mums paskelbė.

Oratio

Deus, qui cónspicis, quia ex nulla nostra actióne confídimus: concede propítius; ut, contra adversa ómnia, Dóctoris géntium protectióne muniámur. Per Dominum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.

Kolekta

Dieve, kuris matai, kad mes jokiu savo veiksmu nepasitikime, maloningai suteik, kad kovoje su priešiškumu būtume sutvirtinti tautų Mokytojo globa. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

Lectio

Léctio Epístolæ beati Pauli Apostoli ad Corínthios. (2 Cor. 11, 19–33; 12, 1–9)

Fratres: Libénter suffértis insipiéntes: cum sítis ipsi sapiéntes. Sustinétis enim, si quis vos in servitútem rédigit, si quis dévorat, si quis áccipit, si quis extóllitur, si quis in fáciem vos cædit. Secúndum ignobilitátem dico, quasi nos infírmi fuérimus in hac parte. In quo quis áudet (in insipiéntia dico) áudeo et ego: Hebræi sunt, et ego: Israelitæ sunt, et ego: Semen Abrahæ sunt, et ego: Minístri Christi sunt (ut minus sápiens dico) plus ego: in labóribus plúrimis, in carcéribus abundántius, in plagis supra modum, in mórtibus frequénter. A Iudæis quínquies quadragénas, una minus, accépi. Ter virgis cæsus sum, semel lapidátus sum, ter naufrágium feci, nocte et die in profúndo maris fui: in itinéribus sæpe, perículis flúminum, perículis latrónum, perículis ex génere, perículis ex géntibus, perículis in civitáte, perículis in solitúdine, perículis in mari, perículis in falsis frátribus: in labóre et ærúmna, in vigíliis multis, in fame et siti, in ieiúniis multis, in frígore et nuditáte: præter illa, quæ extrínsecus sunt, instántia mea quotidiána, sollicitúdo ómnium Ecclesiárum. Quis infirmátur, et ego non infírmor? quis scandalizátur, et ego non uror? Si gloriári opórtet: quæ infirmitátis meæ sunt, gloriábor. Deus et Pater Dómini nostri Iesu Christi, qui est benedíctus in sæcula, scit quod non méntior. Damásci præpósitus gentis Arétæ regis, custodiébat civitátem Damascenórum, ut me comprehénderet: et per fenéstram in sporta dimíssus sum per murum, et sic effúgi manus eius. Si gloriári opórtet (non éxpedit quidem) veniam áutem ad visiónes, et revelations Dómini. Scio hóminem in Christo ante annos quatuórdecim (sive in córpore néscio, sive extra córpus néscio, Deus scit:) raptum huiúsmodi usque ad tértium cælum. Et scio huiúsmodi hóminem (sive in córpore, sive extra córpus néscio, Deus scit:) quóniam raptus est in paradísum: et audívit arcane verba, quæ non licet hómini loqui. Pro huiúsmodi gloriábor: pro me áutem nihil gloriábor nisi in infirmitátibus meis. Nam, et si volúero gloriári, non ero insípiens: veritátem enim dicam: parco àutem, ne quis me exístimet supra id, quod videt in me, aut áliquid áudit ex me. Et ne magnitude revelatiónum extóllat me, datus est mihi stímulus carnis meæ ángelus sátanæ, qui me colaphízet. Propter quod ter Dóminum rogávi, ut discéderet a me: et díxit mihi: Súfficit tibi grátia mea: nam virtus in infirmitáte perfícitur. Libénter ígitur gloriábor in firmitátibus meis, ut inhábitet in me virtus Christi.

Skaitinys

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus antrojo Laiško korintiečiams. (2 Kor 11, 19–33; 12, 1–9)

Broliai: Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. Beje, jūs ir pakenčiate, kai jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai puikuoja, kai užgauna per veidą. Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis. Bet jei kas drįsta kuo nors didžiuotis, – tai sakau iš kvailumo, – drįstu ir aš. Jie žydai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš. Jie Kristaus tarnai? Iš kvailumo sakau: aš juo labiau! Aš daug daugiau įdėjau triūso. Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis. Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?! Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu. Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam šlovė per amžius, žino, kad nemeluoju. Damaske karaliaus Areto etnarchas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti, bet aš buvau pro langą nuleistas pintinėje per mūrą ir tik taip ištrūkau iš jų nagų. Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos), eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negalėmis. Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi, taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Bet man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“ Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“

Graduale

Ps. 82, 19 et 14. Sciant gentes, quóniam nomen tibi Deus: tu solus Altíssimus super ómnem terram. V. Deus meus, pone illos ut rotam, et sicut stípulam ante fáciem venti.

Gradualas

Ps 82, 19 ir 14. Težino tautos, kad tavo vardas – Dievas; tu vienintelis Aukščiausiasis virš visos žemės. V. Mano Dieve, pastatyk juos kaip ratą, kaip šiaudelį priešais vėjo veidą.

Tractus

Ps. 59, 4 et 6. Commovísti, Dómine, terram, et conturbásti eam. V. Sana contritiónes eius, quia mota est. V. Ut fúgiant a fácie arcus: ut liberéntur elécti tui.

Traktas

Ps 59, 4 ir 6. Sujudinai, Viešpatie, žemę, ir ją supurtei. V. Išgydyk jos žaizdas, kadangi yra sudrebinta. V. Kad pabėgtų nuo lanko artumos; kad būtų išlaisvinti tavo išrinktieji.

Evangelium

Sequéntia sancti Evangélii secundum Lucam. (Luc. 8, 4–15)

In illo témpore: Cum turba plúrima convenírent, et de civitátibus properárent ad Iesum, díxit per similitúdinem: Éxiit, qui séminat, semináre semen suum: et dum séminat, áliud cécidit secus viam, et conculcátum est, et vólucres cæli comedérunt illud. Et áliud cécidit supra petram: et natum áruit, quia non habébat humórem. Et áliud cécidit inter spinas, et simul exórtæ spinæ suffocavérunt illud. Et áliud cécidit in terram bonam: et ortum fecit fructum céntuplum. Hæc dícens clamábat: Qui habet áures audiénti, áudiat. Interrogábant áutem eum discípuli eius, quæ esset hæc parábola. Quíbus ipse díxit: Vobis datum est nosse mystérium regni Dei, céteris áutem in parábolis: ut vidéntes non vídeant, et audiéntes non intélligant. Est áutem hæc parábola: Semen est verbum Dei. Qui áutem secus viam, hi sunt qui áudiunt: deínde venit diábolus, et tollit verbum de corde eórum, ne credéntes salvi fiant. Nam qui supra petram: qui cum audíerint, cum gáudio suscípiunt verbum: et hi radíces non habent: qui ad tempus crédunt, et in témpore tentatiónis recédunt. Quod áutem in spinas cécidit: hi sunt, qui audiérunt, et a sollicitudínibus, et divítiis, et voluptátibus vitæ eúntes, suffocántur, et non referent fructum. Quod áutem in bonam terram: hi sunt, qui in corde bono et óptimo audiéntes verbum rétinent, et fructum áfferunt in patiéntia.

Evangelija

Šventosios Evangelijos pagal Luką tęsinys. (Lk 8, 4–15)

Anuo metu: Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių.“ Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.“ Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų, kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta. Kas krito tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.“

Offertorium

Ps. 16, 5, 6–7. Pérfice gressus meos in sémitis tuis, ut non moveántur vestígia mea: inclína áurem tuam, et exáudi verba mea: mirífica misericórdias tuas, qui salvos facis sperántes in te, Dómine.

Ofertoriumas

Ps 16, 5, 6–7. Ištobulink mano žingsnius savuosiuose takuose, kad mano pėdos nenuklystų; palenk savąją ausį ir išklausyk manuosius žodžius; parodyk savo nuostabų gailestingumą, kuris išganai tavimi besiviliančius, Viešpatie.

Secreta

Oblátum tibi, Dómine, sacrifícium, vivíficet nos semper et múniat. Per Dóminum nostrum...

Sekreta

Viešpatie, tegu Tau atnašaujama auka visada mus atgaivina ir apsaugo. Per mūsų Viešpatį...

Communio

Ps. 42, 4. Introíbo ad altáre Dei, ad Deum, qui lætíficat iuventútem meam.

Komunija

Ps 42, 4. Įžengsiu prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris džiugina mano jaunystę.

Postcommunio

Súpplices te rogámus, omnípotens Deus: ut, quos tuis réficis sacraméntis, tibi étiam plácitis móribus dignánter deservíre concédas. Per Dóminum nostrum...

Postkomunija

Nuolankiai Tavęs maldaujame, visagali Dieve, kad tiems, kuriuos savaisiais sakramentais atgaivinai, leistum Tau įtinkančiais papročiais vertai tarnauti. Per mūsų Viešpatį...


Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku