Homoseksualizmą propaguojantis jėzuitas Jamesas Martinas ir popiežius Pranciškus surežisavo religinį teatriuką-dialogą, kai vienas klausia, o kitas atsako pagal iš anksto numatytą scenarijų. Juokinga, kad popiežius neranda laiko atsakyti į kardinolų iškeltus klausimus, o homoseksualizmo reikalu yra toks paslankus ir greitas.
Kun. J. Martinas SJ įsijautė ne į Kristaus, bet LGBTQ atstovo rolę, užduodamas jų vardu tris klausimus popiežiui: „Kokį svarbiausią dalyką turi žinoti LGBT asmenys apie Dievą?”, „Ką, tavo manymu, LGBT asmenys turėtų žinoti apie Bažnyčią?”, „Ką popiežius pasakytų LGBT katalikui, kuris patyrė atmetimą iš Bažnyčios pusės?”. Popiežius atsakė: „Dievas yra Tėvas, kuris neišsižada nė vieno savo vaiko.“ Sunku suderinti šį popiežiaus atsakymą su Kristaus pamokymu: „Ne kiekvienas, kuris sako: Viešpatie, Viešpatie!, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.”
Į antrą klausimą Pranciškus atsakė ragindamas skaityti Apaštalų darbus, kuriuose galima pamatyti „gyvosios Bažnyčios paveikslą”. Turbūt jis užmiršo šv. Petro žodžius: „Gelbėkitės iš šios iškrypusios kartos!”...
Į trečią klausimą popiežius atsakė ypač suktai: „Norėčiau, jog jie tai priimtų ne kaip atmetimą iš Bažnyčios pusės, bet iš jos narių pusės. Bažnyčia yra motina ir kviečia visus savo vaikus”, o „selektyvinė Bažnyčia, grynakraujė Bažnyčia nėra Šventoji Motina Bažnyčia, bet sekta”.
Popiežius užmiršo, jog Bažnyčia yra atsivertimo ir šventumo siekianti Dievo Tauta, nors ir yra sudaryta iš nusidėjėlių. Be abejo, homoseksualūs asmenys yra pašaukti į Bažnyčią, atsivertimą ir šventumą, bet turi išsižadėti Biblijos pasmerkto gyvenimo būdo. Neįmanoma būti kataliku atmetant katalikų tikėjimą. Bažnyčios dogmos ir kanonai aiškiai teigia, jog Katalikų Bažnyčia sudaryta išimtinai iš katalikų, nes jie priima Bažnyčios mokymą net ir tada, kai jis nepritaria narių nuodėmei.
Visai neseniai oficialiame Pranciškaus sinodo internetiniame puslapyje pasirodė LGBT propaganda įsivaikinimo klausimu. Pateikiamos 3, ko gero, išgalvotos istorijos. Kažkoks „Karlas” nori įsivaikinti kūdikį, kurio atsisako motina, nenorinti darytis aborto. „Karlo” ir „Diego” partnerystė išgelbėja vaiką, kuriam jau 8 metai, ir kuris yra laimingas turėdamas mylinčius tėvus.
Kitas „liudijimas” pasakoja apie homoseksualią „Nicko” ir „Josho” porą, apsigyvenusią Kanadoje po to, kai įsižeidė dėl parapijos JAV neigiamo požiūrio, kurioje iki tol gyveno. Kanadoje Nickas ir Joshas „susituokė” ir įsivaikino psichiškai neįgalius paauglius, kad jie galėtų patirti gyvenimą dviejų mylinčių „tėvų” namuose. Liudijimas apibendrinamas, jog „jų seksualumas davė gyvenimą”.
Trečioji apysaka pristato vyrą „Matthew”, kuris savo orientaciją laiko Dievo dovana, bet slepia ją, nes dirba bažnytinėje institucijoje. Jis „susituokia” su savo partneriu slapčia ir įsivaikina vaikus iš neturtingų pasaulio kraštų.
Homoseksualių porų auginti Robertas Oscaras Lopezas ir Brittany Klein parašė straipsnį (Jephthah’s Children: The Innocent Casualties of Same-Sex Parenting), kuriame papasakojo, kokią žalą atnešė jiems ir kitiems vaikams augimas tokiose porose. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną, todėl negalima kovos su homofobija vardan nužmoginti vaikus, padarant juos ideologijos įkaitais. Daugybė tyrimų atskleidė, jog homoseksualios poros pasižymi dažnesne depresija, baimėmis ir valgymo sutrikimais, užkrečiamomis ligomis, buitiniais konfliktais, seksualine prievarta ir suicidinėmis mintimis.
Kad homoseksualai turėtų, ką įsivaikinti, sukuriama surogatinių motinų sistema, tarsi ferma, žmogiškųjų būtybių gaminimo ir pardavimo biznis (Iš Ukrainos klinikų tokį vaiką buvo galima nusipirkti už 60 000 eurų). Abortų šalininkai teigia, jog moterys nenori būti „inkubatoriais”, tačiau kai yra „užsakymų”, už pinigus gali inkubatoriais pabūti. Ir niekas tuo nesipiktina, kai motinos ir vaikai yra traktuojami kaip gyvasis inventorius homoseksualių vyrų kaprizams tenkinti.
Deja, Vatikano oficialios svetainės propaguoja homoseksualų gyvenimą...
