Žemiau – kunigo laiškas vyskupui, kuriame reaguojama į popiežiaus Pranciškaus dalyvavimą pagoniškame rituale
Gerbiamas vyskupe,
Praėjusią savaitę lankydamasis Kanadoje popiežius Pranciškus dalyvavo pagoniškame rituale, kurio metu indėnų vedlys prašė „vakarų močiutės“ suteikti „prieigą prie šventojo dvasių rato“. Šis dalyvavimas dera su popiežiaus Pranciškaus Vatikano II susirinkimo interpretacija, kuris, pasak jo, moko, kad Dievas nori religijų įvairovės ir kad nekatalikiškos religijos yra ne blogis, bet gėris.
Tas pats popiežius, kaip žinote, ketina iš pradžių apriboti, o paskui panaikinti tradicines Bažnyčios apeigas. Jis nurodo savo tikslą, kurio siekia vykdydamas šią programą: kovoti su tuo, ką jis vadina „susiskaldymu“, ir užtikrinti, kad visi katalikai „vieningai“ „priimtų Vatikano II susirinkimą“.
Dėl šių aplinkybių kunigas, vykdantis bet kokį nurodymą nebenaudoti tradicinių apeigų, jau vien dėl to sutinka su tam tikra Vatikano II susirinkimo interpretacija. Tai popiežiaus Pranciškaus interpretacija, kaip paaiškinta pirmiau.
Jei popiežiaus Pranciškaus Vatikano II susirinkimo interpretacija yra teisinga, tuomet svarbus popiežiaus Pauliaus VI mokymas: Vatikano II susirinkime intencijos pateikti neklystamai teisingo mokymo nebuvo. Dėl to turėčiau daryti išvadą, kad susirinkimas šiame konkrečiame mokyme suklydo. Aš jį atmetu.
Tačiau jei popiežiaus Pranciškaus aiškinimas klaidingas ir Vatikano II susirinkimas moko, kad Dievas pozityviai nori (angl. wills) tik vienos religijos, o visos kitos religijos yra blogos, tuomet aš priimu susirinkimą ir atmetu popiežiaus Pranciškaus interpretaciją.
Bet kuriuo atveju, bent jau šiuo metu, nesutinku su popiežiumi Pranciškumi. Kol jis aiškiai nepaaiškins, kad jo veiksmai [dalyvavimas pagoniškame rituale Kanadoje – red. past.] buvo blogi ir kad nekrikščioniškos religijos yra blogos, tol su juo nesutiksiu.
Vėlgi, kadangi paklusnumas įsakymams, užgniaužiantiems tradicines apeigas, tampa išoriniu išpažinimu tikėjimo, kuris nesuderinamas su tikruoju tikėjimu, niekada negalėčiau paklusti tokiems įsakymams.
Kitais žodžiais tariant, tradicinės apeigos yra skiriamasis ženklas. Jos yra simbolis tų, kurie priima visų amžių tikėjimą ir atmeta tam tikrą Vatikano II susirinkimo interpretaciją. Tai išorinis vidinio tikėjimo ženklas, kad Kristus ir tik Kristus yra visų žmonių Gelbėtojas. Novus Ordo nėra toks simbolis. Veikiau tai dviprasmiškas simbolis (ir buvo sąmoningai sukurtas kaip toks). Jį gali naudoti katalikai, tačiau jį gali naudoti ir tie, kurie skelbiasi esą katalikai tuo pat metu šaukdamiesi vakarų močiutės ir šventųjų dvasių rato [nuoroda į Kanadoje vykusį pagonišką ritualą, kuriame dalyvavo popiežius Pranciškus - red. past.].
Turėtume prisiminti, kad Jėzus Kristus taip pat nubrėžia aiškias skirtis. Jis vėl ateis ir visus žmones pasodins arba savo dešinėje, arba kairėje. Ožkos ir avys bus atskirtos neperžengiama praraja. Vidurio kelio nebus.
Tą dieną nenorėčiau stovėti šalia žmonių, kurie šaukėsi „šventojo dvasių rato“. Noriu stovėti šalia tų, kurie pagal šventas apeigas, istoriškai įsišaknijusias apaštaluose, šimtmečių šimtmečius garbino vienintelį tikrąjį Dievą. Tradicinės apeigos, kaip ir Kristus, nubrėžia aiškias skirtis. Štai kodėl negaliu jų atsisakyti.
Jei ateityje popiežius Pranciškus visiškai užgniaužtų tradicines apeigas, aš jam nepaklusčiau. Paklusčiau Dievui.
Kristuje,
