Dom Alcuinas Reidas daugelį metų yra vienas gerbiamiausių Bažnyčios liturgijos tyrinėtojų (kardinolas Ratzingeris parašė įvadą jo knygai, išleistai leidyklos Ignatius Press). Jis yra Šv. Benedikto vienuolyno Prancūzijos Fréjuso-Tulono vyskupijoje steigėjas ir prioras, taip pat jis yra išleidęs daugybę akademinių darbų apie šventąją liturgiją. Gegužės 26 dieną Reidas buvo vienas svarbiausių asmenų, pasirodžiusių naujo dokumentinio filmo Visų laikų Mišios, II dalis: Tobula audra, nušviečiančio Novus Ordo Missae sukūrimo detales po Vatikano II susirinkimo, premjeroje. [Dom Alcuinas Reidas žinomas ir Lietuvos katalikams, nes yra ne kartą čia lankęsis ir skaitęs paskaitas Ad Fontes akademijoje, vert. past.]
Po Traditionis Custodes išleidimo, Catholic World Report publikavo jo straipsnį „Ar Traditionis Custodes išlaiko liturgijos istorijos pagrindų egzaminą?“, kuriame jis, sekdamas Ratzingeriu, teigia:
„Kaip jau daugybę kartų esu sakęs, aš nesu tradicionalistas. Aš katalikas. Ir būdamas katalikas manau, jog kartumas, baimė, susvetimėjimas bei augantis susiskaldymas, kurį tiesiogiai sukėlė Traditionis Custodes, yra didžiausio susirūpinimo verta situacija. Tai skandalas, gerokai didesnis už tuos, su kuriais neva turėjo kovoti, ir, kalbant iš pastoracinės perspektyvos, jau dabar yra tragedija – ypač tarp jaunimo.
Tokios situacijos akivaizdoje, būdamas liturgijos istorikas, negaliu tylėti. Įstatymų leidyba negali pakeisti istorinių faktų. Kaip ir teisinio pozityvizmo aktas negali nustatyti, kas yra ir kas nėra Bažnyčios lex orandi dalis, nes, kaip moko Katekizmas: „maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas: Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra sudėtinis šventosios ir gyvosios Tradicijos elementas“ (1124). Vyskupai, tarp jų pirmiausia Romos vyskupas, yra šios Tradicijos saugotojai, o ne savininkai.“
Kuomet 2020 m. rugpjūtį įkūrė Šv. Benedikto vienuolyną ir tapo jo prioru, Dom Alcuinas buvo tik diakonas ir sparčiai augantis vienuolynas buvo priklausomas (ir tai kėlė daug sunkumų) nuo vyskupijos kunigų, aukojusių šv. Mišias pagal tradicinį Romos ritualą. Dėl šios priklausomybės nuo vyskupijos kunigų, vienuoliai neplanuotai likdavo be Šventosios Mišių Aukos, kas akivaizdžiai destabilizavo benediktinišką gyvenimą ir kėlė pavojų pašaukimams.
Trys vienuolyną lankę vizitatoriai dėl šios priežasties rekomendavo vietiniam vyskupui (mons. Dominique‘ui Rey) Dom Alcuiną įšventinti į šventąją kunigystę; ir tai rekomendavo net 2021 m. gruodį, jau pasirodžius Traditionis Custodes.
Tačiau, kaip teigiama vienuolyno pranešime, vyskupas bijojo vykdyti ceremoniją dėl galimos bausmės iš Romos ir informavo vienuolyną, kad Reidas nebus šventinamas į kunigus. Vienuolyno gyvenimas ir vėl turėjo kentėti dėl vietinio vyskupo baimių.
Tuo pat metu visame pasaulyje mažėja pašaukimų į kunigystę ir vis smunka bendras visuomenės tikėjimas.
Kažkuriuo metu vienuoliai suprato, kad patvirtintas Tradicinių Mišių vienuolinis gyvenimas – kuris buvo pakankamai aiškus ir visiškai teisėtas prie dviejų ankstesnių pontifikų – atsidūrė nuolatinės baimės atmosferoje. Būtent tai paskatino istoriką Henry Sire‘ą dar gerokai prieš pasirodant Traditionis Custodes dokumentuoti popiežiaus Pranciškaus pontifikatą, o savo darbą pavadinti „Popiežius diktatorius“. (Už šį savo darbą autorius buvo iš karto nubaustas Pranciškaus, ir tai tik įrodė jo teiginių teisumą.)
Visiems akivaizdu, kad valdant Pranciškui, tradicinis vienuolinis gyvenimas turi stipriai kentėti – pradedant Nekaltosios pranciškonų broliais (H. Sire‘as nušviečia, kaip ši kongregacija buvo neteisėtai ir žiauriai užgniaužta) ir baigiant naujuoju Cor Orans režimu, siekiančiu susidoroti su kontempliatyviu vienuoliniu gyvenimu ar neseniai pagarsėjusiomis represijomis prieš Fairfieldo karmelites.
Todėl niekas negali teigti, kad Reidas ir jo vienuoliai nepraktikavo atsargumo dorybės, kuri reiškia praeities patirties pritaikymą dabarčiai, siekiant išvengti ateities blogio.
Ilgai besimeldus ir atsiradus Apvaizdos siųstai galimybei, Dom Alcuinas Reidas neseniai buvo slaptai įšventintas į kunigus viešai neskelbiamo vyskupo, kuris, pasak vienuolyno pranešimo, yra „vyresnysis prelatas visiškoje vienybėje su Šventuoju Sostu“. Tuomet jis pasivedė savo vietiniam vyskupui Rey, kuris jį nedelsiant suspendavo.
Slapto įšventinimo aktas vienuolijos pranešime pateisinamas, nes atliktas „dėl didžiausio sielų gėrio tikrai ekstraordinarinėje Bažnyčios gyvenimo situacijoje“.
Kaip pastebėjo Anthony Stine‘as, tai akivaizdi paralelė su arkivyskupo Lefebvre‘o pateiktu paaiškinimu, kuomet jis 1988 metais konsekravo vyskupus. Mike‘as Parrottas taip pat atkreipė dėmesį, kad toks veiksmas turi panašumų ir su nepaklusniais, slaptais įšventinimais, kuriuos atliko Karolis Wojtyla (vėliau Jonas Paulius II) ir Josefas Slipyj.
Šioje baimės ir hyperüberultramontanizmo atmosferoje toks naujas suspenduoto kunigo Alcuino Reido statusas gali priversti organizacijas, kurios anksčiau publikuodavo Reido tekstus ir leisdavo jo knygas, išsigąsti ir atmesti šį didį tyrinėtoją, reklamuotą Ratzingerio (panašiai, kaip kai kurie atmetė mons. Klausą Gamberį, kurį taip pat gynė Ratzingeris). Šventajam Tėvui tęsiant puolimą prieš tradicionalistus ir baudžiant mažutėlius bei iš jų atimant šventąją liturgiją, ar nematome to, ką ponas Sire‘as aprašė prieš kelis metus? Kas yra ši baimės atmosfera, jeigu ne diktatoriškas režimas?
Tai didžiausios svarbos klausimas, nes matome, kaip nuosekliai šio pontifikato metu naikinamas tradicinis vienuolinis gyvenimas – Bažnyčios dvasinio gyvenimo gyvybę palaikantis kraujas.
Visi geri ir pamaldūs katalikai turėtų sau užduoti klausimą: ar Alcuinas Reidas nenusipelno būti vertinamas (teisiamas) su meile ir gailestingumu? Ar nematyti, kad jis kaip galėdamas bandė paklusti Dievui itin sudėtingoje situacijoje? Nebent norėtumėte imtis teisti jo širdį pagal jo pareiškimą, galime racionaliai ir su meile padaryti išvadą, jog jis manė, kad jo sąžinė yra gerame stovyje ir elgėsi pagal ją bei išlaikydamas paklusnumą Dievui.
Ar manote tą patį apie būsimojo Jono Pauliaus II neteisėtus šventimus ar apie arkivyskupą Lefebvre‘ą? Ar ne visi katalikai nusipelno būti teisiami su meile?
Šv. Tomas moko:
„Jeigu neturime akivaizdžių indikacijų apie asmens blogumą, turėtume jį laikyti geru, interpretuodami bet ką, kas jame kelia abejonių, geriausiu įmanomu būdu. Tas, kuris interpretuoja abejotinus dalykus geriausiu įmanomu būdu, galbūt dažniau suklys nei bus teisus; tačiau geriau dažnai klysti galvojant gerai apie blogą žmogų nei rečiau klysti turint blogą nuomonę apie gerą žmogų, nes antruoju atveju padaroma žala, o pirmuoju ne.“ (ST II-II q60 a4)
Tiems katalikams, kurie šitaip elgtųsi ir be meilės nekrikščioniškai atmestų didžiai gerbiamą Bažnyčios vyrą ir brolį Kristuje, užduočiau klausimą: kokia yra jūsų žinoma akivaizdi indikacija apie šio asmens blogumą?
Gal pasakysite: jis nepakluso savo vyskupui! Jis buvo suspenduotas!
Atsakau: kada Bažnyčia apibrėžė, kad nepaklusnumas vyskupui yra blogas savo esme? Ar kad suspenduojant negali būti suklystama?
Ar sielų išganymas nėra aukščiausias įstatymas?
Visi katalikai tai turi pripažinti bent teoriškai, nes tai yra pats kanonų teisės ir vyskupo institucijos tikslas.
Niekas negali teigti, kad suspendavimai yra neklystantys ar kad nepaklusnumas vyskupui yra blogas savo esme. Todėl neturime akivaizdžios priežasties manyti Reidą esant blogą. Tad jeigu norime elgtis kaip krikščionys, o ne interneto troliai, privalome teisti kiekvieną asmenį su meile. Galbūt Reidas pasielgė neteisingai. Galbūt neteisingai pasielgė vyskupas. Galbūt popiežius Pranciškus klydo priimdamas Traditionis Custodes, kaip sutaria daugybė dorų ir gerbtinų katalikų tikinčiųjų, vyskupų ir kunigų.
Dabar eikite ir perskaitykite jo pareiškimą su meile ir pagalvokite, ar tikrai galite jį apkaltinti, kad nedarė visko iš paklusnumo Dievui.
Jeigu būsite toks arogantiškas ir teigsite, kad žinote žmogaus širdį bei jį atmesite sudėtingame reikale, nusidėsite prieš savo brolį elgdamiesi prieš artimo meilę. Verčiau šiuo atveju sekime Angeliškąjį Daktarą, kaip ir Jono Pauliaus II, kardinolo Slipyj ir arkivyskupo Lefebvre‘o atvejais.
[...]
Tik po daugybės metų pamaldūs žmonės išmintingai nusprendžia ir sutaria dėl kai kurių diskutuotinų sąžinės klausimų. Dėl kai kurių klausimų vis dar diskutuojama net praėjus šimtmečiams.
Ar visi katalikai vieną dieną žinos, Lefebvre‘as buvo teisus ar klydo? Ar tikrai gyvename neo-arijonizmo krizėje, kurioje dažnai pamaldžioms širdims tenka nepaklusti bažnytinei vyresnybei tam, kad paklustų Dievui?
[...]
Raginu visus katalikus perskaityti naują dr. Kwasniewskio knygą apie paklusnumą (ją nemokamai gauti gali visi seminaristai ir dvasininkai). Veikiant Dievo malonei, šis tekstas padės mums suformuoti savo sąžines artėjančioms dienoms ir metams.
Tuo tarpu tradiciniams vienuoliams gali tekti apleisti stabilaus vienuolyno idealą ir grįžti prie vienuolinio kelio šaknų: pasauliečių, einančių į dykumą ir sekančių vienuolinio gyvenimo Tėvus. Joks vyskupas negali sustabdyti tikinčiųjų vyrų ir moterų nuo vienuolinių bendruomenių formavimo ir pasaulio atsisakymo – nuo darymo to, ką darė šv. Antanas.
Jie gali atimti mūsų sakramentus, bet jie niekada negali atimti mūsų tikėjimo ir mūsų maldos gyvenimo.
Gali būti, kad teks imtis tokių priemonių, siekianti išsaugoti tradicinį vienuolinį gyvenimą.
[...]
