bažnyčia Vašingtone

Vašingtono arkivyskupas, kardinolas Wiltonas Gregory, besiremdamas popiežiaus Pranciškaus potvarkiu Traditiones Custodes, pradėjusiu karą prieš tradicinę liturgiją, skelbia apie ketinimus savo arkivyskupijoje uždrausti tradicines Mišias. Norima uždaryti septynias arkivyskupijos parapijas, kuriose kiekvieną sekmadienį ir kai kuriomis darbo dienomis viešai aukojamos tradicinės Mišios, bei kelias parapijas, kuriose šios Mišios aukojamos privačiai. Tradicines Mišias norima palikti tik vienoje vietoje visoje arkivyskupijoje – būtinai tokioje šventovėje, kuri neturi parapijos, kaip kad vietinis pranciškonų vienuolynas. Tokiu būdu tradicinės Mišios būtų patalpintos tarsi į getą. Kol kas laukiama tolesnių arkivyskupo žingsnių ir tikimasi, kad šis planas nebus imtas įgyvendinti.

Viena iš parapijų, kurioje norima panaikinti tradicinių Mišių aukojimą – Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos, bažnyčia, buvusi viena iš pirmųjų parapijų Jungtinėse Valstijose, kurioje pradėtos aukoti tradicinės Mišios po Jono Pauliaus II 1988 m. suteikto riboto leidimo tai daryti. Šios parapijos istorija yra tarsi visos Katalikų Bažnyčios po Vatikano II susirinkimo mikrokosmosas: parapijos bažnyčia buvo nusiaubta per XX a. 8 dešimtmetyje vykusią liturginę revoliuciją ir atsidūrė ant uždarymo ribos, likusi vos su keliais tikinčiaisiais. Parapijos gyvenimą visiškai pakeitė ir atgaivino čia pradėtos aukoti tradicinės Mišios, galiausiai ėmusios sutraukti šimtus tikinčiųjų iki kol bažnyčia tapo viena populiariausių tradicinių Mišių vietų visose Jungtinėse Valstijose.

Kviečiame susipažinti su šia gyvybinga, iš Tradicijos jėgų besisemiančia parapija, kurią nori sugriauti karo su tradicine liturgija buldozeris, Bažnyčios atgimime per sugrįžimą prie Tradicijos matantis ne viltį, o grėsmę.

***

Apžvalga parengta pagal Kennetho J. Wolfe’o straipsnį.

Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos, bažnyčia yra sena vokiečių imigrantų pastatyta šventovė Vašingtono kinų kvartale ir siejama su tradicinėmis Mišiomis, aukojamomis lotynų kalba. Įkvėpta garsiosios Ulmo katedros, neogotikinė Dievo Motinos bažnyčia pastatyta 1890 metais. Ši bažnyčia pakeitė anksčiau čia stovėjusią parapijos bažnyčią, statytą 1846-aisiais.

Lietuva meldžiasi

Parapiją įkūręs kunigas, kaip ir jo parapijiečiai, buvo vokietis. Tai buvo kalba, kuria iki Pirmojo pasaulinio karo buvo sakomi pamokslai. Parapijos kapinės atskleidžia, jog bažnyčioje sau vietą buvo radusios ir kelios italų šeimos, iki kol italų bendruomenei buvo pastatyta netoliese esanti Šventojo Rožančiaus bažnyčia. Neseniai parapijoje įsigalėjo paprotys per Vėlines aukoti tradicines Requiem Mišias ir su procesija eiti per kapines meldžiantis už čia besiilsinčius mirusiuosius.

Parapija buvo atsidūrusi ant uždarymo ribos 60-aisiais ir 70-aisiais. Greta esančiose gatvėse šiuo metu gyveno labai mažai žmonių, parapijos mokykla buvo uždaryta, o vienuolynas paverstas benamių prieglauda. Viskas uždažyta pilkai. Bažnyčia buvo virtusi niūria, beviltiška vieta. Kelios vyresnio amžiaus moterys joje ištikimai rinkosi maldai ir palaikė merdėjančią bažnyčią.

Situacija ėmė keistis, kai Jonas Paulius II išleido potvarkį Quattuor abhinc annos ir po jo, 1988 metais, sekusį motu proprio Ecclesia Dei, leidusį kai kuriose vietose celebruoti tradicines Mišias pagal 1962 metų leidimo mišiolą. Kun. Aldo Petrini greitai po motu proprio pasirodymo pradėjo aukoti Mišias už bažnyčios ribų, vėliau jos pradėtos aukoti pačioje bažnyčioje vieną kartą per mėnesį, o netrukus ir vieną kartą per savaitę.

Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos, bažnyčia buvo viena iš pirmųjų parapijinių šventovių Jungtinėse Valstijose, kur vėl pradėtos aukoti tradicinės Mišios. Jos sutraukdavo tikinčiuosius iš viso regiono, nes ilgą laiką šiame regione tai buvo vienintelė tradicinių Mišių vieta. Gretimoje Arlingtono vyskupijoje senosios Mišios buvo draudžiamos net iki 2006-ųjų (paradoksalu, kad dabar Arlingtono vyskupijoje esančių tradicinių Mišių vietų skaičius, tenkantis vienai parapijai, yra didžiausias visame pasaulyje).

XX a. pabaigoje Dievo Motinos parapijos rajonas vis dar atrodė kaip apleista karo zona. Netoli bažnyčios buvo įsikūrę prastos reputacijos naktiniai klubai ir kiniško maisto restoranai. Mišių metu parapija samdė apsauginius, kad budėtų prie durų. Bažnyčios viduje vykstančios iškilmingos Mišios senosiomis apeigomis ypač kontrastavo su rajonu, kuriame ši šventovė stovėjo.

Pačioje praeito amžiaus pabaigoje kun. Davidas Conway’us pradėjo masinį restauracijos projektą, kuris vizualiai transformavo bažnyčią, tuo metu sekmadienio tradicinių Mišių metu jau būdavusią pilnutėlę. Visos pilkai uždažytos senosios klebonijos, mokyklos ir vienuolyno plytos vėl atgavo anksčiau turėtą gražią raudoną spalvą. Bažnyčios lubos vietoje uždažytos niūrios spalvos įgijo šlovingas spalvas ir raštus, kurie tikrai būtų patikę XIX a. pabaigos vokiečiams. Su Nacionalinės dailės galerijos specialistų pagalba, bažnyčios interjeras apšviestas profesionaliu apšvietimu.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Dvi senovinės bažnyčios klausyklos buvo sunaikintos prieš pusę amžiaus. Vietoje to pastatyta biuro darbo vietą primenanti „būdelė“ iš faneros – su lempa ir kėde. Kun. Conway’ui pavyko bažnyčioje ir vėl pastatyti tradicinio dizaino klausyklą. Kuomet netoliese esanti airių bendruomenės Šv. Patriko bažnyčia išmetė arba sunaikino beveik viską, kas joje buvo tradiciško – taip pat ir klausyklas, kun. Conway’ui pavyko išsaugoti vieną iš ten stovėjusių klausyklų ir ja pakeisti faneros „būdelę“.

Minios katalikų, jaunų ir senų, vis lankėsi 9 valandos ryto tradicinėse Mišiose. Pradėjo gerėti ir kokybė. Kuomet prasta savanorių choro giedojimo kokybe klebonui pasiskundė Aukščiausiojo Teismo teisėjas (ir šios parapijos tikintysis) Antoninas Scalia, buvo suformuota profesionali grigališkojo giedojimo schola.

Restauracijos darbas tęsėsi. Mons. K. B. Smithas, perėmęs parapiją iš kun. Conway’aus, restauravo šoninį Švč. Jėzaus Širdies altorių ir pradėjo naudoti jį įvestoms tradicinėms Mišioms penktadieniais. Tai buvo pirmas kartas po liturginės reformos, kai vienas iš trijų šoninių altorių pradėtas naudoti pagal savo paskirtį. Mons. Smithui tarnaujant Dievo Motinos parapijoje, rytinėse tradicinėse Mišiose tapo nebeįmanoma rasti sėdimą vietą, kiekvieną sekmadienį susirinkdavo per 400 tikinčiųjų.

Tuometinis Vašingtono arkivyskupas ir buvęs kardinolas Theodore’as McCarrickas, dabar pašalintas iš kardinolų kolegijos ir laicizuotas dėl pedofilijos skandalo, nekentė visko, kas buvo susiję su šia parapija. Jo pirmtakas kard. Jamesas Hickney’us leido čia aukoti tradicines Mišias, o McCarickas į tai žvelgė kaip į gėdingą iškaseną. Vieną kartą jis išsiruošė pastoraciniam vizitui į šioje bažnyčioje aukojamas naująsias Mišias, kurios seka rytines tradicines. Bet tradicinės Mišios truputį užsitęsė ir virto kliūtimi McCarrickui įžengti į bažnyčią. Kadangi vienas tikintysis, Jūrų pėstininkų atsargos pulkininkas leitenantas Frankas Kelly, jau ilgą laiką skundė arkivyskupą Bažnyčios vyresnybei, pateikdamas su tuo susijusių svarbios informacijos (tuomet juo dar niekas netikėjo, nors vėliau ta informacija pasirodė esanti teisinga). McCarrickas žinojo, kad Frankas bažnyčios viduje, todėl pasirinko sėdėti mašinoje, kol tradicinių Mišių tikintieji visiškai išsiskirstė.

Po 9 valandos Mišių Dievo Motinos parapijos tikintieji jau ilgą laiką renkasi pabendrauti prie kavos ir spurgų į šalia esančio buvusios mokyklos pastato salę. Čia galima pabendrauti ir su įvairiomis garsenybėmis, lankančiomis tradicines Mišias šioje parapijoje. Pavyzdžiui, konservatyviu apžvalgininku, bandžiusiu tapti ir Respublikonų kandidatu į prezidentus, Patu Buchananu ar Aukščiausiojo Teismo teisėju Antoninu Scalia, buvusiu senatoriumi Williamu Buckley’umi, Žygio už gyvybę pradininke Nellie Gray ir t. t. Kelis metus Mišias kas mėnesį bažnyčioje aukojo ir žinomas knygų autorius mons. Charlesas Pope’as, vis dar aplankantis parapiją ir senus draugus.

Kun. Alfredas Harrisas buvo parapijos klebonas nuo 2006 iki 2018 metų. McCarrickas, žinodamas, kad kun. Harrisas nuo vaikystės nėra dalyvavęs tradicinėse Mišiose ir nemoka jų aukoti, paskyrė jį parapijos klebonu ir taip tikėjosi į parapijos gyvenimą įnešti sumaištį. Vietnamo karo veteranas, pelnęs Purpurinės širdies apdovanojimą, nepasidavė ir ne tik išmoko aukoti tradicines Mišias, bet ir tęsė bažnyčios restauraciją. Krikštykla iš sanktuariumo perkelta į jai priklausančią vietą baptisterijoje. Švč. Mergelės Marijos šoninis altorius iš pamiršto votyvinių žvakučių šiukšlyno virto pilnai funkcionuojančiu altoriumi su tabernakuliu. Abiems šiems darbams užsakyti nauji dailės kūriniai – penki paveikslai, vaizduojantys džiaugsmingąsias šv. Rožančiaus paslaptis. Paveikslai pakabinti po penkiais vitražais dekoruotais langais, kur vietoje tuščių erdvių kažkada seniau kabėjo panašūs paveikslai.

Dabartinis klebonas kun. Vincentas De Rosa tęsė restauracijos ir pastoracijos darbus, suformuodamas jaunimo grupę ir įvesdamas daugiau tradicinių lotyniškų Mišių šiokiadieniais per pirmos ir antros klasės šventes. 2018 m. restauruoti vargonai, sanktuariumo grindys, Komunijos grotelės ir pagrindinis altorius. Tabernakulį papuošė visoms liturginėms spalvoms pagamintos užuolaidėlės, kurias pasiuvo benediktinės seserys.

Be didžiųjų liturginių švenčių, didelė šventė parapijoje yra ir Žygio už gyvybę diena sausio pabaigoje. Žygio rytą Mišios tuo pat metu aukojamos prie visų keturių bažnyčios altorių, o po to seka procesija link Aukščiausiojo Teismo.

Dabar, šiai ir panašioms parapijoms visame pasaulyje kilus pavojui, visas ilgametis darbas formuojant gyvybingą ir gausią bendruomenę gali būti sužlugdytas. Vietoje to bus pasiūlyta priimti povatikaninės Bažnyčios biurokratiškumą, seklumą ir banalumą.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.