Per 2024 m. Velykas visame pasaulyje liepsnoja karo, smurto ir teroro liepsnos. Kol Rusija atakuoja Ukrainos miestus savo hipergarsinėmis raketomis, Maskvos širdyje įvyksta išpuolis: į žudynes pretenduoja ISIS ir jos vyksta su tokiu pat bjaurumu, su kokiu spalio 7 d. Hamas užpuolė Izraelio valstybę. Kovo 20-21 d. Briuselyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime Europa, prie kurios sienų siaučia karas, atskleidė savo nesugebėjimą apsiginkluoti, kad galėtų apsiginti. Italijos gynybos ministras Guido Crosetto, klausiamas žurnalisto Nicola Porro, prisipažino, kad, susidūrusi su tokiu išpuoliu, koks buvo surengtas Ukrainoje, Italija iš karto kapituliuotų (Fourth Republic, 2024 m. kovo 25 d.).
Problema slypi ne nepakankamame vyrų ir ginklų skaičiuje, o psichologiniame Vakarų nusiginklavime, kur nebėra vietos pasiaukojimui. Didysis ispanų mąstytojas Juanas Donoso Cortésas (1809-1853) teigė, kad Rusijos valanda išmuš tada, kai socializmas užgesins patriotizmą europiečių širdyse (1850 m. sausio 30 d. kalba Kortesams, Obras completas, t. II, Bac, Madrid 1970, p. 461-462). Patriotizmas, aiškina šv. Tomas Akvinietis, suponuoja pietas, moralinę dorybę, kuri meilę tėvynei sujungia su meile tėvams (Summa Theologica, II-II, q. 101, a. 3). Pietas, kuri, prieš tapdama krikščioniška dorybe, buvo romėnų dorybė, dabar yra jausmas, prarastas „žiaurioje ir nežmoniškoje“ visuomenėje (Benediktas XVI, enciklika Spe Salvi, 2007 m. lapkričio 30 d.), kuri iš savanaudiškumo žudo savo vaikus.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2024 m. vasario 27 d. pasiūlė siųsti NATO karius į Ukrainą. Tačiau E. Macronas yra tas pats valstybės vadovas, kuris kaip „neginčijamą žinią“ pristatė abortų konstitucionalizavimą, kuriam kovo 4 d. pritarė jo šalies parlamentas. Atsisakius teisės į nekaltą gyvybę, žlunga visi moraliniai principai, o triumfuoja savanaudiškumas ir reliatyvizmas. Kas ir vardan kokių vertybių susidurs su dagestaniečiais, kazachais, buriatais, kurie iš Kaukazo kalnų ir Rusijos valdomų Azijos stepių įsiverš į Europą ir pavers ją užkariautomis žemėmis?
Dauguma Europos politinių lyderių atsiribojo nuo E. Macrono žodžių, sakydami, kad jais rizikuojama išprovokuoti branduolinį karą. Tačiau visi pamiršta, kad yra kai kas blogesnio už branduolinę katastrofą – nuodėmė, dieviškojo įstatymo pažeidimas, tikroji visų individualių ir kolektyvinių žmonijos nelaimių priežastis. Kai šis nusižengimas yra viešas ir skelbiamas kaip teisė, jis neišvengiamai užsitraukia ant savęs Dievo bausmę. Ne pasiūlymas siųsti karius į Ukrainą priartina branduolines žudynes, bet Prancūzijoje ir Europoje skelbiami įstatymai, savo šaknimis griaunantys prigimtinės ir krikščioniškosios tvarkos principus.
Tą patį 2024 m. kovo mėnesį garsiausias Rusijos žurnalistas Vladimiras Solovjovas savo pokalbių laidoje svarstė, kuriam Prancūzijos miestui pirmam smogti atomine bomba. „Negaliu apsispręsti tarp Paryžiaus ir Marselio“, – sakė jis milijonams savo žiūrovų (The Daily Sheet, 2024 m. kovo 23-24 d.).
Žodžiai nėra darbai, tačiau nerūpestingumas, su kuriuo su džiugiu žiaurumu raginama sunaikinti priešo miestus, sudaro sąlygas tiems darbams. 1917 m. Fatimoje Dievo Motina nurodė Rusiją kaip dieviškosios bausmės už žmonių nuodėmes įrankį, o 1846 m. Mélanie Calvat atskleistoje La Saleto paslaptyje ji išsireiškė taip: „Paryžius bus sudegintas, o Marselis prarytas, keli dideli miestai bus sukrėsti ir praryti žemės drebėjimų, bus manoma, kad viskas prarasta, nieko nebus matyti, tik žudynės, nieko nebus girdėti, tik ginklų ir piktžodžiavimo triukšmas“ (Jacques Maritain, La Salette, edited by Michel Corteville, Angelicum University Press, Roma 2022, p. 514).
Mergelė Marija verkė La Salete ir prašė atgailos Fatimoje. Tačiau žodžiai apie nuodėmę, atgailą, nubaudimą beprasmiškai nuslysta nuo XXI a. žmonių anestezuotų sąžinių.
1939 m. balandžio 9 d., Velykų sekmadienį, likus šešiems mėnesiams iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, Pijus XII, prieš mėnesį išrinktas popiežiumi, meldė pasaulį Kristaus taikos: „Ne taika be kovų ar mūšių, bet taika, laimėta stebuklingoje gyvybės ir mirties kovoje, mors et vita duello conflixere mirando (Velykų sekvencija): taika, pergalės vaisius, pasiektas kraujo kaina, nes Jis „kryžiaus krauju sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje“ (plg. Kol 1, 20).
„Deja, – tęsė pontifikas, – turbūt jokiam laikmečiui, kaip ir dienoms, kuriomis gyvename, negali būti taikomi pranašo žodžiai: „[jie kartojo]: „Viskas gerai! – Viskas gerai!“ – nors nėra gerai“ (Jer, 6, 14). Juk jei atsigręžtume žvilgsniu, koks liūdnas reginys mums atsivertų! Pasaulyje paplitęs nerimo ir nepasitenkinimo jausmas; atrodo, kad daugelyje regionų viešpatauja bauginanti pusiausvyros stoka, pranašaujanti dar didesnes blogybes; protus apima nerimas ir siaubas, tarsi būtume blogesnių dienų išvakarėse. Visa tai toli gražu nėra ta giedra ir saugi „ramybė tvarkoje“ (šv. Augustinas, De Civitate Dei, XIX, 13), kuri yra tikroji taika.“
„Vienintelis ir nepajudinamas pagrindas, kuriuo remiasi tikroji taika, – sakė Pijus XII velykinėje homilijoje, – yra Dievas. Dievas, kurį pažįstame, gerbiame, kuriam paklūstame. Sumažinti ar sunaikinti šį paklusnumą dieviškajam Kūrėjui yra tas pats, kas sutrikdyti ar visiškai sunaikinti taiką tiek atskiruose asmenyse, tiek šeimose, tiek tautose, tiek visame pasaulyje.“
Kai prasideda karas arba jis jau visai netoli, taikdariai yra ne tie, kurie remiasi besąlygišku pasidavimu, bet tie, kurie prisimena, kad nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be tvarkos, o tvarka neįmanoma be pagarbos prigimtiniam ir dieviškajam įstatymui. Tikroji taika yra būtent tai, ko trūksta šiuolaikiniam pasauliui, panirusiam į nuolatinį chaosą, praradusiam tuos aukščiausius atskaitos principus, įsišaknijusius Evangelijos įstatyme, kurio saugotoja yra Katalikų Bažnyčia, o viešasis balsas – Kristaus vikaras. Tačiau Šventojo Tėvo Pranciškaus, į kurį šiomis Velykų dienomis su atsidavimu kreipiasi viso pasaulio tikintieji, afonija, atrodo, yra Bažnyčią gaubiančios sunkios tylos metafora.
Didįjį penktadienį Kalvarija buvo panardinta į gedulingą tylą, kurią pertraukdavo tik sausi romėnų kareivių įsakymai, plėšiko keiksmai ir prislopintas pamaldžių moterų verksmas. Aukojimas turėjo būti užbaigtas, o ant altoriaus paaukota auka buvo nekaltas Avinėlis, Žmogus-Dievas, atėjęs atpirkti žmonių nuodėmių.
Šiandien auka visų pirma bus kalta žmonija, atmetanti Dangaus raginimą atgailauti. Vis dėlto lemtingomis istorijos valandomis įvyksta netikėti posūkiai: gerasis plėšikas Dizmas ir šimtininkas Longinas viešai paskelbė Kristaus dieviškumą, o apaštalai, išskyrus šv. Joną, išsilakstė.
Per šią karo Paschą tegul niekas nesibaimina dėl savęs. Galėkitės mirštančių Vakarų. Kalvarijoje Jėzus, gimęs kaip Lux ex Oriente, nukreipė savo žvilgsnį į Vakarus, patikėdamas jiems didžiąją misiją. „Tai, – aiškina šv. Jonas Damaskietis, –- yra nerašyta apaštalų tradicija: juk daugelį dalykų jie mums perdavė nerašytine forma“ (Tikėjimo aiškinimas – De fide orthodoxa, Dominikonų studija, Bolonija 2013, p. 603). Teisingumas ir taika apima (84 psalmė) ir atkuria tvarką Kristaus žvilgsniu.
Pakanka, kad šis pažado kupinas dieviškasis žvilgsnis vis dar ilsėtųsi mirštančiuose Vakaruose, kad gyvenimas vėl tekėtų, tamsa sklaidytųsi ir prasidėtų naujos dienos aušra, kurią skelbia Velykos: Marijos Nekaltosios Širdies triumfo aušra.
