Kai persikraustėme į dabartinį savo namą, radome ankstesnių savininkų paliktų laiškų kolekciją. Juos jie gavo iš ankstesnių savininkų, kurie juos gavo iš vyro, pastačiusio šį namą praėjusio amžiaus pradžioje, sesers. Laiškuose buvo aprašytas Rojus ir meilė, su kuria jis kartu su tėvu ir broliais savo rankomis statė namą ant savo senelio kolonijinės fermos griuvėsių.
Rojus pats išpjovė kiekvieną sienos lentą iš kirmėlėto kaštono, o akmenis iš senovinio židinio panaudojo naujam židiniui, suteikdamas savo protėvio pastatytam akmeniui, ant kurio išgraviruota data „1833“, garbingą vietą tiesiai po židiniu. Rojaus inicialai iškalti betone aplink namo pamatus, o jo pieštuku padarytas žymes kažkokiai suplanuotai ir niekada nebaigtai statyti lentynai galima rasti dulkėtame vienos iš mūsų spintų kampe.
Rojus palaidotas netoli mūsų namo, už dviejų minučių kelio, mažose tyliose kaimo kapinėse. Mes su vaikais beveik kasdien pro jas pravažiuojame. Važiuodami pro jas visada sukalbame maldą už mirusiuosius. Tai tapo tokia neatsiejama mūsų dienos dalimi, kad mano trimetis vaikas pradeda savąją maldos versiją, kai tik įvažiuojame į kalną. „Labas, Rojau, – šaukia jis, – atleisk mums mūsų kaltes!“
Tai labai tinkama malda. Galiu lažintis, kad Rojus kasdien iš jos juokiasi ir tikiuosi, kad iš dangaus. Ironiška, bet mano sūnus nemano, kad Rojus yra miręs, nors šis žmogus išėjo pasitikti savo Kūrėjo beveik prieš septyniasdešimt metų ir matome jo kapą. Rojus vis dar yra mūsų namų dalis – dažnai juokaudama sakau vaikams, kai jie būna per daug šiurkštūs, kad Rojus jiems vaidensis, jei sugadins jo gražius medžio dirbinius. Rojaus atsidavimas geram šio namo apdirbimui gyvuoja toliau. Jei iš tiesų Rojus vaidenasi šiame name, tai kaip jaukus ir laimingas žmogaus, kuris viską darė gerai.
Mirusieji, kurie nėra mirę – tai, žinoma, yra katalikų Tradicijos pagrindas. Iki Visų Šventųjų šventės liko dar šiek tiek laiko, tačiau pietvakarių Pensilvanijoje, kur gyvename, jau pradėta gana šiurpiai puoštis Helovinui. Tai šventė, kuri čia kai kurių žmonių sąmonėje svarbesnė už Kalėdas. Jau beveik mėnesį daugelio namų kiemų vejose stovi skeletai ir vaiduokliai, ir šie dažnai natūralaus dydžio mirusiųjų, kurie nėra mirę, atvaizdai čia stovės dar bent mėnesį.
Tačiau galbūt šiemet turėtume liturgiškai pasiruošti Visų Šventųjų šventei ir susidraugauti su Bažnyčios mirusiaisiais, kurie nėra mirę, kaip mano trimetis su Rojumi. Jauki kasdienė pažintis su saujele senųjų šventųjų gali palengvinti depresiją ir vienatvę, kurią galime jausti dabartinėje dažnai nedraugiškoje mūsų Bažnyčios aplinkoje.
Savo knygoje „Ortodoksija“ G. K. Čestertonas pastebėjo:
„Tradicija atsisako paklusti mažai ir arogantiškai dabar gyvenančiųjų oligarchijai. Visi demokratai prieštarauja, kad žmonės būtų diskvalifikuojami dėl gimimo atsitiktinumo; tradicija prieštarauja, kad jie būtų diskvalifikuojami dėl mirties atsitiktinumo. Demokratija mums liepia neatmesti gero žmogaus nuomonės, net jei jis yra mūsų jaunikis; tradicija prašo neatmesti gero žmogaus nuomonės, net jei jis yra mūsų tėvas.“
Akivaizdu, kad tikėjimui ištikimi katalikai, dalyvaudami diskusijose apie Bažnyčios mokymą ir praktiką, vadovaujasi Chestertono žodžiais. Taip pat turėtume prisiminti, kad jie gali būti teisingi ir bendruomenės bei dvasinės draugystės atveju. Šventieji gali būti kapuose ir danguje, bet juos taip pat galima sutikti tyliai vaikštinėjančius aplink mus, tikintis, kad mes bent akimirkai stabtelėsime savo kasdienybės reikaluose ir būsime draugiški. Jie visai neprieštarautų, jei melsdamiesi nesinaudotume jais tik kaip retkarčiais pasitaikančia prašymų eilute, bet prisimintume, kad jie tebėra aktyvi Bažnyčios šeimos dalis ir labai rūpinasi mumis bei tuo, kas vyksta čia, žemiškoje Bažnyčios šakoje.
Viena iš didžiausių draugystės su vienu iš senųjų šventųjų privalumų yra ta, kad ji gali padėti mums dar kartą pamatyti, kaip meistriškai buvo statomi Bažnyčios namai. Dabartinės Bažnyčios laikraščių antraštės kasdien mums primena apie supuvusias, apleistas sijas ar nekokybiškus, nusikalstamus „restauravimo“ bandymus, kuriuos atlieka novatoriai, negerbiantys dvasinio Bažnyčios pastato organiškų architektūrinių linijų. Pernelyg lengva pasinerti į juodą nuotaiką, kurios nepalengvina mūsų vidutiniškas parapijos gyvenimas. Tačiau šventieji, kaip ir Rojus, įdėjo nemažai meilės ir atsidavimo statydami Bažnyčią, ir jie gali mums priminti grožį, kuris vis dar yra čia, net jei tapo sunkiai įžiūrimas.
Dauybė tų šventųjų susidūrė su griūvančia Bažnyčia, kaip kad gerasis šv. Pranciškus, ir uoliai dirbo, kad ją atstatytų. Vis dar galima įžvelgti jo meistriškumą ir inicialus, net jei dėl prabėgusių šimtmečių kai kurias statinio dalis ir vėl labai reikia remontuoti. Kai kurie šventieji tyliai dirbo užkulisiuose, o kiti buvo dėmesio centre; mūsų rūsio betone yra inicialų rinkinys, užrašytas kažkokio su Rojumi dirbusio pagalbininko ranka, bet koks buvo jo pilnas vardas, nežinome.
Visiems šventiesiems vis dar labai rūpi, kokia yra dvasinių namų, kuriuos jie visą gyvenimą stengėsi padaryti gražius, žemiška būklė. Jie vis dar yra čia ir yra pasirengę mums padėti, kai stengiamės išsaugoti tai, kas jiems taip rūpėjo.
Visų sukrėtimų Bažnyčioje akivaizdoje mane ypač traukia tikrai seni šventieji – tie, kurie sprendė aštrius ginčus dėl to, kada švęsti Velykas, pavyzdžiui, šventoji Hilda iš Vitbio, arba Tomas Beketas, kuriam teko prasiskinti kelią per bažnytinį ir pasaulietinį savo laikų Anglijos ir Romos bažnyčių košmarą.
Pastaruoju metu stengiamasi atrasti ir puoselėti pamaldumą šiuolaikiniams šventiesiems, ir, žinoma, šiuolaikiniai šventieji yra nuostabūs ištikimybės liudijimai mūsų laikais. Tačiau neturėtume pamiršti ir tikrai senų šventųjų, nes jie mums gali suteikti nuostabią perspektyvą: ištikimybės tęstinumą, kuris išliko nepaisant daugybės epochinių sukrėtimų, politinių persekiojimų ir bažnytinių skandalų.
Senieji šventieji primena mums, kad tikėjimas, kuris buvo aktualus milijonams įvairių tautų, laikų ir vietų, yra amžinas. Tai, kad per amžius išliko atminimas apie kai kuriuos iš šių kitaip nepažįstamų Bažnyčios narių, liudija dvasinę draugystę, kurią jie puoselėjo su daugybe kartų dabar jau bevardžių paprastų tikinčiųjų, kuriuos gaivino pamaldumas šv. Brunonui, Jadvygai ar Dionizui. Jie mums žaismingai mirkteli, kai esame gundomi jaustis vieniši.
Mūsų Bažnyčios tikrovė yra tokia, kad joje „vaidenasi“ minia mirusiųjų, kurie nėra mirę, ir tai yra jaukus, laimingas tūkstančių tiesos ir gėrio liudytojų vaidenimasis. Mus supa draugai, ir mes nesame vieni.
