Kun. Davide Pagliarani   Publikuota iš: Fsspx.lt
John Martin, Sodomos ir Gomoros sunaikinimas (1852)
p>Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo laiškas draugams ir geradariams Nr. 91.

Brangūs tikintieji, draugai ir geradariai.

Per žmonijos istoriją pasaulį ne kartą buvo netikėtai apėmęs įspūdis, tarsi jis nubustų visiškai kitoks. Pavyzdžiui, pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo toks momentas, kai „pasaulis sudejavo iš nuostabos pamatęs, jog tapo arijoniškas“, jei pavartosime garsią šv. Jeronimo frazę. Panašiai ir XVI a. trečdalis Europos vieną dieną nubudo protestantiška. Iš tikrųjų tokie dalykai nenutinka per naktį, jų link būdavo einama nuosekliais žingsniais. Vis dėlto jie sukeldavo netikėtumo įspūdį, nes to meto žmonės nesuvokdavo šias katastrofas parengusių įvykių reikšmės ir iš jų plaukiančių pasekmių. Šia prasme ištisos tautos vieną dieną „nubudo“ arijoniškos arba protestantiškos, o kai tai suprato, jau buvo per vėlu.

Nelaimei, mes esame panašioje situacijoje. Aplinkui matome papiktinančius dalykus, tačiau ne visada suvokiame tikrąją jų reikšmę. Dažnai galvojame, kad jie liečia kitus, bet niekada nepaveiks mūsų. Mes apie juos žinome, jais baisimės, bet kasdieniame gyvenime kažkaip nekreipiame į juos dėmesio. Tai reiškia, kad nepakankamai įvertiname jų įtaką ir pavojų mums, o ypač mūsų vaikams. Reikia pasakyti atvirai: pasaulis virsta visuotine Sodoma ir Gomora. Mes negalėsime nuo to pabėgti vien persikeldami kitur, nes šis virsmas yra visuotinis. Turime išlikti ramūs, tačiau privalome ruoštis jau dabar, naudodamiesi visomis turimomis priemonėmis, kad kai nubusime, nebūtume užklupti netikėtai.

Visuotinė Sodoma ir Gomora

Niekada nėra lengva būti nelaimės pranašu, tačiau kartais to neįmanoma išvengti. Pasaulyje su kiekviena diena vis labiau įsigali šėtoniška kultūra. Pasidavusi ateizmui ir atmetusi Dievą, šiuolaikinė žmonija neišvengiamai nori atsistoti į Jo vietą. To pasekmės yra velniškos. Nuo šiol žmogus sprendžia pats, kas yra gera ir bloga. Jis teigia turįs teisę rinktis gyventi ar mirti, būti tuo ar anuo, duoti gyvybę ar ją nutraukti... Trumpai tariant, jis nori pats spręsti visa, ką paprastai turėtų spręsti Dievas.

Tačiau visų blogiausia yra akivaizdžios pastangos šiuos bjaurius principus įskiepyti nekaltoms sieloms. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikams ir jaunuoliams, siekiant nuo pat mažų dienų primesti jiems šią naują tikrovės sampratą, juos ištvirkinti ir išmokyti to, ką paprastai žino tik suaugusieji ar ko net jie neturėtų žinoti žmogiškoje ir nesugadintoje visuomenėje. Matomas aiškus pasiryžimas sunaikinti nekaltybę ten, kur ji natūraliai turėtų būti. Štai kokioje stadijoje mes atsidūrėme. Maža to, kad nuodėmė vis labiau užtvindo pasaulį, užkrėsdama visa savo kelyje – tai dar yra ir skatinama. Tai ženklas, kad Dievas, apleistas žmogaus, savo ruožtu apleido žmogų, palikdamas jį jo paties likimui.

Lietuva meldžiasi

Dievo apleidimo padariniai

Naujojoje Sodomoje tikėjimas ir meilė galutinai užleido vietą melui ir savanaudiškumui.

Jau šventasis Paulius vaizdžiai ir smulkiai aprašė apostazės pasekmes:

„Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. <...> Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui. <...> Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. <...> Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.“ (Rom 1, 21–32)

Bažnyčios vyrų silpnumas

Susidūrusi su tokia padėtimi, iš Vatikano II Susirinkimo gimusi Bažnyčia jaučiasi akligatvyje. Tokia baigtis buvo neišvengiama nuo pat tos dienos, kai tiesos skelbimą pakeitė dialogas su pasauliu. Noras prisitaikyti prie pasaulio, priimti jį tokį, koks jis yra, nesmerkiant jo nukrypimų ir jam nesipriešinant – šis noras duoda savo galutinius vaisius. Nemažai Bažnyčios narių jau atvirai ragina priimti anksčiau minėtas šlykštybes. Kiti nebežino, kokiais argumentais jiems pasipriešinti. Trumpai tariant, viskas jau parengta naujai Sodomai ir Gomorai.

Tinkamų priemonių būtinybė

Pirmoji bet kokio sprendimo sąlyga yra atmerkti akis ir suvokti, kad ši naujoji paradigma daro įtaką mums visiems. Būdama neatsiejama nuo vyraujančios kultūros, ji yra visur: kalboje, madoje, mene, televizijos ir radijo laidose, gatvėje. Ji slypi mus nuolatos pasiekiančiose žinutėse, nes ji yra tarsi mūsų epochos prizmė, per kurią viskas yra filtruojama ir mums pateikiama. Turime suprasti: oras, kuriuo kvėpuojame, yra užnuodytas, internetas, su kuriuo vis labiau esame verčiami gyventi, yra užkrėstas, ir šis užkratas pasiekia pačius atokiausius kampelius. Visa tai neišvengiamai mus veikia. O pažeidžiamiausi šio baisaus nuodo yra mūsų vaikai ir jaunuoliai, pradedant mūsų pačių šeima.

2022 rekolekcijos fsspx

Krikščioniškas heroizmas: du esminiai jo bruožai

O ką daryti toliau, jeigu jau atvėrėme savo akis? Jei Dievas leidžia šį iki šiol neregėtą, visuotinį blogio viešpatavimą, šią naują pagonybės imperiją, tai neabejotinai tam, kad sužadintų krikščionių heroizmą visame pasaulyje. Mes negalime gyventi už šios imperijos ribų, tačiau galime gyventi joje ir būti jos nesutraiškyti. Mes galime joje išgyventi tiek, kiek patys save „diskriminuosime“, tai yra laikysimės nuo jos atokiau.

Šis heroizmas, kurį krikščionys jau yra parodę pagoniškose imperijose, turi du būdingus bruožus.

Pirma, jis užgimsta, bręsta ir vystosi nuošalume. Tam, kad augtų, jam reikia atsitraukti nuo pasaulio. Jam reikia maldos, kad būtų sustiprintas Dievo meilės ir besąlygiškos neapykantos nuodėmei. Tai negali įvykti per vieną dieną. Išoriniai žygdarbiai, šio heroizmo išraiška, visada tebuvo nematomo pastovumo ir nepajudinamos, daugelį metų trukusios ištvermės vaisius. Kelią Kryžiaus heroizmui parengė Prakartėlės ir Nazareto namų slaptumas. Ištvermė iki galo bus duota tik tiems, kurie savo kasdieniame gyvenime, savo paprasčiausiuose užsiėmimuose gebėjo apsisaugoti nuo blogio ir susilaikyti nuo nuodėmės, rodydami tokį heroizmą, kurį mato ir atlygina tik Dievas. Išoriniai liudijimai ir veiksmai, neturint tyros širdies, gali mus įstumti į iliuziją ar net veidmainystę. Abraomas turėjo šitokią tyrą, į Dievą nukreiptą širdį, ir tai jam padėjo laikytis atstu nuo visko, ką siūlė Sodoma. Antra vertus, Lotas, nors ir buvo teisus žmogus (2 Pt 2, 7–8), nusprendė apsigyventi Sodomoje ir ten pasilikti. Tenykštė aplinka, nepaisant visko, jam patiko, ir jo vaikai, deja, neišvengė blogos miesto įtakos.

Antrasis krikščioniško heroizmo bruožas, pasireiškiantis irgi ne iš karto, yra visiškas savęs atidavimas. Tai neabejotinas meilės ženklas. Tikėjimo išpažinimas būna veiksmingas tik tada, kai jį lydi tikras, didžiadvasiškas atsidavimas Dievui, skatinantis mus mylėti visa, ką myli Jis, ir nekęsti visa, ko nekenčia Jis. Be tokios meilės negalime jausti tokios neapykantos. O be tokios neapykantos negalėsime atsispirti pagundai, kuri taps vis subtilesnė, stipresnė ir visuotinesnė, pagundai, nuo kurios Loto šeimai nepavyko visiškai pabėgti.

Credidimus caritati: trys svarbiausi ginklai

Atmerkime akis dabar, atmerkime akis savo vaikams, kol dar neatsibudome praryti naujosios Sodomos. Pirmiausia mokykime vaikus savo pavyzdžiu, savo meile ir neapykanta. Nedelskime jų apsaugoti. Pašalinkime iš savo namų visa, kas skleidžia pasaulio dvasią. Padarykime tai be kompromisų, su švelniu ir blaiviu nepakantumu. Nebūkime naivūs ar silpni: jokia šeima, niekas negali manyti, jog yra saugūs. Sugedimas yra daug gilesnis, nei manome, ir jo plitimas nesustabdomas.

Antra vertus, nepamirškime, jog ši kova yra iš esmės antgamtinė. Prieš velnio apgaules negalima kovoti vien prigimtinėmis priemonėmis. Yra trys pagrindinės antgamtinės priemonės, ir mums jas reikia vis iš naujo atrasti.

Pirmoji yra šv. Mišios. Būtent per jas mūsų Viešpats toliau nugali velnią ir nuodėmę. Mes niekada nepajėgsime pakankamai įvertinti šios priemonės, mūsų pasitikėjimas ja niekada nebus per didelis. Ant mūsų altorių aukojamas Brangiausiasis Jėzaus Kraujas iki pat laikų pabaigos turės galią sudaiginti ir išauginti skaistumą ir nekaltybę, netgi pačiame šios naujos Sodomos vidury. Šv. Mišios yra mūsų Viešpaties meilės sieloms šedevras, jos puoselėja sielose tą meilę, kuri jas sutvirtina ir įgalina jas visiškai atiduoti save Dievui.

Antroji priemonė yra šv. Rožančiaus malda. Šią paprastą priemonę mūsų šeimos turi atrasti vėl. Joje turime matyti būdą vis giliau pasinerti į didžiąsias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimo paslaptis. Vedami mūsų dangiškosios Motinos, mes per šią maldą tapsime pajėgūs sekti jų atsidavimu Dievui, jų pasiaukojimo dvasia ir jų tyrumu. Gaila, kartais nerandame laiko melstis drauge. Šiaip ar taip, šv. Rožančius turi tapti viena iš svarbiausių kasdienių šeimos veiklų. Būtent apie jį turime organizuoti savo dieną. Šeimos, kurios laikysis šios taisyklės, nestokos tyrumo malonės savo vaikams.

Trečioji priemonė išsaugoti nekaltumo ir ištvermės gerame dorybę yra labiausiai pritaikyta dabartinei situacijai: tai Nekaltoji Marijos Širdis. Dievo Apvaizda norėjo suteikti mums prieglobstį Sodomos ir Gomoros vidury. Turime žengti į šią priebėgą. Turime tarp savo širdies ir Dievo Motinos širdies užmegzti tokį artimą ryšį, kad galėtume pažinti vidinį Švč. Mergelės Marijos gyvenimą, juo gėrėtis, dalytis jos troškimais, džiaugsmais, sielvartais ir rūpesčiais. O svarbiausia, turime dalytis jos pasiryžimu besąlygiškai bendradarbiauti išganymo darbe.

Ką šioje širdyje rasime, ko negalime rasti kitur? Visų pirmiausia, joje rasime neatsispiriamą meilę Dievui, padarančią sielą nenugalima. Štai kur glūdi pergalės paslaptis. Kai siela iš tiesų myli, ji būna pasirengusi bet kokiems išbandymams. Tuomet pranyksta visos teisėtos ir suprantamos baimės, dingsta bet koks silpnumas, ir tampa įmanomi herojiški darbai. Tiesą sakant, visa, ką iki šiol minėjome, susiję su radikalios meilės klausimu. Tikra meilė, kurią Dievas įlieja į mūsų sielas, visada laimi. Kai meilė viešpatauja, ji pavergia. Meilė, apie kurią kalbame, reiškia ne silpnumą, o jėgą. Prieš šį ginklą negali atsilaikyti niekas. Tik kankinystei pasirengusių sielų meilė gali triumfuoti prieš savanaudiškumo ir netyrumo imperiją. Ir būtent Švč. Mergelės Marijos širdyje mes rasime šios meilės pavyzdį ir šaltinį, meilės, kuri šiame pasaulyje nebeegzistuoja, bet kuri turi tapti mūsų. Credidimus Caritati (liet. patikėjome meile).

Telaimina jus visus Dievas

Mencingenas, 2022 m. rugsėjo 3 d.,

Šv. Pijaus X šventė

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku