Šv. Alfonso Marijos Liguori mirtis

Ave Maria.

Mieli tikintieji,

Šventasis Alfonsas Marija Liguoris, kaip manoma, visą gyvenimą buvo šventas vyras: jo praeityje nebuvo didelių tamsių dėmių, tik daug pamaldumo, daug atgailos, daug maldų, daug išpažinimų, daug meilės aktų Dievui ir artimui. Vis dėlto, kai jis merdėjo, jis kurį laiką buvo labai išsigandęs ir labai jaudinosi dėl savo išganymo.

Galbūt jis prisiminė ankstesnes nedideles nuodėmes, kuriomis pasinaudodamos piktosios dvasios bandė nuvaryti jį į neviltį, nes žmogaus mirties akimirka yra paskutinė galimybė tai padaryti ir jos nenorėtų to praleisti.

Šventasis Alfonsas neabejotinai labai gerai save pažinojo, ir jis žinojo apie Dievą, apie Jo gailestingumą ir apie Jo teisingumą daugiau, nei daugelis kitų teologų.

Pažinti save iš tikrųjų yra sunkiau, nei atrodo. Daugelis žmonių žiūri į save ir mato tik gerą žmogų, be didelių trūkumų, turintį daug gerų savybių, kurias dažnai nuvertina kiti žmonės. Kai kurie netgi rimtai tiki, kad jie neturi jokios nuodėmės, kas yra didelė klaida, nes Šv. Rašte yra pasakyta:

Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. (1 Jn 1, 8)

Neskaitant Mergelės Marijos ir mūsų Viešpaties, niekada nėra buvę kito suaugusio žmogaus, kurio sąžinės nebūtų slėgusi didesnė ar mažesnė nuodėmė, įskaitant ir didžiausius šventuosius.

Kadangi dėl gimtosios nuodėmės pasekmių lengva save apgaudinėti, tai gali tęstis ilgą laiką, net visą gyvenimą. Bet ateina akimirka, kai tampa nebeįmanoma užmerkti akių tiesai, ateina akimirka, kai turime pamatyti save tokius, kokie esame – ne taip, kaip dabar matome save patys, ne taip, kaip mus mato kiti, bet taip, kaip mus mato visažinis Dievas. Mirties akimirką mes pamatysime savo sielą tokią, kokia ji yra, su visomis nuodėmėmis ir visais trūkumais.

Žinoma, mes taip pat pamatysime ir visa gera – visus gerus darbus, visus išpažinimus, visas maldas, visas šventąsias Komunijas, bet ir tada yra didelė rizika, kad visam tam bus pakenkęs meilės trūkumas, neteisinga intencija, nerūpestingumas ir savivalė.

Tai, kas mums dabar gali pasirodyti kaip šventas ir nuopelningas poelgis, gali būti kur kas mažiau vertinga Dievui, ar net nenaudinga, nes tai padarėme veikiau dėl kažkokių savanaudiškų priežasčių, iš pagarbos kažkam kitam, ar tiesiog iš įpročio.

Lietuva meldžiasi

Bet Dievas nori, kad visa, ką darome, pirmiausiai darytume iš meilės Jam, ir poelgio vertė priklauso tik nuo šio antgamtinio meilės ketinimo.

Nesvarbu, ar žmogaus akimis tas poelgis yra įspūdingas, ar nereikšmingas, nesvarbu, ar jis sėkmingas, ar ne, ar jis turi praktinį poveikį, ar ne – visa tai yra visai nesvarbu.

Mūsų mirties akimirką Dievas mums pateiks būtent šį klausimą, kurio Evangelijoje klausiama Jono Krikštytojo: „Kas tu esi?“, ir tada mes duosime tikrą ir galutinį atsakymą.

Tada pagaliau atsakysime į vienintelį svarbų klausimą: „Kas tu esi: mano vaikas ar velnio vergas?“ „Ar myli mane, ar tik save, savo poreikius ir malonumus?“

Tada duotas atsakymas taps neatšaukiamu.

Bet kol kas turime galimybę tai pakeisti, ir todėl būtina, kad mes patys rimtai paklaustume „kas tu esi? kas aš esu?“ neapgaudinėjant savęs, neužmerkiant akių visam blogiui ir tamsai, kuriuos būtų galima rasti atsakyme.

Ir šį sąžiningą atsakymą Dievui mes galime duoti jau dabar. Mes galime pasirinkti, ar atsakysime gailestingajam Dievui per jo tarną išpažintyje, ar pačiam teisiajam Dievui, kai Jis mus teis mirties akimirką. Dabar mes vis dar turime galimybę pakeisti atsakymą; tada jis taps galutiniu – visai amžinybei.

Bet norint atlikti gerą išpažintį, kuri iš tikrųjų atlygina mūsų nuodėmes, kuri iš tikrųjų teikia malonę, kad padarytų mus geresniais žmonėmis, reikia šiek tiek pasiruošti — geriausias ir paprasčiausias būdas yra atlikti sąžinės apyskaitą ir atsakyti į visus klausimus sąžiningai.

Šventasis Alfonsas visa tai žinojo, bet žinojo ir savo silpnybes. Gal jis galvojo, kad atsakymas į klausimą „kas aš esu?“ būtų: „Aš esu vargšas nusidėjėlis, gavęs tiek daug malonės, sužinojęs tiek daug apie tikėjimą, apie Dievą, apie priemones tapti didžiu šventuoju, bet taip blogai visu tuo pasinaudojęs; gal aš esu žmogus, savo nerūpestingumu  nuvylęs savo Dievą ir Išganytoją?“

Šis atsakymas, o gal netgi blogesnis, gali būti tinkamas ir mums.

Tačiau šv. Alfonsas nemirė iš baimės, galiausiai jis mirė visiškai ramus ir su pasitikėjimu, nes prisiminė dar vieną atsakymą į klausimą „kas tu esi?“, būtent: „Aš esu didelis nusidėjėlis, nusipelnęs griežtos bausmės. Bet aš taip pat esu Mergelės Marijos vaikas, kuri niekada nepaliktų savo vaikų, kai jiems jos prireikia.“

Jis žinojo, kad Mergelė Marija turi galią išgelbėti net didžiausią nusidėjėlį žemėje.

Jis, kuris visada labai jaudinosi dėl amžinojo išganymo, kuris savo daugybėje knygų taip dažnai rašė apie didelį pavojų sielai mirties metu, taip pat dažnai rašė, kad tas, kuris labai gerbia Mergelę Mariją, tikrai bus išgelbėtas.

Amen.


Kun. Marcus Künkel yra Kristaus karaliaus instituto kunigas ir laiko Tradicines lotyniškas Mišias Stokholme, Švedijoje.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Tikiu · 19:54 08/11/2022
    Ačiū. 🙂 Švenčiausios Marijos užtarimo visiems.🙏🙂
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku