Šia publikacija tęsiame rubriką „Rekomenduojame“, kurioje vieną-du kartus per mėnesį skelbsime mūsų komandos rekomenduojamų gerų katalikiškų knygų apžvalgas (pirmoji apžvalga - ČIA, antroji – ČIA, trečioji – ČIA). Mūsų dienomis katalikiškos leidyklos leidžia gana daug knygų, bet, deja, nemažos dalies jų atitikimas katalikų mokymui yra abejotinas. Mūsų tikslas – savo skaitytojams rekomenduoti vertas dėmesio knygas dvasiniam augimui. Stengiamės apžvelginėti tik tas knygas, kurias vis dar galima nesunkiai įsigyti. 

Jeigu matote prasmę mūsų veikloje, maloniai prašome ją paremti periodine parama Contribee platformoje. Šiuo metu mums labai reikalinga finansinė pagalba, kuri leis didinti mūsų komandos rengiamų publikacijų – knygų apžvalgų, interviu su įdomiais pašnekovais, autorinių straipsnių – skaičių. Kad galėtume reikšmingai padidinti unikalių mūsų rengiamų publikacijų skaičių, turime pasiekti 1000 eurų per mėnesį periodinės paramos sumą. Šiuo metu ši parama siekia 758 eurus per mėnesį.

Kiekviena, net mažiausia auka mums labai reikalinga. Periodinę paramą skirti galima čia: contribee.com/katalikutradicija

Padėkite mums augti ir prisidėkite prie katalikų Tradicijos atstatymo Lietuvoje!

***

Knygą „Raupsuotųjų kunigas: Tėvo Damijono de Veusterio istorija“ galima įsigyti knygos leidėjų svetainėje: ČIA.

Damijonas de Veusteris (1840-1889 m.) – flamandų kunigas ir misionierius, pašventęs savo gyvenimą tarnaudamas raupsuotiesiems, visų pamirštą ir apleistą raupsuotųjų koloniją pavertęs nedidele šventųjų bendruomene. 2009 m. Katalikų Bažnyčia tėvą Damijoną paskelbė šventuoju. „Raupsuotųjų kunigas: Tėvo Damijono de Veusterio istorija“ (iš vokiečių kalbos vertė kun. Viktoras Šaulys MIC, Tradere leidykla, 2023 m.)  – tai Rolfo Fechterio knyga apie šio šventojo didvyrišką gyvenimą.

Šią 178 puslapių knygą sudaro 21 skyrius. Pirmieji skyriai glaustai aprašo Damijono kelią į kunigystę, vėlesni – Damijono gyvenimą misionieriškoje misijoje.

Supratęs turįs pašaukimą Damijonas atsiduria Belgijos Leveno mieste esančiame Pikpuso vienuolyne. Bet ramus rengimasis kunigystei netrunka. 1863 m. Europą pasiekia Havajų salų apaštališkojo vikaro prašymas atsiųsti kunigų į misionieriškąją misiją. Dvidešimt dviejų metų Damijonas į šią misiją vykti neturėjo, bet situacija pasikeičia, kuomet Levene pradeda siausti šiltinė. Ši liga į lovą paguldo ir į misiją vykti besiruošusį Damijono brolį vienuolį Pamfilijų. Damijonas pasisiūlo vykti į misiją vietoj brolio. Tų pačių metų rudenį – jis jau laive, kurio kryptis – Havajai, salos, iš kurių Damijonas gyvas jau nebegrįš.

1864 m. kovo 19 d. misionierius Damijonas de Veusteris po penkių mėnesių kelionės jūromis pasiekia naująją savo tėvynę. Išlipęs iš laivo Damijonas pirmąkart pamatė žmones, dėl kurių jis ryžosi šiai tolimai kelionei iš Belgijos. Jis pamatė tuos bronzinės spalvos havajiečių veidus, dideles šviečiančias akis žmonių, dėl kurių jis visko atsižadėjo ir viską paliko. Damijonas pripranta prie naujų sąlygų, jis sparčiai pramoksta vietinės kanakų kalbos, vietiniai jį svetingai priima ir pramena „Kamijano“. 

„Aš myliu savo kanakus“, rašo jis namiškiams: „už juos savo gyvybę atiduočiau, kaip yra padaręs mūsų Išganytojas. Aš nelaikau sau apsunkinimu septynias ar aštuonias valandas eiti, kad aplankyčiau ligonį.“ (p. 54) 

Devyniolikto amžiaus viduryje Havajus pasiekė netikėtos salų svečių „lauktuvės“ – raupsų liga. Reaguodama į šios ligos sunkumą ir plitimą, vietinė valdžia ėmėsi drastiškų priemonių: sergantys raupsais būdavo prievarta atskiriami nuo savo šeimų ir ištremiami į Molokų salą. „Pasmerktieji“ perkeliami į nuošalią vietą, kurioje negyvena joks gydytojas, jokio slaugytojas, joks kunigas. Tremtyje naujai atvykstantys „pasmerktieji“ pasitinkami šūkiu „čia nėra jokių įstatymų!“

Ilgainiui tokia apgailėtina „pasmerktųjų“ situacija tampa viešai žinoma vis plačiau. 1873 m. gegužę laikraštis „Heiwaian Gazette“ rašo: raupsuotiesiems reikėtų kunigo ir gydytojo, kuris sutiktų dėl jų pasiaukoti. Reaguodamas į susidariusią „pasmerktųjų“ situaciją, vyskupas Maigretas susikviečia keturis į Havajus atvykusius jaunuosius kunigus misionierius ir pakviečia juos pasisiūlyti vykti misijai į Molokus, pas be kunigo gyvenančius „pasmerktuosius“ raupsuotuosius. Damijonas sutinka – jis pasako vyskupui, kad nori tarnauti „pasmerktiesiems“. Nors ir supranta, kad tokia kelionė veikiausiai baigsis jo mirtimi užsikrėtus raupsais, Damijonas apsisprendžia persikelti į Molokus. 

Molokuose, iš visų pusių vandenyno ribojamoje saloje, savotiškame gamtiniame kalėjime, tėvą Damijoną pirmąkart pasitinkantys „pasmerktieji“ neiškart patiki tuo, ką regi: kaip gali būti, kad jaunas ir sveikas kunigas savo noru ryžosi atvykti čia, į mirties salą? Bet Damijonas tvirtai pasiryžęs: jis atvyko, nes yra kunigas ir nori padėti pakeisti gyvenimus žmonių, kurių dienotvarkę dabar sudaro prietarų laikymasis, ginčai, girtuoklystės, vagystės, paleistuvavimai ir įvairus kitoks dieviškų ir žmogiškų įstatymų nepaisymas. Akivaizdu – tėvo Damijono misija čia nebuvo lengva. 

Dažnai jis kovojo pats su savimi, kada prie beviltiško dienos darbo baisiame apleidime nustodavo drąsos ir daugiau negu kartą jis buvo netoli pabėgimo.

Vis tik kas davė jam tos drąsos ištverti? 

Jis pats kiek vėliau kartą pasakė tą paslaptį: „Jei ne mūsų dieviškasis Mokytojas, nuolat pasiliekąs mūsų vargingoje koplytėlėje, aš niekada nebūčiau turėjęs drąsos jungti savo likimo su Molokų raupsuotųjų likimu.“ (p. 88)

Tėvas Damijonas kiek galėdamas stengėsi ir ženkliai pagerino kasdieninį „pasmerktųjų“ gyvenimą: jis parūpina jiems tiek maisto, tiek rūbų, pats stato jiems namelius bei rūpinasi sergančiųjų raupsais sveikata. Damijonui atkeliavus į Molokus, krikščionių tebuvo menka grupelė. Bet tai pasikeitė. Praėjus dvejiems mėnesiams parapijiečiai jau nebetilpdavo į bažnyčią.

1280px Father Damien with the Kalawao Girls Choir at Kalaupapa Molokai circa 1878Tėvas Damijonas su Kalawao mergaičių choristėmis, Molokai, ~1878 m.

Iki Damijono atvykimo vyravo beviltiškumas. Neviltį salos gyventojai malšinti bandydavo svaigindamiesi, paleistuvaudami ar ieškodami kitų trumpalaikių malonumų. Po Damijono atvykimo situacija Molokuose pasikeitė kardinaliai. Pasikeitė net laidotuvių supratimas. Iki Damijono atvykimo laidotuvės buvo lyg „gyvulio pakastuvės“ (p. 110). Dabar laidotuvės – jau nebe beprasmiško egzistavimo užbaigtis, bet tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. Po mirties žmogus ne išnyksta, bet gyvena toliau. Tėvas Damijonas savomis akimis regėjo masiškai ir radikaliai besikeičiančius Molokų žmones.

Tėvo Damijono veikla Molokuose neliko nepastebėta ir valdžios. Jam pasiūlyta tapti ir visos raupsuotųjų kolonijos viršininku už 10 tūkst. dolerių metinį atlyginimą (pagal perkamąją galią šiandien to atitikmuo būtų ~300 tūkst. dolerių). Bet jis atsisakė. Ne dėl pinigų jis čia atvyko ir ne pinigai jam rūpėjo. Tai iliustruoja jo atsakymas į tokį pasiūlymą: 

„Jei jūs man net ir šimtą tūkstančių dolerių pasiūlytumėt už tą, ką aš darau, tai aš, jei tik nuo pinigų viskas priklausytų, nė penkių minučių čia neišbūčiau. Vienut vienas dalykas, kuris mane čia laiko, tai Dievas ir sielų išganymas. Jei aš už tai priimčiau nors ir mažiausią atlyginimą, mano motina negalėtų vadinti manęs savo sūnumi!“ (p. 119)

Jau atvykdamas į salą Damijonas žinojo, kad veikiausiai užsikrės raupsais. Todėl, kai jais užsikrėtė, jis reagavo ramiai, lyg taip ir būtų turėję įvykti. Jis toliau džiaugsmingai patarnavo raupsuotiesiems. Kai dėl ligos nebepajėgdavo eiti, keliavo raitomis. Kai nebepajėgdavo ir raitomis, keliaudavo vežimu. Visi matė – bandymas visur suspėti artino jo mirtį. Vis tik sunkiai sergantis kunigas atsisakė ne tik ilsėtis, bet ir skųstis: 

„Aš turiu tiek daug darbo, kad laikas vis per daug greitai bėga. Aš esu linksmas ir patenkintas..., taip, aš manau, kad esu visame pasaulyje laimingiausias misionierius.“ (p. 138)

Father Damien photograph by William BrighamTėvo Damijono nuotrauka, padaryta 1889 m.

Tėvo Damijono veikla po jo mirties žavėjosi visi. Nors Damijonas buvo katalikų kunigas, po jo mirties protestantiškoji Anglija įsteigė Damijono vardo tyrimo institutą kovai su raupsais bei pastatė paminklą, kuriame aukso raidėmis išrėžti žodžiai iš Evangelijos: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Damijono gimtosios Belgijos spauda sutartinai skelbė nematę įspūdingesnių iškilmių už Damijono karsto pargabenimą. Buvo suprasta, kad mirė neeilinis žmogus.

„Raupsuotųjų kunigas: Tėvo Damijono de Veusterio istorija“ – tai knyga, kuri mus moko būti geresniais žmonėmis, susipažįstant su dramatiška konkretaus šventojo gyvenimo istorija. Ši gyva ir paprasta kalba parašyta, gausiai nuotraukomis bei paveikslais iliustruota knyga įkvepia augti dorybėse ir siekti kilniausių tikslų. Ji puikiai tinka ir suaugusiesiems, ir paaugliams.

***

Knygą „Raupsuotųjų kunigas: Tėvo Damijono de Veusterio istorija“ galima įsigyti knygos leidėjų svetainėje: ČIA.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.