Vyskupas Athanasius Schneideris: Tradicinių lotyniškų Mišių draudimas yra piktnaudžiavimas bažnytine valdžia, o jo nesilaikymas iš esmės nereiškia nepaklusnumo.
1. Tradicinė Romos Mišių liturgija buvo mūsų katalikų protėvių liturgija. Būtent šia Mišių forma buvo evangelizuojama dauguma Europos tautų (išskyrus kai kurias Rytų Europos šalis ir Ambraziejaus bei Mozarabų apeigas), visos Amerikos tautos ir dauguma Afrikos, Azijos bei Okeanijos tautų.
2. „Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums, ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga“ (popiežius Benediktas XVI).
3. „Naujojo Mišiolo problema yra ta, kad jame atsisakoma nenutrūkstančios istorijos, besitęsiančios iki ir po šventojo Pijaus V, ir sukuriama visiškai nauja knyga (nors ir sudaryta iš senos medžiagos)“ (kardinolas Josephas Ratzingeris).
4. Naujojo Mišiolo „paskelbimą lydėjo savotiškas viso to, kas buvo iki jo, uždraudimas, kokio bažnytinės teisės ir liturgijos istorijoje nėra buvę“ (kardinolas Josephas Ratzingeris).
5. „Remdamasis savo žiniomis apie susirinkiminius debatus ir pakartotinai perskaitytomis Susirinkimo Tėvų kalbomis, galiu tvirtai pasakyti, kad tai [t. y. reforma, kokia ji dabar yra naujajame Mišiole] neatitinka Vatikano II Susirinkimo tikslų“ (kardinolas Josephas Ratzingeris).
6. Tradicinė Romos Mišių liturgija buvo visų mums žinomų lotynų apeigų šventųjų liturgija bent jau visą praėjusį tūkstantmetį; taigi ji yra tūkstantmetė. Nors šias Mišias įprasta vadinti „Tridentinėmis“ Mišiomis, lygiai tokia pati Mišių forma buvo naudojama jau kelis šimtmečius prieš Tridento Susirinkimą. Tridento Susirinkimas tepakvietė kanonizuoti tą garbingą ir doktrininiu požiūriu patikimą Romos Bažnyčios liturgijos formą.
7. Tradicinė Romos Mišių liturgija, liudijanti visuotinį ir nepertraukiamą Bažnyčios liturginį įstatymą, yra artimiausia Rytų apeigoms: „Pijaus V Romos mišiole, kaip ir kai kuriose Rytų liturgijose, yra labai gražių maldų, kuriomis kunigas išreiškia giliausią nuolankumo ir pagarbos jausmą prieš Šventąsias Paslaptis: jose atsiskleidžia pati liturgijos esmė“ (popiežius Jonas Paulius II).
8. Taigi, popiežius ir vyskupai neturi teisės uždrausti ar apriboti tokios garbingos šventųjų Mišių formos, kurią šventieji aukojo daugiau kaip tūkstantį metų, lygiai taip pat, kaip popiežius ar vyskupai neturėtų teisės uždrausti ar iš esmės reformuoti garbingos Apaštalų ar Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimų formų dėl jų garbingo, nuolatinio ir tūkstantmečius trunkančio naudojimo.
9. Paklusimas šios garbingos Šventųjų Mišių formos nepagrįstam draudimui, kurį, precedento neturinčios bažnytinės krizės metu, deja, paskelbė dabartiniai Bažnyčios vadovai, būtų klaidingas paklusnumas.
10. Tradicinių Mišių draudimų nesilaikymas nepadaro žmogaus schizmatiku, jei jis ir toliau pripažįsta popiežių ir vyskupus, gerbia juos ir meldžiasi už juos.
11. Formaliai nepaklusdamas tokiam su Romos Bažnyčia neatskiriamai susijusio paveldo draudimui (kuris neturi precedento istorijoje), žmogus iš tikrųjų paklūsta visų amžių Katalikų Bažnyčiai ir visiems popiežiams, kurie uoliai šventė ir įsakė išsaugoti tą garbingą ir kanonizuotą Mišių formą.
12. Dabartinis Tradicinės Mišių apeigos draudimas yra laikinas reiškinys ir jis baigsis. Romos Bažnyčia šiandien išgyvena savotišką liturginę tremtį, t. y. tradicinės lotyniškosios Mišios ištremtos iš Romos. Visgi ši tremtis vieną dieną tikrai baigsis.
13. Kadangi tradicinės lotyniškosios Mišios nepertraukiamai švenčiamos daugiau kaip tūkstantmetį, laikui bėgant, pašventintos visuotinio priėmimo, šventųjų ir Romos popiežių, jos neatskiriamai priklauso Romos Bažnyčios paveldui. Todėl ateityje Romos popiežiai, be abejonės, dar kartą pripažins ir atnaujins šios tradicinės Mišių liturgijos naudojimą.
14. Būsimieji popiežiai dėkos visiems kunigams ir tikintiesiems, kurie sunkiais laikais, nepaisydami jokio spaudimo ir klaidingų kaltinimų nepaklusnumu, nuoširdžios meilės Bažnyčiai ir Šventojo Sosto garbei dvasia išsaugojo ir ateities kartoms perdavė didįjį tradicinių Mišių liturginį lobį.
