Kardinolas šv. Jonas Henrikas Niumanas ir popiežius Pranciškus

Katalikų Tradicija dėkoja žurnalui „Inside the Vatican Magazine“ už leidimą perspausdinti šį straipsnį iš rugsėjo-spalio mėn. numerio. Žurnalas „Inside the Vatican“ švenčia 30 metų jubiliejų, subalansuotai, įžvalgiai ir ištikimai nušviesdamas įvykius Vatikane ir visoje visuotinėje Bažnyčioje. Laikraštis palaiko laisvą mintį, nes vis dar yra spausdinamas (taip pat yra skaitmeninė jo versija), kad jo nebūtų galima „atšaukti“.


Dauguma žmonių žino bendrus šventojo Džono Henrio Niumeno intelektualinių ir dvasinių ieškojimų kontūrus. Talentingas mokslininkas ir Anglikonų Bažnyčios kunigas Dž. H. Niumenas ėmėsi istoriniais tyrimais įrodyti, kad anglikonų Via Media, arba vidurinysis kelias tarp protestantizmo ir katalikybės, yra tikrasis Kristaus Bažnyčios kelias, kuriuo ji ėjo per amžius.

Tačiau Niumeno tyrimas davė priešingą rezultatą, nei jis pats ketino: po ilgų tyrinėjimų, rašymų ir diskusijų jis priėjo išvadą, kad Romos Katalikų Bažnyčia yra tikroji Bažnyčia, tradicija, perduota mums iš apaštalų. Praeities tyrinėjimai jį taip įtikino šiuo faktu, kad jis sugalvojo sparnuotą frazę, kuri iš po jo plunksnos skambėjo visiškai rimtai: „Įsišaknyti giliai istorijoje reiškia nustoti būti protestantu“.

Žinoma, Niumeno žodis nebuvo galutinis šios problemos sprendimas. Nuo Niumeno laikų buvo daugybė gilių istorijos tyrinėtojų, kurie liko protestantais. Tačiau tiesa ir tai, kad jo intelektualinis kelias į Katalikų Bažnyčią pasirodė esąs gerai pramintas. Daugelis protingų ir atsidavusių Anglikonų Bažnyčios narių po ilgų apmąstymų perėjo į katalikybę. Būdamas Oksforde sutikau daug tokių vyrų. Iš tiesų tokiose vietose kaip Oksfordas galima beveik manyti, kad protingi, mąstantys anglikonai tradicionalistai, kurie klausosi lotyniškų pamokslų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir mėgsta senąją anglo Tomo Talio polifoniją, bent jau svarstė galimybę pereiti į katalikybę. Daugeliui jų nepatinka mintis apie tikrą atsivertimą, bet jie įtaria, kad tai būtų intelektualiai sąžininga iš jų pusės. Jų protas seka logiška minčių seka, kurią jau seniai aprašė Niumenas. Taigi Niumeną laikau intelektualiai rimto žmogaus, kurį priimti katalikų tikėjimą skatina tai, ką jis laiko savo intelektualine pareiga, pavyzdžiu.

Lietuva meldžiasi

Kodėl jį primenu? Pirma, jo šventė – popiežius Pranciškus jį kanonizavo 2019 m. – yra spalio 9-ąją. Tačiau taip pat manau, kad šiandien Bažnyčia turi naują Niumeno problemą.

Kaip žino kiekvienas šių puslapių skaitytojas, popiežius Benediktas savo motu proprio Summorum Pontificum 2007 m. leido neribotai naudotis tradicinėmis lotyniškomis Mišiomis, esančiomis 1962 m. mišiole. Popiežius Pranciškus savo motu proprio Traditionis Custodes, teigdamas, kad šios lotyniškosios Mišios pasirodė skaldančios, išreiškė ketinimą grąžinti Katalikų Bažnyčios lotynų apeigas prie vienos Mišių formos ir vienos liturginės knygos, uždrausdamas Tradicines lotyniškąsias Mišias.

Vis dėlto gali būti ne taip paprasta grįžti į gyvenimą prieš Summorum Pontificum. Kodėl? Per penkiolika metų nuo Summorum Pontificum daugelis žmonių pasinaudojo lotyniškų Mišių prieinamumu. Daugeliui jos suteikė didesnį dvasinį pasitenkinimą. Daugelis klausė savęs kodėl, ir tai veda prie kito klausimo: jei senosios Mišios gali teikti didesnį pasitenkinimą, kodėl naujosios Mišios teikia mažesnį? Kitaip tariant, lotyniškųjų Mišių buvimas paskatino domėtis tuo, kas buvo ne taip reformos vykdymo metu.

Todėl atsirado šimtai, tūkstančiai straipsnių, kuriuose lyginamos maldos, muzika, kalendorius, skaitiniai ir daug kitų dalykų. Daugelis šių straipsnių virto puikiomis, apgalvotomis knygomis. Ja parašė grupė žmonių, kurie save vadina Naujuoju liturginiu judėjimu. Buvo kruopščiai išnagrinėtos nesuskaičiuojama daugybė reformos detalių ir daugybė tradicinių lotyniškųjų Mišių detalių. Istoriniai duomenys taip pat sulaukė dėmesio. Žinojimas, kad antrąją Eucharistijos maldą per dvidešimt keturias valandas perrašė du vyrai Trasteverės tratorijoje, nereiškia, kad ji bloga, tačiau ji tikrai negali pretenduoti į tokį autoritetą, kokį turi Romos kanonas, beveik nepakitęs penkiolika šimtų metų. Problema yra tokia: įsigilinus į reformos istoriją, prarandama didelė dalis meilės Naujosioms Mišioms.

Daugumai katalikų tai nėra problema. Jie nesiruošia skaityti tėvo Annibale'o Bugnini, asmens, intelektualiai labiausiai atsakingo už dabartinę Romos katalikų liturgiją, biografijos. Jie nesijaudina dėl žodžio „siela“ pašalinimo iš Vėlinių dienos Mišių, kaip pasenusio ir šiuolaikiniam žmogui netinkamo termino – jie net nežino, kad tai buvo padaryta. Jie nežino, kad per kiekvienas Mišias būdavo skaitoma Jono evangelijos pradžia, įtikinamai pristatanti tikintiesiems, jog „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ yra pati Mišių prasmė. Jie nesiruošia lyginti įvairių sekmadienių, sekančių po Sekminių kolektų, kad pamatytų, ar nebuvo prarasta kas nors svarbaus. Jiems šie dalykai rūpi maždaug tiek pat, kiek vidutiniam anglikonui rūpi Katalikų Bažnyčios monofizitizmo atmetimas (klausimas, kuris paskatino Niumeno istorinius tyrinėjimus). Galite gyventi gerą, krikščionišką gyvenimą, nesidomėdami šiomis diskusijomis.

{convertforms 2}

Tačiau tarp nedaugelio išrinktųjų, kuriems šie dalykai rūpi, matau nuoseklumą: jie mano, kad po Vatikano II Susirinkimo įvykdyta liturginė reforma, iš esmės prieštaraujanti jo statutams, yra Katalikų Bažnyčios mėginimas užimti vidurį tarp tradicijos – su lotynų kalba, grigališkuoju choralu ir tradicijos išsaugojimu – ir protestantizmo. Kitaip tariant, ji yra būtent ta Via Media, kuri Niumenui iš pradžių atrodė tokia patraukli Anglikonų Bažnyčioje, o paskui, įsigilinęs į ją jis suprato, kad jo intelektualinė pareiga yra jos atsisakyti.

Vienas iš labiausiai nerimą keliančių pastarojo meto įvykių buvo popiežiaus Pranciškaus komentaras apaštaliniame paraginime Desiderio Desideravi: „Nesuprantu, kaip galima sakyti, kad pripažįsti Susirinkimo galiojimą – nors mane stebina, kad katalikas gali drįsti to nedaryti – ir kartu nepriimti liturginės reformos, gimusios iš Sacrosanctum Concilium.“ Kitaip tariant, popiežius, turėdamas liturgistų ir dvasininkų personalą, net nenori spręsti to, ką jo paties pirmtakas pavadino „naujojo Mišiolo problema“, kuri, kaip teigė Benediktas XVI, „glūdi tame, kad atsisakoma istorinio proceso, kuris visuomet buvo nenutrūkstamas, iki ir po šventojo Pijaus V“, - būtent to, kas taip traukė Niumeną į Romos Katalikų Bažnyčią. Benediktas tęsia: „Remdamasis savo žiniomis apie Susirinkimo diskusijas ir pakartotinai perskaitytomis Susirinkimo Tėvų kalbomis, galiu tvirtai pasakyti, kad tai neatitinka Vatikano II Susirinkimo intencijų.“

Kitaip tariant, turime Niumeno problemą. Turime krikščioniškąją tradiciją, sulaužytą vardan Via Media, kuri iš karto atrodo patraukli, tačiau yra nepakankamai gili. Turime žmonių, giliai išmanančių reformos istoriją, kurie intelektualiai priversti pripažinti, kad liturginė reforma buvo nesėkminga, o Bažnyčia dėl to prarado kai ką svarbaus. Turime ir intelektualų, kurie, perplaukę Tiberį ir norėdami susivienyti su tradicijos Roma, kitoje pusėje randa popiežių, aršiai jiems prieštaraujantį ir atsisakantį net svarstyti jiems rūpimus klausimus.

Tai visiškai nauja situacija, verčianti mus sušukti: "Sancte Ioannes Henrice Newman, ora pro nobis".

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku