Apologetika

Kaip buvęs protestantas, gerai žinau šio „asmeninio ryšio“ pavojus.

Žmogus šiame pasaulyje gyvena neilgai – vos kelias dešimtis metų. O džiaugsmo, laimės jis taip nori, trokšta, ieško, siekia. Bet, deja...

Iš kur galima žinoti, jog tai, ką Jėzus Kristus sakė, yra tiesa? Iš to, kad Jis sakėsi esąs Dievas ir tuos žodžius įrodė darydamas dalykus, kuriuos gali daryti tik vienas Dievas.

Kaip saugojo Dievas vieną raštinį veikalą nuo klaidos, taip apsaugojo nuo jos ir vieną tradiciją, kuri dėl to vadinasi Šventąja.

Kristus sakė tiesą, savo dieviškumą Jis įrodė kilniu gyvenimu, gražiausiu mokslu ir didžiausiais stebuklais.

Teigti, kad visos religijos yra vienodai teisingos ir geros yra ne tik prieštaringai klaidinga, bet galiausiai veda ir į paties Dievo egzistavimo neigimą.

Iš ko galiausiai kyla šis noras atsiprašinėti už praėjusių amžių krikščionis (ypač katalikus)? Kartais klausiu savęs, ar šie gestai nėra tik fariziejiška savęs garbinimo ir dėkojimo už savo paties moralinį tobulumą malda.

 Žmogus yra Dievo kūrinys ne tik dvasios, bet ir kūno atžvilgiu. Dėl to reikia, kad žmogus visomis savo dvasios ir kūno galiomis Jį garbintų.

Iš kur ta pareiga, kuri taip galingai žmogui įsako, jog žmogus pasiryžta verčiau mirti, negu pareigą sulaužyti?

Nuteisinimas savo esme yra Kristaus malonės veikimas, tačiau žmogui būtina bendradarbiauti su malone. Žmogus yra protinga būtybė ir turi sąmoningai bei gera valia siekti savojo tikslo – susivienijimo su Dievu. Taigi žmogaus nuteisinimui Dievo akivaizdoje būtinas tam tikras žmogaus pasirengimas.

Yra tokių tiesų, kurios nesikeičia ir objektyviai nė negali keistis.

Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio.

Kunigas savo kūną pašvenčia Dievo tarnybai. Jis perteikia kitiems ne žmogišką meilę, o Dievo meilę. Tai yra celibato esmė.

Jeigu tai, kas dora ir kas nedora, būtų nustatęs ne Dievas, bet žmonės, tuomet vargiai ir tektų kalbėti apie moralę, nes tai, ką aš laikyčiau nuodėme, kitas lygiomis teisėmis galėtų laikyti dorybe.

 „Nuostabi žmogaus prigimtis: būtinai jis turi klūpoti, jei ne prieš Dievą, tai prieš stabus, kuriuos pats sau pasidarė“

Knygoje pateikiami svarbiausi Bažnyčios Mokymo apie modernizmą tekstai.

Užaugę žmonės visai savo jausmais ir mintimis paskęsta turtų gaminimo rūpestyje arba linksmybėse, ar gaminime sau karjeros. Tai dažnai ir smarkiai atitraukia ir protą, ir jausmus nuo įgimtojo tiesaus tako, nustelbdami ir sielos pažinimą.

Kai kurias tiesas žmogaus protas gali patirti visai be abejonės. – Yra tiesų, kurias žmogus taip stipriai žino, jog negali jomis abejoti. Aš esu. Tai yra tiesa ir aš ja negaliu abejoti. Nė vienas kitas žmogus negali abejoti, kad jis yra.