JAV vyskupų konferencijos rudens susirinkimas

Benediktas Narsietis – tai lietuvio parapijos kunigo, reguliariai rašysiančio svetainei Katalikutradicija.lt, slapyvardis.

Italų vatikanistas Sandro Magisteris teigia, kad nors popiežius Pranciškus pradėjo pasaulinį pasiruošimą sinodui apie sinodiškumą, kuriame kviečia pasisakyti visus, tačiau savo charakteriu jis yra pažengęs autoritaras. Tai liudija popiežiaus elgesys anksčiau rengtų sinodų metu. Tuo tarpu lenkų istorijos profesorius Marekas Kornatas sako, kad sinode užprogramuotas liberalių vyskupų vykdomas persversmas Bažnyčioje.

Pasak S. Magisterio, Popiežius skelbia, kad trokšta išgirsti visą Dievo Tautą, tačiau sinodo generalinio sekretoriaus kardinolo Mario Grech teigimu, pasirodžius galutiniam dokumentui balsavimo nebus. Dokumentas bus perduotas popiežiui, kuris su juo darys, ką panorėjęs.

S. Magisteris teigia, kad šis metodas yra visiškai leninistinis (jums prabalsavus ir man nutarus), tačiau tai nestebina, nes Pranciškus valdo Bažnyčią absoliutinės monarchijos būdu ir kitaip nei prieš jį buvę popiežiai.

Autorius prisiminė šeimos sinodo atvejį. Arkivyskupas Bruno Forte savo pasisakyme Vasto mieste atskleidė nuogą tiesą, pacituodamas „tipiško jėzuito“ Pranciškaus žodžius: „Jei tiesiogiai kalbėsime apie naujose santuokose esančių išsiskyrusiųjų Komuniją, įsivaizduok, kokį chaosą tai sukels! Todėl nekalbėkime apie tai tiesiogiai, įsitikink, kad reikiamos nuostatos yra savo vietoje, o aš padarysiu reikiamus apibendrinimus.“ Pasak Magisterio, šis arkivysk. Forte pasisakymas sužlugdė jo tolimesnę karjerą.

Kitas absoliutizmo bruožas, kuris išduoda Pranciškų, yra jo praktika įvairiais klausimais priiminėti daugybę įstatymų, dekretų, potvarkių, instrukcijų ir nurodymų. Stebina gausybė sprendimų ir tai, kaip jie naikina bažnytinės teisės ir teismų architektūrą. Čia Magisteris pasirėmė Bolonijos universiteto profesoriaus Geraldino analize „Dabartinis Bažnyčios normatyvinis aktyvumas: finis terrae kanonų teisei?”. Pasak tos analizės, Popiežiškoji Teisinių Tekstų Taryba buvo išstumta į paraštes kaip nebereikalinga. Būtent minėtos Tarybos pareiga yra stebėti naujų Vatikano įstatymų atitikimą kanonų teisei. Šiuo metu Taryba sužino apie naujus potvarkius jau po fakto, kadangi naujus įstatymus ruošia popiežiaus ad hoc steigiamos efemeriškos komisijos, sudarytos iš neskelbiamų arba nežinomų, teisėje nepatyrusių asmenų. Kiekviena nauja teisinė norma sąlygoja aiškinimo ir dalykinę konfūziją, vedančią į nesutvarkytus pasikeitimus, lemiančius tolimesnį chaosą.

Lietuva meldžiasi

Magisteris cituoja ir Libera Università Maria Santissima Assunta universiteto Romoje kanonų teisės profesoriaus Paolo Cavanos straipsnį progresyviajame katalikų leidinyje Il Regno: „Galima tik spėlioti, kokios yra tokios tendencijos priežastys, kurios Katalikų Bažnyčioje yra neįprastos; Bažnyčia visada turėjo antijuridinių tendencijų, tačiau niekada – aukščiausiojo įstatymdavio lygmenyje. Šis pontifikas teisę suvokia daugiau kaip organizuojantį ir disciplinuojantį veiksnį, tai yra kaip sankciją, o ne kaip pagrindinį instrumentą užtikrinantį tikinčiųjų teises ir pareigų laikymąsi.“

Sandro Magisteris mano, kad absoliutinis monarchizmas yra būdingas Pranciškui ir jo negali paslėpti kalbų apie sinodiškumą potvynis.

Daugelis dvasininkų ir tikinčiųjų įtariai žvelgia į šį grandiozinį projektą, kuriam turi būti sutelktos didelės organizacinės, fizinės ir finansinės pajėgos, atvirai sakant, popiežiaus įnoriams pildyti. Ar nebus sinodas dar viena „dūmų uždanga“, už kurios vyksta paslėpti dalykai? Norėtųsi visiems patarti atvėsti, kad per daug nesistengtų ir neišgyventų, nes sinodo apie sinodiškumą nutarimai jau guli popiežiaus stalčiuje, o visas šis erzelis tėra priedanga popiežiui įvedinėti naujas sampratas ir praktikas, kurios yra svetimos tikinčiųjų dvasiai.

Verta aptarti ir kitą tekstą apie šį sinodą. Viename savo interviu lenkų istorijos profesorius Marekas Kornatas apžvelgė sinodo apie sinodiškumą prasmę ir tikslus, matydamas jame užprogramuotą liberalių vyskupų vykdomą perversmą Bažnyčioje, vedantį į jos žlugdymą ir pralaimėjimą. Liberalieji vyskupai „sinodiškumo“ pretekstu ketina „pilnai įgyvendinti“ Vatikano II susirinkimo nutarimus, taip ketindami įvykdyti doktrininį ir moralinį trūkį, atribojantį nuo tradicijos trūkio hermeneutikos dvasioje.

Istorijos profesoriaus manymu, Vatikano II susirinkimas įvykdė revoliucinius pokyčius, tai buvo tikras Bažnyčios „perarimas“. Nors nebuvo suformuluotų pažodinių uždavinių, naujų ir revoliucinių nutarimų, tačiau pateikiant neaiškius ir interpretavimui atvirus tekstus, buvo užprogramuota neįtikėtina vertimų ir aiškinimų aranžuočių galimybė. Joks kitas prieš tai buvęs susirinkimas nenaudojo tokio stiliaus, kadangi paskelbti nutarimai buvo suprantami pažodine, tiesiogine prasme be galimybės leistis į nesibaigiančias interpretacijas.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Vos tik pasibaigė Vatikano II susirinkimas, liberalieji teologai ir vyskupai tuoj pat ėmėsi planų užbaigti pradėtą revoliuciją, tačiau tam dar trukdė po susirinkimo vadovavę popiežiai Paulius VI, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, kurie didžiąja dalimi gynė katalikišką moralę žmogaus gyvybės apsaugos ir lytinės moralės srityse.

Trečias būdas – tai „išmontuoti“ Bažnyčią per taip vadinamą „sinodiškumą“, sugriaunant doktrininę vienybę. Per kelis metus Bažnyčia subyrėtų į vietines bendruomenes, kurių kiekviena mokytų skirtingai. Vatikano rolė apsiribotų moderavimo funkcija, išjungiant mokymo tarnybą tarsi seną aparatą.

Profesorius teigia, jog „perversmininkai“ gali realizuoti savo tikslus trejopu veikimu. Revoliucinius tikslus galima pasiekti įvykdant, išprovokuojant Bažnyčios skilimą – per schizmą. Omenyje turbūt turėtas būdas, kaip atskirti liturginei ir moralinei tradicijai ištikimus tikinčiuosius ir dvasininkus, kad jie kuo mažiau jiems trukdytų. Antras būdas – tai sušaukti Vatikano III susirinkimą, kuris pabaigtų revoliuciją bažnytiniame gyvenime. Trečias būdas – tai „išmontuoti“ Bažnyčią per taip vadinamą „sinodiškumą“, sugriaunant doktrininę vienybę. Per kelis metus Bažnyčia subyrėtų į vietines bendruomenes, kurių kiekviena mokytų skirtingai. Vatikano rolė apsiribotų moderavimo funkcija, išjungiant mokymo tarnybą tarsi seną aparatą. Vietinės bendruomenės mokys to, kas aktualu ir reikalinga tai bendruomenei tuo laikotarpiui. Tikras pageidavimų koncertas, kur visi kažko tikisi, jų lūkesčiai pildosi ir iš jų nieko nereikalaujama.

Įvykiai rodo, kad popiežius ir jį palaikanti terpė pasirinko trečiąjį būdą, įkvėptą, pasak profesoriaus, liūdnai pagarsėjusio „Sant Galleno mafijos” būrelio, kuriam priklauso eilė „pažangiųjų“ hierarchų, ir kuriame, panašu, dalyvavo ir tuometinis kardinolas Bergoglio. Būtent jie sugalvojo būdą dinamizuoti perversmą Bažnyčioje, manant, kad Jonas Paulius II buvo per daug susikaustęs ir santūrus, tikras stabdis progreso kelyje.

Istorijos profesorius kalba apie būtinybę burti katalikišką pasipriešinimą būsimiems pokyčiams, nors galimybės nėra didelės. Saugiausios šiuo atveju yra nedidelės tradicinių katalikų grupės, puoselėjančios tradicinę liturgiją, perduodančios nekintamas tikėjimo tiesas ir moralę. Bažnyčios visuma juda į situaciją, kai vienoje Oderio pusėje (Lenkijoje) skyrybos bus neleidžiamos, o kitoje (Vokietijoje) – pagal pageidavimą. Užtenka pereiti Oderio tiltą ir pasinaudoti ten skelbiama doktrina. Bet ar galima tada kalbėti apie tikėjimo depozitą ir bažnytinį mokymą?

Profesorius Kornatas mano, jog juodosios perspektyvos ir vizijos tampa realiomis. Sinodas gali pasibaigti popiežiaus adhortacija, kuria jis atsiribos nuo mokymo apie popiežiaus primatą arba paliks daugybę dviprasmybių „langelių“, per kuriuos savo erezijas galės įvesti įvairios grupuotės.

Dalindamasis savo nuogąstavimais mokslininkas visgi mano, kad Dievo Apvaizda veda Bažnyčios gyvenimą ir padės jai apsiginti nuo vidinių priešų bei krizių. Ypač žvelgiant į eilės Lenkijos vyskupų nuosaikią laikyseną Vakarų vyskupų elgesio atžvilgiu.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    · 21:02 23/11/2021
    Deja, dėl slapto balsavimo negalime žinoti visų prieš balsavusių vyskupų. Žinome tik vieną - vyskupą Joseph Strickland iš Teksaso.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.