Kun. Matthias Gaudron FSSPX   Publikuota iš: Fsspx.lt external link
Vestuvės katalikų Bažnyčioje. Žiedų užmovimas.

Santuoka egzistavo dar prieš Kristų, bet Jis ją iškėlė iki sakramento lygmens. Pačioje pradžioje Dievas įsteigė ją Rojuje. Ji tarnauja žmonių giminės išlikimui ir pagausėjimui, t. y. dieviškojo įpareigojimo „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28) įvykdymui, taip pat sutuoktinių tarpusavio paramai pagal Dievo žodžius: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Taigi santuoka yra Dievo norėtas būvis, ji turi dieviškas ištakas ir nėra žmonių išrasta.

Savo esme vedybos yra sutartis tarp sutuoktinių, įsipareigojančių bendram gyvenimui ir suteikiančių vienas kitam teisę į savo kūną: „Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona“ (1 Kor 7, 4). Tačiau šios sutarties sąlygos yra nustatytos Dievo ir nėra paliktos žmogaus savivalei. Netgi prigimtinė santuoka yra šventa (bent jau tam tikra prasme), nes Dievas sutuoktiniams leidžia dalyvauti savo kūrybos procese. Tik bendradarbiaudami su Juo jie gali pradėti vaiką, nes Dievas kiekvieno pradėjimo metu tiesiogiai sukuria žmogaus sielą. Tačiau krikščionybėje santuoka yra šventa ypatingu būdu, nes Kristus ją iškėlė į sakramento garbę. Krikščioniška santuoka yra paslaptingas Kristaus ir Bažnyčios susivienijimo ženklas; dėl to moterys turi būti klusnios savo vyrams, kaip ir Bažnyčia paklūsta Kristui, o vyrai turi mylėti savo žmonas, kaip Kristus myli Bažnyčią ir už ją atidavė save. Taip moko apaštalas Paulius 5-ajame Laiško efeziečiams skyriuje.

Kaip ir kiekvienas sakramentas, taip ir Santuoka padaugina pašvenčiamąją malonę. Ši ypač yra skirta padėti sutuoktiniams tvarkyti jų santuoką Kristaus dvasioje ir nugalėti pasitaikančias kliūtis.

Prigimtinė santuoka egzistuoja ir šiandien, būtent tada, kai vienas iš sutuoktinių būna nekrikštytas. Tarp dviejų pakrikštytųjų gali būti sudaroma tik sakramentinė santuoka, apie ją ir norime toliau pakalbėti.

Kada santuoka yra galiojanti?

Kaip jau minėjome, santuokos sutarties sąlygas nustatė pats Dievas. Pagal Dievo valią, santuoka yra visą gyvenimą trunkanti sąjunga tarp vyro ir moters, skirta vaikų gimdymui ir išyranti tik mirus vienam iš sutuoktinių. Kas nepripažįsta bent vienos iš šių esminių sąlygų, santuoką sudaro negaliojančiai. Pavyzdžiui, kas aiškiai nesiekia sudaryti sąjungos visam gyvenimui, nėra galiojančiai vedęs. Taip yra tik tada, kai šios valios trūksta konkrečiai savo santuokai. Tačiau kas apskritai santuoką laiko išardoma, bet sudarydamas savo santuoką vis dėlto pasiryžta visą gyvenimą praleisti su savo sutuoktiniu, tas santuoką sudaro galiojančiai. Santuoka taip pat būna negaliojanti ir tada, kai sutuoktiniai nepripažįsta, jog santuoka skirta vaikų gimdymui. Jeigu jie, nors ir ketindami pasinaudoti santuokinėmis teisėmis, kartu yra tvirtai pasiryžę iš esmės ir visada sukliudyti vaiko prasidėjimui arba bet kokiu atveju po pirmo arba antro vaiko „užsibrėžti ribą“, tuomet jie nėra vedę. Kas kita būna tuomet, kai sutuoktinių pora, nors pirmaisiais metais ir nenori turėti vaikų, apskritai neatsisako vėliau jų turėti. Tokia nuostata, nors ir yra sunkiai nuodėminga (nebent sutuoktiniai būtų pasiryžę pirmaisiais metais visiškai susilaikyti nuo santuokinių veiksmų), bet nepadaro santuokos negaliojančios.

Kadangi santuoka yra skirta vaikų pradėjimui, tie, kurie iš esmės negali atlikti santuokinio akto, neturėtų vesti ir tekėti. Antra vertus, sterilumas (nevaisingumas) nėra jokia kliūtis.

Katalikams Bažnyčia nustatė dar vieną galiojimo sąlygą, būtent, kad santuoka būtų sudaryta įgalioto kunigo. Kadangi santuoka visuomenėje vaidina svarbų vaidmenį, ji turi būti sudaryta viešai priešais Bažnyčios tarną. Todėl civilinė katalikų santuoka nėra galiojanti. Katalikai, kurie sudarė tik civilinę santuoką, iš tikrųjų nėra vedę ir gyvena konkubinate, nebent išimties tvarka būtų bažnytinės vadovybės atleisti nuo pareigos būti sutuoktiems katalikų kunigo. Ši sąlyga negalioja tiems pakrikštytiesiems, kurie nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, pavyzdžiui, protestantams. Jie visada sudaro galiojančią santuoką, jeigu tik turi būtiną santuokinę nuostatą, t. y. Dievo nustatytus rėmus santuokai.

Santuokos savybės

Pažvelkime iš arčiau į santuokos savybes. Svarbiausios iš jų yra vienybė ir neišardomumas.

Vienybė reiškia, kad santuoka gali būti sudaroma tik tarp vieno vyro ir vienos moters, nes Kristaus sužadėtinė yra tik viena Bažnyčia, ne kelios. Taip buvo nuo pat žmonijos pradžios. Vėliau Senojoje Sandoroje Dievas leido ar bent jau toleravo daugpatystę. Kaip galime perskaityti Šv. Rašte, Abraomas, Jokūbas ir Dovydas turėjo keletą žmonų. Bet iš esmės tai buvo netobulas santuokinis būvis, nes moteris jame nebuvo lygi vyrui partnerė. Daugpatystės leidimas Senojoje Sandoroje greičiausiai susijęs su tuometine dar neišganytos žmonių giminės būsena. Vyras yra Dievo atvaizdas, o moteris – kūrinijos atspindys. Daugpatystės pažemintoje moteryje galima įžvelgti nupuolusios kūrinijos atvaizdą. Naujojoje Sandoroje, kurioje žmogus atgavo savo pirmykštį orumą, netgi buvo dar aukščiau pakylėtas, daugpatystė jokiu būdu nėra leistina.

Dievas galėjo leisti poligamiją, nes ji neprieštaravo pirminiam tikslui – vaikų pradėjimui ir auklėjimui. Atvirkštinis, poliandrijos, atvejis, kai viena moteris turi kelis vyrus, prieštarauja šiam pirminiam tikslui, nes tokiu atveju gimtų kur kas mažiau vaikų ir nebūtų galima sužinoti, kas yra jų tėvas. Todėl šios rūšies santuoka niekuomet nebuvo leista.

Neišardomumas yra antroji santuokos savybė, ji reiškia, kad santuoka negali būti išskirta, kol gyvi abu sutuoktiniai. Jie tvirtai sujungti santuokos ryšiu, kuris išyra tik vieno partnerio mirties atveju, ir Kristus pats apie tai sako: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Neišardomumas būdingas jau prigimtinei santuokai. Bet čia dar gali pasitaikyti išimčių. Viena iš šių išimčių yra vadinamoji Pauliaus privilegija, kuri remiasi 1 Kor 7, 12-15: jeigu santuokoje tarp dviejų nekrikštytųjų viena pusė atranda tikėjimą ir pasikrikštija, o netikinčioji pusė nėra pasirengusi santuoką tęsti taikoje ir prigimtinio moralės įstatymo dvasioje, tuomet tikėjimą atradęs sutuoktinis yra laisvas sudaryti naują krikščionišką santuoką. Ir kitais atvejais popiežius turi galią išrišti nesakramentinę santuoką. Taip pat ir Senojoje Sandoroje Mozė duodavo skyrybų raštą, bet, kaip Kristus sako, dėl širdies kietumo: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8).

Sakramentinių krikščioniškos santuokos ryšių negali išrišti jokia pasaulinė jėga. Net ir popiežius neturi tam galios. Todėl, pavyzdžiui, popiežius Klemensas VII turėjo susitaikyti su anglų schizma, nenorėdamas pritarti Henriko VIII skyrybų planams. Kaip žinia, šis karalius norėjo atleisti savo teisėtą žmoną Kotryną Aragonietę ir vesti rūmų damą Aną Bolin. Tai yra vienintelė anglikonų bažnyčios egzistavimo priežastis.

Kartais pasitaiko, kad Bažnyčia kokią nors santuoką paskelbia negaliojančia. Tačiau tai neturi absoliučiai nieko bendro su skyrybomis. Čia bažnytinis teismas tiesiog nustato, jog santuoka nuo pat pradžių buvo negaliojanti dėl to, kad, pavyzdžiui, būta kliūčių santuokai arba bent jau viena pusė neturėjo būtinos santuokai intencijos. Todėl tokią santuoką reikia arba sudaryti iš naujo, arba abu turi išsiskirti ir, žinoma, gali sudaryti tikras santuokas.

Jei santuoka sudaryta galiojančiai, lieka tik vadinamoji stalo ir lovos atskyrimo galimybė, kada santuokos tęsimas dėl labai svarbios priežasties (partnerio neištikimybės, smurto...) tampa nepakeliamas. Tokiu atveju nė vienas iš sutuoktinių negali pradėti naujos santuokos, nes prieš Dievą jie išlieka susituokę. Kristaus žodžiai čia labai aiškūs: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu“ (Mk 10, 11).

Skyrybos visiškai prieštarauja tikrajai meilei, nes meilė siekia tęstinumo. Štai kodėl įsimylėjėliai paprastai prisiekia vienas kitam ištikimybę. Savaime suprantama, kiekvienoje santuokoje pasitaiko sunkių valandų, bet kaip tik tokiais momentais meilė apvaloma ir auga. Kryžius yra tikros meilės išbandymas. Tie, kurie iškilus sunkumams iš karto skiriasi, parodo, kad sudarydami santuoką vadovavosi labiau egoizmu, o ne tikra meile. Skyrybos ir vaikams paprastai būna tikra katastrofa. Dauguma dvasiškai sužalotų vaikų, kuriuos matome šiandieninėje visuomenėje, yra suirusių šeimų rezultatas; šeimų, kuriose tėvai nepraktikavo nei ištikimybės, nei savęs nugalėjimo. Skyrybų ir kontracepcijos išplitimas lėmė tai, kad tikra meilė ir ištikimybė (netgi vien natūralia prasme) tapo retenybe. O juk vestuvinis žiedas, kurį sužadėtiniai vienas kitam užmovė, turėtų būti tvirto ryšio ir paraginimo ištikimybei ženklas. Sutuoktiniai tepamąsto, kad jie per savo vestuves gauta sakramentine malone turi pakankamai ginklų nugalėti visiems sunkumams.

Beje, Katalikų Bažnyčiai tenka šlovė, kad ji vienintelė iš visų religinių bendruomenių išsaugojo santuokos neišardomumą. Protestantai ir netgi stačiatikiai skyrybas pripažįsta.

Santuokos tikslai

Pagal katalikišką mokymą, egzistuoja trys santuokos tikslai: vaikai, abipusė parama bei meilė ir natūralaus lytinio troškimo patenkinimas.

Vaikai yra pirminis santuokos tikslas. Kaip tik šiandien tai reikia vis iš naujo kartoti. Dievas skyrė santuoką žmonių giminės padauginimui tam, kad jo išrinktųjų skaičius pasiektų pilnatvę. Santuokoje turi būti pradedami vaikai, kurių galutinis tikslas yra ne žemiškasis gyvenimas, o dangus.

Sveikoje aplinkoje vaikai visuomet būdavo suprantami kaip Dievo palaiminimas ir brangi dovana. Tik tokioje išsigimusioje visuomenėje, kaip mūsų, jie tapo našta. 128 psalmėje vaikų gausa pristatoma kaip Dievo palaimos ženklas: „Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo namuose, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo.“ Priešingai, bevaikystė anksčiau ir netgi dabar laikoma nelaime ir gėda. Prisiminkime šv. Oną iš Senojo Testamento, kuri su ašaromis maldavo vaiko (plg. 1 Sam 1) ir šv. Elžbietą, šv. Jono Krikštytojo motiną, kuri po sūnaus pradėjimo šlovino Dievą, kad jis „teikėsi atimti jos pažeminimą žmonių akyse“ (plg. Lk 1, 25). Ir šiandien yra daug šeimų, kurios trokšta vaiko, bet negali jo susilaukti.

Kalbant apie vaikų skaičių, dera pasakyti tiek, kad katalikiška šeima yra gausi šeima. Vaikai nėra tai, kas planuojama kaip automobilio įsigijimas; tėvai paprastai turi priimti tiek vaikų, kiek Dievas jiems dovanoja. Tačiau tai nereiškia, kad tėvai visada privalo turėti tiek vaikų, kiek gali pagimdyti, bet tik tiek, kiek pajėgia išauginti. Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių: skurdas ir būsto trūkumas yra rimta priežastis apsiriboti mažesniu vaikų skaičiumi. Tai galiotų ir tuo atveju, jei tėvai dėl didelio vaikų skaičiaus pervargtų ir nesugebėtų jų auklėti. Galima užtikrintai pasakyti, kad šiandien yra kur kas sunkiau turėti daug vaikų ir juos išauklėti, nei anksčiau, kai visa aplinka prisidėdavo prie jų auklėjimo, užuot juos traukusi į blogį, kaip yra dabar. Savaime suprantama, ir sveikatos priežastys gali vaikų pradėjimą padaryti neįmanomą, jei, pavyzdžiui, dėl to moters gyvybei iškiltų pavojus.

Tačiau jokių rimtų priežasčių apriboti vaikų skaičių nebūna tada, kai dėl vaikų tektų atsisakyti brangių atostogų užsienyje ar būtų baiminamasi nepalankaus žmonių požiūrio, arba tėvai nenorėtų prisiimti su tuo susijusių sunkumų. Šiandien įprastinės šeimos su vienu ar dviem vaikais daugumoje atvejų tikrai neatitinka Dievo valios, nes ir šiandien dauguma tėvų būtų pajėgūs suteikti gyvenimą daugiau nei vienam ar dviem vaikams. Beje, pagal vieną įdomią statistiką, skyrybų skaičius krenta kartu su kiekvienu paskesniu vaiku. Santykinai daugiau skyrybų būna šeimose su dviem ar mažiau vaikų nei tose, kurios jų turi tris ir daugiau. Pavyzdžiui, Austrijoje 1951 m. santuokos civiliniu būdu buvo išskirtos tokiu santykiu: 44,37 % be vaikų, 48,38 % su vienu ar dviem vaikais, 5,76 % su trimis ar keturiais vaikais ir 1,49 % su daugiau nei penkiais vaikais.

Jei dirbtinė kontracepcija niekada nėra neleistina ir visada būna sunkiai nuodėminga, nes čia piktnaudžiaujama santuokiniu aktu ir iš jo atimamas Kūrėjo nustatytas tikslas, natūrali kontracepcija, turint svarių priežasčių, gali būti leistina. Čia siekio susilaukti vaikų iš esmės nėra atsisakyta, ir vaiko pradėjimui nėra sukuriama dirbtina kliūtis, bet tik išnaudojamos tik tos dienos, kuriomis natūraliai negali būti pradėtas vaikas. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad ir natūrali kontracepcija tik tuomet leistina, kai tam yra rimta priežastis. Sutuoktinių pora, kuri dėl nereikšmingų priežasčių nenorėjo turėti vaikų arba norėjo jų turėti nedaug ir praktikavo natūralią kontracepciją, ilgainiui vis tiek sunkiai nusidės! Geriau už natūralią kontracepciją yra laikinas susilaikymas nuo santuokinių santykių, jei šeima nebenori susilaukti daugiau vaikų. Toks susilaikymas bendru sutuoktinių sutarimu visuomet yra leistinas. Šiandieninis seksualumo garbinimas yra visiškai neprideramas ir nekrikščioniškas. Tame nėra nei gyvenimo džiaugsmo, nei santuokinės laimės, ką galima pastebėti iš to, kad santuokos, kurios pastatytos ant juslingumo, visuomet nepaprastai greitai suyra. Krikščionys privalo vadovauti savo kūnui ir nesileisti paverčiami jo vergais.

Tėvų uždavinys yra ne tik vaikus pagimdyti, bet ir juos išauginti. Jie privalo nešti atsakomybę tiek už fizinę, tiek už dvasinę vaiko gerovę. Pavyzdžiui, nėštumo metu motina turi vengti visko, kas galėtų pakenkti jos vaikui – rūkymo ir kitų žalingų įpročių. Vėliau vaiką reikia aprūpinti maistu ir apranga, taip pat suteikti pakankamai laiko ir dėmesio. Iš to galime matyti, kad vaikai iš tėvų reikalauja tam tikro pasiaukojimo, apriboja jų gyvenimą, laisvalaikį ir išlaidas.

Dar svarbesnis yra vaikų dvasinis ir religinis ugdymas. Tėvai privalo laiku pakrikštyti vaiką. Jie yra tie, kurie vaikams į širdis įdiegia pirmąsias tikėjimo tiesas ir išmoko juos melstis. Vėliau jiems reikia surasti gerą mokyklą, rūpintis tolesniu religiniu lavinimu ir užmesti akį į vaiko draugų ratą bei laisvalaikio praleidimą (žinoma, netaikant policinių metodų). Ypač svarbus yra tėvų pavyzdys, nes religiškai drungni ir abejingi tėvai paprastai turės netikinčius vaikus.

Antras santuokos tikslas yra sutuoktinių tarpusavio parama ir meilė. Priešingai, nei mėgina įteigti Vatikano II Susirinkimas ir naujoji bažnytinė teisė, tai nėra pirminis – nors ir tikras – santuokos tikslas. Ieva buvo sukurta kaip Adomo padėjėja. Meilė tarp vyro ir moters turi būti meilės tarp Dievo ir sielos, Kristaus ir jo Bažnyčios atspindys, ir abu turi vienas kitam padėti pasiekti dangų, nes, savaime suprantama, Dievas vyro ir moters santuokoje yra galutinis tikslas. Galutinis vyro tikslas nėra moteris, o galutinis moters tikslas nėra vyras, bet jie turi gyventi kartu, kad bendrai pasiektų šį galutinį tikslą. Todėl ir po santuokos sudarymo jie turi stengtis vienas kitam rodyti pagarbą ir dėmesį. Jų meilė turi nuolatos augti. Senų sutuoktinių meilė, žinoma, būna nebe tokia aistringa ir audringa, bet ji privalo būti gilesnė ir tyresnė. Tačiau ji tokia netaps, jeigu bus manoma, kad po vedybų galima apsileisti ir duoti valią savo nuotaikoms.

Kalbant apie abipusį santykį tarp vyro ir moters, jie abu yra lygiaverčiai, bet ne visai lygūs. Vyras yra šeimos galva ir išoriniuose reikaluose turi tarti galutinį žodį. Jis vadovauja šeimai, bet, žinoma, turi pasitarti su savo žmona. Moteris yra šeimos širdis, ypač atsakinga už namų tvarką ir vaikų auklėjimą. Kai namuose yra vaikai, paprastai ji neturėtų eiti dirbti, nes be jos neįsivaizduojamas sveikas vaikų vystymasis. Ypač mažiems vaikams reikalingas saugumas ir empatija, o juos jie gali atrasti tik pas savo mamą. Nors yra gerai, jei vyras padeda žmonai namuose, bet vadinamasis susikeitimas vaidmenimis, kai vyras tvarkosi namuose ir vysto vaikus, o žmona uždirba pinigus, yra absoliučiai nenatūralus ir nukreiptas prieš dievišką tvarką. Tik itin kebliose situacijose, tuomet, kai kitaip elgtis neįmanoma, tai galima rinktis kaip išimtį.

Trečiasis santuokos tikslas yra natūralus lytinio poreikio patenkinimas. Nors šis tikslas yra šalutinis ir negali tapti pagrindiniu santuokos motyvu, vis dėlto leistina jo ieškoti, nes kas paneigs, kad lytinis geismas yra vienas iš stipriausių žmogaus troškimų. Todėl žmogus turi teisę norėti ir ieškoti prigimtį bei Dievo įsakymus atitinkančio šio troškimo patenkinimo.

Mišri santuoka

Pabaigai reikėtų tarti žodį apie mišrią santuoką, tai yra sąjungą tarp kataliko ir ne kataliko. Nors Bažnyčia tam tikromis aplinkybėmis ir leidžia tokią santuoką, ji jos neskatina. Ir pagrįstai! Tokios santuokos retai būna laimingos, nes kaip tokie sutuoktiniai gyvens meilėje ir vienybėje, jeigu jie nėra vieningi dėl giliausio ir svarbiausio jų gyvenime reikalo? Ypač katalikiškai pusei tokia santuoka gali tapti tikra kankinyste. Kartais į santuoką einama naiviai su mintimi, kad kitas tikrai greitu laiku atsivers. Nors, be abejo, tokių atvejų ir pasitaiko, kur kas daugiau yra tokių santuokų, kur antroji pusė neatsiverčia. Kam nepavyksta savo draugo ar draugės iki vedybų nuvesti į katalikų tikėjimą, tas neturėtų rizikuoti savo santuokos laime. Juk galiausiai reikės dešimtmečius gyventi kartu, ir vaikai negalės sveikai vystytis, jeigu tarp tėvų neviešpataus santarvė. Čia galima pastebėti, kad mišri santuoka būna ne tik tarp kataliko ir protestanto, bet ir tarp tradicinio ir modernaus kataliko. Santuoka yra šventas ir Bažnyčiai svarbus dalykas. Todėl kas nori vesti, tas težiūri, kad atrastų ne bet kokį kataliką, o giliai tikintį ir pamaldų partnerį, nes tik tokiu būdu išpildomos sąlygos laimingai santuokai, iš kurios sklis palaima ir visai Bažnyčiai.

 

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.