Liturginiai metai

Minime ne kažkada buvusį istorinį įvykį – Išganytojo gimimą, bet tąjį Gimimą išgyvename hic et nunc – čia ir dabar.

Šventieji apaštalai Petrai ir Pauliau, – savo galingu užtarimu ir įkvepiančiu tarnystės pavyzdžiu globokite mūsų Motiną Bažnyčią, kurią palaistėte savo kraujuǃ

Broliai, argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo Bažnyčia iškilmingai švenčia Jo Paaukojimo šventykloje šventę, taip užbaigdama kalėdinį laikotarpį. Tai viena iš seniausių krikščioniškų švenčių.

Mirtis nedrįso prisiartinti prie Marijos, nes Joje, tarsi nesudegančio erškėčio krūme, liepsnojo Kristaus meilė.

Nuo pat savo aušros Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.

Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.

Viešpats žino metą ir laiką. Jis veikia net tada, kai to nematome ir nesuprantame.

Kristaus žodis, radęs atsaką žmogaus širdyje, ilgainiui ją perkeičia ir atnaujina. Perkeisti žmonės pamažu atnaujina visą visuomenę. Ir nors pasaulis visada, o ypač šiomis dienomis, atkrenta į tamsybes ir pagonybę, tačiau ne klaida, ne nuodėmė, ne smurtas taria paskutinį žodį.

Mūsų širdis yra toji dirva, kurioje darbuojasi ir Dievas, bet, deja, ir piktasis, sėdamas pagundas, nedorybes, ydas... Ravėkime pirmiausia savo širdžių lysves, išraukime blogio šaknis ir nedorybės piktžoles.

Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!“

Minime paskutinį sekmadienį prieš Šeštines, tad išgyvename atsisveikinimo su Viešpačiu nuotaiką, kartu esame drąsinami džiaugtis, nes Viešpats mūsų nepalieka našlaičiais, bet visada yra su mumis savo Bažnyčioje.

Nebijokime, Dievas savo kovų nepralaimi. Išlikime ramūs ir pasitikintys mus vedančia dieviškosios Apvaizdos ranka.

Ir nors pasaulis visada, o ypač šiomis dienomis, atkrenta į tamsybes ir pagonybę, tačiau ne klaida, ne nuodėmė, ne smurtas taria paskutinį žodį.

Dažniausia arba turime gerus sumanymus, kuriems įgyvendinti pritrūksta ryžto, arba atliekame gerus darbus, bet ne su teisinga intencija.

Tas, kuris valgo Kristų, dar labiau jo geidžia, nes ši duona gardesnė už visus pasaulio gardumynus ir pažadina mumyse neišsenkantį Dangaus ilgesį.

Tautų Apaštalas mums primena tikėjimo taisyklę: esame mirę nuodėmei ir gyvename Kristui. Būti krikščionimi, - tai būti nauju žmogumi, kuriame viešpatauja malonė, o ne vergystė nuodėmei.

Taip, tikrai nėra išganymo šalia Bažnyčios. Tik mūsų Geroji Maitintoja Motina Bažnyčia mums parodo Viešpatį Kristų kaip kitados Kasparui, Merkeliui ir Baltazarui Jį parodė Motina Mergelė Marija.

Pirmasis Kristaus Kraujo praliejimas jau yra nuoroda į būsimąjį atpirkimą, kuris įvyks ant kryžiaus. O Išganytojo Vardas, apreikštas angelo, reiškia, jog Dievas yra Gelbėtojas.