Liturginiai metai

Ketvirtas Gavėnios sekmadienis vadinamas džiaugsminguoju (lotyniškai Laetare), pasikeičia liturginė spalva (rožinė), leidžiama groti vargonais ir puošti altorius gėlėmis. Taip Geroji Motina Bažnyčia mums išmintingai primena, kad Gavėnios atgaila nėra tikslas pats savaime, bet tik priemonė.

Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui.

 Svarbiausia, kad nepamirštume pasiimti Kristų į savo gyvenimo valtį.

Šio sekmadienio Mišių kolekta mums primena būtinybę melsti Viešpatį, kad suteiktų mūsų laikams taiką bei ramybę, idant nevarginami išorinių suspaudimų, galėtume Jį garbinti. Šis prašymas ypatingai turi kilti iš mūsų širdžių dabar, kuomet išgyvename didžiulius neramumus mūsų pašonėje. Melskime, kad Visagalis pasigailėtų mūsų ir atitrauktų karo rykštę.

Viešpats nepalieka savo kaimenės tamsybių siautėjimui. Neprisidėkime prie nevaisingų tamsos darbų, bet rinkimės Tiesos Dvasios šviesą.

Elkimės atsakingai ir tvirtai pasipriešinkime priešo puolimams, šaukimės Dievo pagalbos ir būsime išgelbėti iš visų pavojų.

Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ko Jis mums nori.

Septuagezimos laiką galima palyginti su geltonos spalvos šviesoforo ženklu, kuris įspėja stabtelti, nes tuoj užsidegs raudona, – taip ir Septuagezima švelniai mus išveda iš kasdieninės skubos į rimtą atgailos metą – Gavėnią.

Mišių kolekta prašo, kad visos tautos, išgydytos iš nuodėmės žaizdų, nusilenktų Kristaus Karaliaus valdžiai, kuri yra maloni.

Po liūdesio ir kančios laiko, Motina Bažnyčia nusivelka gedulo drabužius ir kaip spindinti Nuotaka pasipuošia džiaugsmingu „Aleliuja“.

Iškeliaudamas Viešpats nepažada savo mokiniams ramaus bei patogaus gyvenimo, tačiau užtikrina, kad jie niekuomet nebus palikti vieni.

Šiandien Šventoji Motina Bažnyčia džiaugsmingai tebemini Kristaus Gimimo oktavą ir kartu sekmadienį, kuris yra dar džiaugsmingesnis, nes pasak seniausios tradicijos, Viešpats gimė būtent sekmadienį.

Šiandien minime įvykį, kuomet Šventoji Dvasia uždega mokinius savo šventąją ugnimi ir jie tampa Evangelijos skelbėjais iki pat žemės pakraščių.

Sekminių kolektoje džiūgaujanti Motina Bažnyčia meldžia, kad Jai niekuomet nepritrūktų Šventosios Dvasios apšvietimo ir paguodos, nes be Šventosios Dvasios vedimo greitai nuklystama nuo Tiesos kelio.

Artėjanti Gavėnia yra pats tinkamiausias metas atgaila, malda bei pasninku išpurenti savo širdies dirvas ir paruošti jas Dievo malonės nužengimui.

Palaiminti tie, kurių širdžių dirvos yra išpurentos atgaila ir patręštos malda ir gerais darbais, atėjus metui jie tikrai duos gausų derlių.

Katalikas, deramai švenčiantis liturgines šventes ir ištikimai besilaikantis Bažnyčios tradicijų, tikrai gali sakyti turįs artimą ryšį su savo Viešpačiu.

Tautų Apaštalas Paulius epistolės skaitinyje, mus ragina pakilti iš patogumo gulto ir kaip sportininkams ruoštis dvasinei kovai, - varžyboms dėl išganymo vainiko. Tas, kuris nesistengia dėl savo Išganymo, nėra jo vertas ir galiausiai jį praranda, kaip murmantys Izraelitai dykumoje.

Įžengiame į Velykų laikotarpį, kurį pradedame trumpiausiu (tik 17 dienų) liturginiu Septuagezimos laiku.

1955 m. popiežius Pijus XII paskelbė, kad gegužės 1 d., bus minima kaip Šventojo Juozapo Darbininko šventė, taip pradžiugindamas viso pasaulio katalikus darbininkus ir išmintingai suteikdamas priešnuodį komunistų platintai taip vadinamai Darbo žmonių šventei, kuria buvo skleidžiamos pražūtingos marksizmo idėjos apie klasių kovą ir žmonių susipriešinimą.