Lietuvių ganytojai

Ką Bažnyčios įsakymai liepia ar draudžia, tai ateina iš apaštalų laikų, ir krikščionys nuo pat pradžios laikėsi to kaip tikrų savo gyvenimo taisyklių.

Nuo seniausių laikų Bažnyčioje yra išlikęs paprotys melstis ir laikyti pamaldas už mirusiuosius. Šv. Jono Auksaburnio liudijimu, tas paprotys kilo iš apaštalų. Jis neabejotinai rodo tikėjimą skaistykla.

Žmogus šiame pasaulyje gyvena neilgai – vos kelias dešimtis metų. O džiaugsmo, laimės jis taip nori, trokšta, ieško, siekia. Bet, deja...

Galilėjus visą gyvenimą buvo uolus katalikas, jaunystėje net galvojęs apie pašaukimą į kunigystę. Dvi jo dukros tapo vienuolėmis.

Kristaus Kraujas yra ne tik užmokestis už mūsų nuodėmes, bet ir pagalba mūsų tolesniame krikščioniškame gyvenime.

Jeigu katalikai tėvai būtų bijoję turėti daugiau vaikelių, tai Bažnyčia niekuomet nebūtų susilaukusi tokių dvasios galiūnų kaip šv. Bernardas, kuris buvo penktasis iš septynių vaikų.

 Dievo širdžiai malonaus ir dangaus karalystėje didžiausio žmogaus priešginybė yra pasaulio išdidieji ir pasaulietiškai išmintingieji.

Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.

Blaiviai žvelgiantys į ateitį, šios dienos nesiryžta vadinti vaiko amžiumi, bet jau greičiau vaiko valdymo ir išlepimo amžiumi, tuo pačiu tvirtindami jaunimo moralės lygio smukimo faktą.

Prisiminkime šiuos visus tikėjimo didvyrius: šv. Mikalojų, pal. Vitą, Dievo tarnus Mariją Rusteikaitę ir Pranciškų Budrį. Jų užtarimu ypač melskimės už Rusijos atsivertimą, už taiką mūsų šalyse, už Katalikų Bažnyčios atsigavimą ir misijas.

Šių dienų žmogus yra gundomas išmesti teologinį ir dogminį „balastą“, kaip kliūtį užmegzti asmeninį ryšį su Dievu.

 Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus. 

Mūsų džiaugsmas, kurio niekas iš mūsų neatims – tai Kristus visada esantis su mumis.

Nėra netikinčių, bet daug — nepilnai tikinčių ar iškreiptai. Jie nori tikėti tai, kas patinka, asmeniškai priimtina.

 Svarbiausia, kad nepamirštume pasiimti Kristų į savo gyvenimo valtį.

 Atlikime kas mūsų galioje, visa kita patikėdami Viešpaties valiai.

Šio sekmadienio Mišių kolekta mums primena būtinybę melsti Viešpatį, kad suteiktų mūsų laikams taiką bei ramybę, idant nevarginami išorinių suspaudimų, galėtume Jį garbinti. Šis prašymas ypatingai turi kilti iš mūsų širdžių dabar, kuomet išgyvename didžiulius neramumus mūsų pašonėje. Melskime, kad Visagalis pasigailėtų mūsų ir atitrauktų karo rykštę.

Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ko Jis mums nori.

Religinis pažinimas negali būti neaiškus, abejotinos vertės, bet turi būti aiškus ir su pilnu įsitikinimu jo tiesa turi būti tikima; kitaip negalėtų būti tikro religinio gyvenimo mąstančiam žmogui.

Bet keleivių buvo kur kas daugiau nei vietų gelbėjimo laiveliuose. Gelbėtis pasiūlyta ir laive buvusiam Juozui Montvilai bei 2-iems kitiems katalikų kunigams. Į gelbėjimo laivelius nebetelpančius „Titaniko“ keleivius sakramentus teikę, laiminę ir guodę katalikų kunigai savo vietų gelbėjimo laiveliuose atsisakė.