Vilniaus arkivyskupo abejingumas Tiesai
vaticannews.va nuotrauka

LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ (pokalbis nuo 33:15 iki 44:30) Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas skandalingai pareiškė, kad ragina Lietuvoje esančius stačiatikius, dėl nepritarimo Maskvos patriarchato paramai Rusijos agresijai Ukrainoje pradėjusius vaikščioti į katalikų parapijas, nepereiti į Katalikų Bažnyčią.

Tiksli arkivyskupo citata: „Yra numatyta, kad, jei žmogus turi moralinę problemą prieiti prie savo Bažnyčios patarnavimų, kad Katalikų Bažnyčia siekia aprūpinti tiems krikščionims. [...] Ir tie, kurie ateina pas Romos katalikus, tai mes jiems ir sakome: sakramentus jie gali priimti pas mus tokiu atveju, iš mūsų pusės nėra jokios problemos. O ir sielovadinę pagalbą mūsų kunigai teikia. Tiktai raginam nepereiti į kitą Bažnyčią staiga, nes jie gali [sakramentus] priimti liekant savo Bažnyčios nariais. Nes jei karas baigsis ir jie grįš į Ukrainą, jie gali likti savo Bažnyčios nariais. Tai jiems nereikia pereiti į Romos Katalikų lotynų Bažnyčią, kad galėtų gauti tuos patarnavimus. Tai kur galim, taip ir juos orientuojam.“

Šiais žodžiais netruko pasidžiaugti stačiatikių kunigas Gintaras Sungaila, pareiškęs, kad nors pačiam stačiatikių kanonų teisė draudžia priimti sakramentus iš katalikų kunigų, arkivyskupas Grušas dėl raginimo stačiatikiams likti savo Bažnyčioje yra „tikro krikščionių ganytojo pavyzdys“.

1983 m. Kanonų teisės kodekse iš tikrųjų numatyta, kad ekstraordinariniais atvejais (tokiais kaip mirties pavojus ar kitas panašaus lygmens atvejis) katalikų kunigas gali suteikti Atgailos, Eucharistijos ir Paskutinio patepimo sakramentus stačiatikiui. 1917 m. kodekse tai griežtai drausta. Leidimas teikti sakramentus nekatalikams dabartiniame kodekse – ekumenistinės posusirinkiminės Bažnyčios politikos išraiška, tiesiog atvirkščia ankstesniam Bažnyčios mokymui.

Noriu užduoti kelis loginius klausimus. Kadangi modernioji „atvirumo“ ir „įtraukimo“ teologija labai nemėgsta logikos ir labai mėgsta lozungus, atsakymo nesitikiu. Pirmas paprastas klausimas: ar viešai ir atkakliai neigti Katalikų Bažnyčios dogmas yra nuodėmė? Jeigu taip, ar išpažinties pas katalikų kunigą einantis stačiatikis turi išpažinti, kad nepripažįsta popiežiaus primato, kad netiki, jog Šventoji Dvasia kyla iš Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, kad netiki į Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą ir t. t.? Ar turi pripažinti, kad Katalikų Bažnyčia buvo įkurta Viešpaties Jėzaus ir už jos ribų nėra išganymo? Visa tai yra dogmos, kuriomis privalome tikėti. Tai ne šiaip kokie prisigalvoti papročiai; dogmomis pripažįstamos tiesos, kurios yra apreiškimo dalis. Šias tiesas apreiškė pats Dievas ir jų sąmoningas neigimas yra sunki nuodėmė. Paskutinis klausimas, liečiantis išpažintį: jeigu šis išpažinties einantis žmogus gali neišpažinti, kad viešai ir atkakliai neigia esmines apreikštas tiesas ir vis tiek gauti išrišimą, kodėl tai daryti turiu aš – katalikas? Kodėl man privaloma kažkuo tikėti, o jam ne? Dievo apreiškimas nėra visiems tas pats, o Dievo įsakymai negalioja visiems vienodai?

Lietuva meldžiasi

Tęsiam toliau: stačiatikis eis šv. Komunijos ir priims ją iš katalikų kunigo. Bet, kaip jau kalbėjome, jeigu jis atkakliai neigia Dievo apreikštąsias tiesas, faktiškai yra sunkios nuodėmės būklėje. Dar daugiau – šią nuodėmę galima laikyti vieša, o asmenį – viešuoju nusidėjėliu. Katalikų kunigas negali suteikti šv. Komunijos viešajam nusidėjėliui, nes tai jam būtų ne dvasinė pagalba, o dvasinis pasmerkimas: „Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 29)

Kažkam gali atrodyti, kad persūdau, vadindamas nekataliką viešu nusidėjėliu. Atsiverskime Pijaus XII encikliką apie Bažnyčią Mystici Corporis: „Taigi, kaip tikroje tikinčiųjų bendruomenėje yra tik vienas Viešpats ir vienas Krikštas, taip gali būti tik vienas tikėjimas, ir dėl to tą, kuris atsisako priklausyti Bažnyčiai, pagal Viešpaties žodžius reikia laikyti stabmeldžiu ar viešuoju nusidėjėliu. Dėl šios priežasties tie, kurie tikėjimu ar vadovybe yra vienas nuo kito atsiskyrę, negyvena nei šiame Kūne, nei jo dieviškąja Dvasia.“ (1943 m. birželio 29 d.) Paklausykime ir Leono XIII: „Kristaus Bažnyčia yra viena ir ta pati visiems laikams; tie, kurie ją palieka, nesilaiko Kristaus, mūsų Viešpaties, valios ir įsakymo – palikdami išganymo kelią jie pasuka pražūties keliu.“ (Satis Cognitum, 1896 m. birželio 29 d.)

Jeigu toks šv. Komunijos priėmimas būtų vienkartinis atvejis, galbūt tai būtų galima laikyti ekstraordinarinėmis aplinkybėmis (nors aš nemanau, kad yra kokios nors aplinkybės nevertai teikti ar priimti Eucharistijos sakramentą). Bet niekas nežino, kiek dar tęsis karas Ukrainoje – galbūt metus ar daugiau, o stačiatikis tikintysis kas mėnesį ar dažniau eis išpažinties, kiekvieną sekmadienį priims šv. Komuniją katalikų bažnyčioje. Kokią žinią tai siųs katalikams? Radikalaus Atgailos ir Eucharistijos sakramentų nuvertinimo žinią. Kodėl tokiomis „ekstraordinarinėmis“ aplinkybėmis, bet reguliariai ir daug kartų šv. Komunijos negali priimti išsiskyrę ir antrą kartą civiliškai susituokę katalikai? Kodėl negali priimti abortus propaguojantys politikai ar aktyvistai? Kam, galų gale, reikalinga išpažintis, jeigu jos metu neišpažinęs visų nuodėmių vis tiek gauni išrišimą? Ir jeigu visiems žinoma, kad vis tiek lieki užkietėjęs savo klaidoje, neigi Katalikų Bažnyčią ir Dievo apreikštas tiesas bei to nei kiek nesigaili? Kam reikalingi Dievo ir Bažnyčios įsakymai, jeigu gali lyg iš meniu pasirinkti, kuriais tikėti, o dalį atmetęs vis tiek ramiai sau stoti į eilę prie šv. Komunijos? Verta prisiminti Benedikto XV žodžius enciklikoje Ad beatissimi apostolorum: „Tokia yra katalikybės prigimtis, kad ji neleidžia nei daugiau, nei mažiau, o tik laikytis visos visumos arba ją visą atmesti.“ (1914 m. lapkričio 1 d.) Atmesdamas net ir vieną dogmą, atmeti visą katalikų tikėjimą.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Bet sakykime, kad aš tik nesusipratęs tikintysis, o arkivyskupas elgiasi pagal dabartinę kanonų teisę. Vis dėlto lieka kitas klausimas – raginimas nepereiti į Katalikų Bažnyčią. Šv. Atanazo tikėjimo išpažinime rašoma: „Toks yra katalikų tikėjimas, ir jei kuris juo ištikimai ir tvirtai netikėtų, negalėtų būti išganytas.“ Leonas XIII rašo griežčiau: „Reikia vengti bet kokio familiarumo su tais, kurie slepiasi po visuotinės tolerancijos ir pagarbos visoms religijoms kauke; su tais, kurie mėgina suderinti Evangelijos principus su revoliucijos principais. Šie žmonės siekia suderinti Kristų ir Beliarą, Dievo Bažnyčią ir būseną be Dievo.“ (Custodi di quella Fede, 1892 m. gruodžio 8 d.)

Prisiminkime, ką Katalikų Bažnyčia moko apie išganymą už Katalikų Bažnyčios ribų. Kaip pažymima prel. dr. Felikso Bartkaus ir kan. dr. Pijaus Aleksos katekizme:

„Tikrasis, Viešpaties Jėzaus skelbtasis tikėjimas yra tik Katalikų Bažnyčioje, nes ji, gavusi jį iš apaštalų, išlaikė nesugadintą iki mūsų laikų. Amžinąją laimę mes galime pasiekti tik tuo būdu, kokį nustatė įsikūnijęs Dievas Sūnus, Jėzus Kristus. O Jis tam tikslui įsteigė Bažnyčią. Todėl tik per Bažnyčią ir tegalima būti išganytam, arba, kitaip sakant, be Bažnyčios nėra išganymo. Kadangi tik Katalikų Bažnyčia yra tikroji Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia, todėl nepriklausant jai neįmanoma pasiekti amžinosios laimės.“

Tad kiek dar dangstysimės artimo meile, vietoj tiesos rankos artimui ištiesdami pagarbos jo klaidoms ranką? Meilė, remiantis šv. Tomu Akviniečiu, yra gero kitam norėjimas. Raginimas likti klaidingoje religijoje prieštarauja meilės artimui įsakymui, nes klaidinga religija trukdo pasiekti aukščiausią gėrį ir pagrindinį žmogaus gyvenimo tikslą – amžinąjį gyvenimą Danguje. Taigi, joks katalikas, norintis objektyvaus gero kitam, negali raginti kito likti klaidingoje religijoje. Kiekvienas katalikas, kuris išties myli artimą ir todėl nori objektyvaus gero kitam, turi norėti klaidatikių atsivertimo.

Taigi didžiausias artimo meilės darbas yra žmogaus atvertimas į tikrąjį Dievo apreikštajį tikėjimą – katalikybę. Juk čia kalbame ne apie kažkokias žmogiškas preferencijas, o apie tai, kas buvo apreikšta paties Dievo. Tai ne juokai. Kiek dar dangstysimės tariama artimo meile, pamiršdami, kad pirma eina Dievo meilė, taigi ir meilė Jo apreikštai Tiesai? „Niekas šiame pasaulyje negali pakeisti tiesos. Visa, ką mes galime padaryti, tai ieškoti tiesos, ją rasti ir gyventi joje“, rašo šv. Maksimilijonas Kolbė. Autoritetingiausias XX a. tomistas kun. Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as, kaip visada, tai išsako nuostabiai tiksliai: „Pagarba visoms religijoms, kad ir kokios klaidingos ar iškrypę jos būtų, yra tik išdidus neigimas tos pagarbos, kuri turi būti teikiama Tiesai. Jei norime nuoširdžiai mylėti tai, kas teisinga ir gera, mes neturime jausti jokios užuojautos klaidai ir blogiui. Norėdami tikrai mylėti nusidėjėlį ir linkėti jam išganymo, mes turime nemėgti jame esančio blogio.“

Objektyviai klaidingų įsitikinimų toleravimas, prileidžiant prie sakramentų ir apsimetant, kad visi – tiek katalikai, tiek stačiatikiai, tiek protestantai – būsim išganyti kiekvienas per savo Bažnyčią, yra tiesiog abejingumas tiesai ir abejingumas meilei. Deja, į tokį abejingumą, nors ir prisidengdamas užuojauta, papuolė ir Vilniaus ganytojas. Jeigu ne į teorinį tiesos neigimą, tai bent jau į praktinį. „<...> katalikiškoji doktrina mus moko, kad artimo meilė nėra klaidingų įsitikinimų toleravimas, kad ir kokie nuoširdūs jie būtų, nei teorinis ar praktinis abejingumas klaidai arba ydai, į kurią mes matome pasinėrusius savo brolius. “ Šv. Pijus X, laiškas Notre charge apostolique (1910 m. rugpjūčio 31 d.)

Daugelį amžių katalikų misionieriai sekdavo Kristaus pavyzdžiu ir, nepaisydami realios mirties grėsmės, keliaudavo į atokiausius ir pavojingiausius pasaulio kraštus tikrai ne tam, kad pamaitintų skurstančius ar paguostų kenčiančius, o pirmiausia tam, kad kuo daugiau žmonių atsiverstų į katalikų tikėjimą. Tai yra didžiausias artimo meilės darbas. Kaip galima į katalikų bažnyčią pradėjusio vaikščioti kitatikio žmogaus nesupažindinti su Tiesa – katalikų tikėjimu, apreikštu Dievo ir esančiu vartais į išganymo kelią? Kaip galima suteikti psichologinę paguodą, bet nesuteikti raktų į išganymą? Kam Bažnyčia – ir ypatingai čia nusipelnė Lietuva – šimtmečiais vykdė unijos darbą, besistengdama į tikrąją Bažnyčią sugrąžinti stačiatikius? Kam savo kraują besistengdamas į Katalikų Bažnyčią sugrąžinti schizmatikus praliejo šv. Juozapatas Kuncevičius?

Gali būti sakoma, kad pabėgėliai nuo karo Ukrainoje yra silpnųjų padėtyje ir negražu jiems pamokslauti bei pristatinėti katalikų tikėjimą. Pirmiausia, niekas nesako belstis į jų namus ir jiems prievarta brukti katalikų tikėjimą. Bet juk šie žmonės patys praveria katalikų bažnyčios duris! Antra, aišku, kad privalome jiems padėti kiekvienas pagal savo išgales ir materialiai, nežiūrėdami jų tikėjimo. Bet kuomet eina kalba apie dvasinį maistą ir tiesą, negalime daryti jokių kompromisų, nes tai blogai jiems patiems. Trečia, šis klausimas liečia ne vien ukrainiečius, o ir vietinius Lietuvos stačiatikius, kurie nepritaria Maskvos patriarchato pozicijai ir nebenori vaikščioti į jam pavaldžias bažnyčias.

Tokie veiksmai griauna pačius Katalikų Bažnyčios pamatus, siunčia žinutę, kad išganytas gali būti ir kitose nei vienintelė tikroji Dievo įsteigta Bažnyčia. Tuomet ką turime omenyje Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime sakydami „Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“? Tokia arkivyskupo Grušo propaguojama Bažnyčia primena seną gerą restoraną sostinės centre: tokių ten daug, bet juk kažkas vis tiek eis, kažkam reikia, visiems užteks vietos. Kiekvienas pasirinks savo pagal skonį. Be to, restoranas veikia jau daug metų, turi savo istoriją, negali dabar jo tiesiog uždaryti, kažkam jis brangus. Bet jeigu uždarysi, nieko esmingo prarasta nebus, žmonės tiesiog valgys kitame restorane. Ir dabar stačiatikiai ateina valgyti Amžinosios Duonos kitame...restorane. Vėliau grįš į savąjį ir visi kartu taip bevalgydami pasieksim dangų. Nesvarbu, kad iš esmės išpažįstame skirtingą tikėjimą. Kam dar rūpi tos Dievo apreikštos tiesos?

Šv. Jonas Henrikas Njūmenas apie tokią religiją, kuri paremta subjektyviu religiniu išgyvenimu ir jausmu, o ne dogma ir tiesa, rašė taip: „Nuo penkiolikos metų dogma buvo fundamentalus mano religijos principas: aš nežinau jokios kitos religijos; aš negaliu priimti jokios kitos rūšies religijos; religija, kaip paprasčiausias jausmas, man yra tik sapnas ir pasityčiojimas.“

Užbaigsiu Pijaus XI žodžiais iš jo enciklikos Mortalium Animos apie tikrąją krikščionių vienybę. Šią fundamentalią encikliką lietuvių kalba verta paskaityti visiems, kurie nori daugiau įsigilinti į tikros ir tariamos vienybės tarp krikščionių klausimą.

„Taip, iš šalies atrodo, kad besistengiantys suvienyti bažnyčias, siekia labai kilnaus tikslo – skatinti meilę tarp visų krikščionių; bet kaip gali būti, kad meilė kenkia tikėjimui? Visi, be abejo, žino, kad pats šv. Jonas, meilės apaštalas, kuris savo Evangelijoje atskleidė Jėzaus širdies paslaptis ir kuris be paliovos kalė į tikinčiųjų galvas naująjį įsakymą: „Mylėkite vieni kitus“, absoliučiai draudė bet kokius santykius su tais, kurie neišpažįsta Kristaus doktrinos, visos ir grynos: „Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo, to nepriimkite į namus ir nesveikinkite.“ Todėl, jeigu meilės pagrindas yra visiškas ir nuoširdus tikėjimas, tai svarbiausias ryšys, jungiantis Kristaus mokinius, turi būti tikėjimo vienybė.

<...> Tokiems sumanymams katalikai jokiais būdais negali pritarti, kadangi jie paremti klaidinga teorija, jog visos religijos yra vienaip ar kitaip geros ir pagirtinos, nes visos jos vienodai, nors ir skirtingais būdais, parodo ir išreiškia natūralų bei įgimtą jausmą, vedantį mus prie Dievo ir skatinantį pagarbiai pripažinti Jo galybę. Iš tiesų šios teorijos šalininkai ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdami tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta į natūralizmą bei ateizmą. Išvada aiški: solidarizuotis su tokių mokymų šalininkais ir skleidėjais – vadinasi visiškai nutolti nuo dieviškai apreikštos religijos.

<...> Iš tiesų po šių pasisakymų žavesiu ir patrauklumu slepiasi tikrai labai rimta klaida, iš esmės ardanti katalikų tikėjimo pagrindus.“

Karštai melskimės, kad Bažnyčia nebebijotų Dievo Jai suteikto pašaukimo ir vėl taptų panaši ne į socialinę labdaros organizaciją, o į Išganymo Arką; kad atgimtų katalikiškos misijos kitatikiams atversti ir kad mūsų ganytojai (o ir kiekvienas iš mūsų) būtų tikri Tiesos gynėjai bei saugotojai.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    +Plebanus · 21:48 22/07/2022
    Prie kardinolo Audrio buvo lengva daryti karjerą monsinjoro titulai  buvo dalinami neturint nuopelnų, net jai nuncijus nepritardavo.Vargu ar iš Lietuvos nuvykęs Lietuvis studijuoti seminarijoje, tapęs kunigu, taip sparčiai būtų kilęs bažnytinės karjeros laiptais,vargu.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Elena Petrauskienė · 15:02 23/07/2022
    Ar  tikrai autoriui verta reikštis krikščionybės klausimais? Tiek darbo įdėta cituojant katalikų bažnyčios dokumentus, o iš viso straipsnio paaiškėja, kad šioje srityje esate visiškas diletantas. 
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      · 15:23 23/07/2022
      @Elena Petrauskienė Jei autorius yra visiškas diletantas, neturėtų būti sunku savo teiginį pagrįsti, o cituotas popiežių ir teologų mintis paneigti. Taigi, kokie Jūsų argumentai?
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.