Brangūs tikintieji,
Kalbant apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus, visada išmintinga būti atsargiems: yra buvę daug klaidingų pranešimų ir apsireiškimų – galbūt netgi daugiau nei tikrųjų.
Mažų mažiausiai turime laukti tol, kol Bažnyčia reikalą ištirs ir patvirtins, bet ir ji turi tai daryti kritiškai ir atsargiai. Monsinjoras Hiacintas Lui de Kvelenas (Hyacinth-Louis de Quelen), Paryžiaus arkivyskupas, išgirdęs apie tai, kad sesuo Kotryna Laburė gavo privatų Švč. Mergelės Marijos apreiškimą, kuriuo ji prašė nukaldinti taip vadinamą „Stebuklingąjį medalikėlį“, buvo labai atsargus ir skeptiškas.
Arkivyskupas galvojo, kad apreiškimas yra tikras, bet jis norėjo ženklo, kuriuo ketino patikrinti, ar šis medalikėlis yra tikrai nuo pačios Švč. Mergelės Marijos ir nėra tik Kotrynos Laburė vaizduotės vaisius, o gal netgi kokios nors už viso to stovinčios piktosios dvasios, bei patikrinti, ar šis medalikėlis tikrai turi tą galią, kurią jam žada apreiškimas.
Tuo metu monsinjoras Dominykas de Pradas (Dominique de Pradt ) buvo prie mirties. Jis buvo kunigas, anksčiau netgi Mecheleno (Briuselyje) vyskupas, tačiau praradęs tikėjimą ir atsisakantis priimti sakramentus.
Tai buvo puiki proga medalikėliui įrodyti, kad jis ir Ru de Bak (Rue de Bac) apreiškimas yra tikri. Monsinjoras de Kvelenas pagamino medalikėlį pagal Kotrynos Laburė aprašymą ir nusinešė jį į monsinjoro de Prado namus.
Iš pradžių jis buvo išmestas lauk, bet netrukus buvo pakviestas atgal, nuo tikėjimo atsimetęs vyskupas sugrįžo į Bažnyčią ir mirė būdamas vienybėje su ja.
Šio pirmojo stebuklo užteko, kad vyskupas patvirtintų Stebuklingąjį medalikėlį. Po to buvo dar daugiau stebuklų, bet apostato kataliko, kunigo ir vyskupo atsivertimas yra tikrai didelis stebuklas, žymiai didesnis, nei ne krikščionio ar protestanto atsivertimas.
Nes katalikas, kuris žino tiesą ir atsimeta nuo tikėjimo, turi žymiai daugiau atsakomybės, todėl praradus tikėjimą sugrįžimas į jį jam paprastai yra žymiai sunkesnis, nei įtikėjimas netikinčiam.
Šv. Pranciškus Salezas apostazę laiko labai rimta nuodėme, dėl kurios reikia labai daug atgailauti. Dėl šios nuodėmės perspėja Apaštalas Paulius:
„Aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję.“ (1 Kor 15, 1-2)
Šv. Paulius perspėja mus tvirtai laikytis tikėjimo – priešingu atveju visa, ką mes būtume anksčiau nuveikę – atgailavę, priėmę sakramentus ir t.t., būtų veltui.
Dorybė, kurią mums nurodo ir ragina praktikuoti apaštalas Paulius, yra ištvermės dorybė. Tai reiškia, kad žmogus, suprasdamas pasekmes, laikosi Dievo įsakymų ir priima sakramentus ne vieną kartą, ne kažkurį laiko tarpą, bet visą gyvenimą – iki pat mirties.
Tai labai svarbi esminė malonė, malonė, kurios mes turime prašyti kiekvieną dieną. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus Mato evangelijoje sako:
„O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ (Mt 24, 13)
Atgailos ir įtikėjimo klausimas yra svarbus, bet klausimas, ar ištversime iki galo, yra lygiai toks pat svarbus, o gal ir dar svarbesnis. O visų svarbiausias klausimas yra tas, kokioje būklėje mūsų siela bus mūsų mirties akimirką.
Šv. Augustinas sako: „Teisme bus klausiama ne kaip mes pradėjome, bet kaip baigėme.“
Šv. Paulius ragina mus ištverti tikėjime, ir šiandien toks raginimas reikalingas netgi labiau, nei kada nors anksčiau – kai matome, kad šiandien vis daugiau ir daugiau krikščionių, veikiami šiandieninio pasaulio dvasios, prisitaiko prie jo ir galų gale visiškai praranda tikėjimą.
Šis pavojus yra ir čia, Švedijoje, tačiau mes turime ir priemonių savo tikėjimo gynimui.
Pirmasis punktas paminėtas šv. Pauliaus laiške – jis sako, jog mes turime tikėti, kad Jėzus numirė už mūsų nuodėmes, o tada prisikėlė.
Jis nurodo į du dalykus: į Šv. Raštą („Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“) ir į daugelį kartų, kai prisikėlęs Jėzus pasirodė žmonėms.
Mes turime du svarbius argumentus, kurie gali sustiprinti mūsų tikėjimą: kad Senojo Testamento pranašystės tiksliai tinka Jėzui Kristui kaip Mesijui, ir kad jį matė daug patikimų liudytojų. Daugelis jų už šią tiesą taip pat buvo pasirengę mirti kaip kankiniai.
Panašiu būdu Jėzus kartais parodo kurią nors evangelinę tiesą ypatingais ženklais.
Antrąjį punktą randame žiūrėdami kas atsitinka, kai kas nors praranda tikėjimą Jėzumi Kristumi: tai aprašyta 6-ame Jono evangelijos skyriuje, kai daugelis mokinių paliko Jėzų – iš karto po Jo kalbos apie Šv. Eucharistiją.
Tikėjimas Jėzaus buvimu altoriaus sakramente yra lyg viso tikėjimo testamentas, todėl šv. Jonas Fišeris sako, kad visi krizių laikotarpiai Bažnyčioje yra paženklinti tam tikru aplaidumu Švč. Sakramento atžvilgiu.
{convertforms 2}
Todėl, jei mes norime išlikti tikėjime, mūsų santykis su šv. Mišiomis ir šv. Komunija yra esminis.
Trečiasis punktas yra tikrosios tikėjimo esmės pasekmė – tai yra antgamtinė malonė. Net jei mes atmintinai žinotume visą katekizmą, net jei mes galėtume atmesti visus prieš tikėjimą nukreiptus argumentus, to neužtektų, nes tikėjimas Tikruoju Dievu ir viskuo, ką Jis apreiškė, viršija prigimtines žmogaus jėgas – tam reikia ypatingos Dievo pagalbos, kuri vadinama malone.
Kad tą malonę gautume, mes turime naudotis ją teikiančiomis priemonėmis – sakramentais, o kad priimtume juos vaisingai ir naudingai, turime pasitikėdami ir ištvermingai melstis.
Tiesa, kad iš pradžių Dievas suteikia atgailos malonę mums prie to neprisidedant, tačiau po to Jis nori ir laukia, kad mes bendradarbiautume su Jo malone.
Todėl yra taip pavojinga apleisti sakramentus ir maldą. Todėl visada buvo laikoma labai geru ženklu, jei kas nors ištvermingai tęsia maldas.
O pats veiksmingiausias būdas yra melstis Švč. Mergelei Marijai, net jei tai būtų trumpa, tačiau pastovi, ištverminga ir kupina tikėjimo malda.
Nes Ji turi galią perduoti mums tą svarbią malonę ir turi galią sugrąžinti ją mums, kai mes ją prarandame.
Amen.
Pamokslas sakytas XI sekmadienį po Sekminių 2020.08.16
Kun. Marcus Künkel yra Kristaus karaliaus instituto kunigas ir laiko Tradicines lotyniškas Mišias Stokholme, Švedijoje.
