„Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ (Apd 4, 12)
Anksčiau rašėme apie tai, koks didelis nuostolis buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Apipjaustymo šventės panaikinimas naujajame liturginiame kalendoriuje.
Su šia švente susijusi ir kita – Švenčiausiojo Jėzaus Vardo. Būtent aštuntąją dieną po Kalėdų Kūdikis buvo apipjaustytas, o šiuo papročiu berniukui tampant bendruomenės nariu jam suteikiamas ir viešas vardas. Vis dėlto Bažnyčia norėjo Švenčiausiojo Jėzaus Vardo šventę dėl savo svarbos atskirti nuo Apipjaustymo ir švęsti iš karto po jo. Tradiciniame kalendoriuje ji švenčiama sekmadienį tarp sausio 2 ir 5 dienos, o jei tokio nėra – sausio 2 dieną (šiais metais ji ir buvo švenčiama sausio 2-ąją). Taip pat visą sausio mėnesį Bažnyčia paskiria Švč. Jėzaus Vardo garbei, šį mėnesį ypatingai kalbama Švč. Jėzaus Vardo litanija bei giedamas ar kalbamas Švč. Jėzaus Vardo Rožančius.
Švč. Jėzaus Vardo šventės svarba slypi tame, kad ja paminimas naujo ir išganingo vardo pristatymas žmonijai. „Jėzus“ reiškia „išganytojas“, „gelbėtojas“. Švenčiausiasis Jėzaus Vardas Bažnyčioje ypatingai garbintas nuo pat pirmųjų amžių, o nuo XIV a. šv. Bernardino Sieniečio ir kitų brolių pastangomis skleidžiant šį pamaldumą pradėtas minėti šv. Mišiose. 1530 metais popiežius Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui per šv. Mišias švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą, o 1721 metais popiežius Inocentas XIII suteikė šią galimybę visai Katalikų Bažnyčiai.
Jėzaus viešojo gyvenimo metu jo mokiniai, remdamiesi Jo vardu, gydė ligonius, išvarinėjo demonus ir darė stebuklus. Ypatingai pagarbą Jėzaus Vardui platino jėzuitai, kol galiausiai tarp tikinčiųjų gana plačiai įsigalėjo paprotys truputį nulenkti galvą kiekvieną kartą išgirdus Jėzaus Vardą. Po Vatikano II susirinkimo šis paprotys nunyko, bet jį dažniausiai sutinkame bažnyčiose ar koplyčiose, kuriose aukojamos tradicinės šv. Mišios. Daug tikinčiųjų šią praktiką perėmę ir kasdieniame gyvenime.
Išties Jėzaus Vardo negerbimas, plačiai paplitęs ir tarp šių dienų katalikų, yra didelė problema. Daugybė (o gal dauguma) lietuvių naudoja tokius priežodžius kaip „O, Jėzau!“, „Jėzus, Marija“ ir t. t. Šie priežodžiai kartais naudojami tokiomis aplinkybėmis ir tokiose situacijose, kad negali nepapiktinti. Mūsų Išganytojo Vardas mums turėtų būti itin brangus ir netapti tik kažkokiu menkaverčiu priežodžiu, naudojamu keliasdešimt kartų per dieną iš tikrųjų visai nesišaukiant Dievo. Dažnai girdint papiktinantį Jėzaus Vardo vartojimą, įprotis nulenkti galvą net ir šį Vardą išgirstant tokiose situacijose, gali tapti neblogu priešnuodžiu prieš tokį nepagarbų kalbėjimą. Pirma, tam žmogui pamačius šį pagarbos gestą neišvengiamai suteikiama galimybė bent trumpam IŠ TIKRŲJŲ pagalvoti, kokį Vardą ištarė, o ne tiesiog beprasmiškai jį naudoti kaip priežodį. Antra, taip tarsi atsilyginame Dievui už greta esančiojo lengvabūdišką kalbėjimą.
Gerbkime ir mylėkime Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą!
