„Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.“ (Žyd 12, 28–29)
Kiekviename krikščionybės amžiuje, nuo tada, kai ji buvo pradėta skelbti, egzistavo tai, ką galima pavadinti pasaulio religija, kuri mėgdžiojo vienintelę tikrąją religiją, apgaudinėdama netvirtus ir neatsargius žmones. Pasaulis nesipriešina pačiai religijai. Galiu pasakyti, kad jis niekada jai nesipriešino. Visų pirma visais amžiais jis vienaip ar kitaip pripažino Kristaus Evangeliją, prisirišdavo prie vieno ar kito jos bruožo ir tvirtindavo, kad tai įkūnija savo praktikoje; nors, nepaisydamas kitų šventosios doktrinos dalių, jis iš tikrųjų iškraipydavo ir sugadindavo net tą jos dalį, kurią pateikdavo kaip išskirtinę, taip sugalvodamas paaiškinti viską; nes tas, kuris puoselėja tik vieną Evangelijos priesaką, atmesdamas kitus, iš tikrųjų nesirūpina jokia jos dalimi. Mūsų pareigos viena kitą subalansuoja; ir nors esame per daug nuodėmingi, kad galėtume visas jas tobulai atlikti, vis dėlto tam tikra prasme galime jas visas vykdyti ir išlaikyti pusiausvyrą apskritai; tuo tarpu atsiduoti tik vienam ar kitam įsakymui reiškia pakreipti savo protą klaidinga linkme ir ilgainiui nuleisti jį ant žemės, o tai yra mūsų priešininko, Velnio, tikslas.
Jo tikslas – palaužti mūsų jėgas, priversti mus nusileisti ant žemės, – pririšti mus prie jos. Pasaulis yra jo įrankis šiam tikslui pasiekti, tačiau jis per daug išmintingas, kad pastatytų jį į atvirą priešpriešą su Dievo žodžiu. Ne, jis nori būti pranašas, kaip ir Dievo pranašai. Savo tarnus jis taip pat vadina pranašais – jie susimaišo su išsklaidytu tikrosios Bažnyčios likučiu, su žemėje likusiais vienišais Mikajais ir kalba Viešpaties vardu. Ir tam tikra prasme jie kalba tiesą. Tačiau tai nėra visa tiesa, o mes net iš bendros gyvenimo patirties žinome, kad pusė tiesos dažnai būna pati grubiausia ir klastingiausia netiesa.
Dar pirmajame Bažnyčios amžiuje, kai tebesitęsė persekiojimai, tarp to meto filosofų atsirado kontrreligija, iš dalies panaši į krikščionybę, bet iš tiesų arši jos priešininkė; ji apgaudinėjo ir žlugdė tikėjimą tų, kurie savo širdyse neturėjo Dievo meilės.
Laikui bėgant jis sugalvojo antrąjį tikrojo Kristaus stabą, kuris Dievo šventykloje išbuvo daugelį metų. Laikotarpis buvo šiurkštus ir žiaurus. Šėtonas paėmė tamsiąją Evangelijos pusę: jos siaubingą paslaptingumą, bauginančią šlovę, suverenų nepalenkiamą teisingumą – ir čia jo tiesos paveikslas baigėsi: „Dievas yra ryjanti ugnis.“ Taip skelbia tekstas, ir mes tai žinome. Bet mes žinome ir daugiau, t. y., kad Dievas taip pat yra meilė; bet šėtonas to nepridėjo prie savo religijos, kuri tapo baimės religija. Tuometinė pasaulio religija buvo baimės religija. Joje buvo gausu prietarų ir žiaurumų. Kilnų tikro krikščionio tvirtumą, grakštų griežtumą pakeitė draudžiančios šmėklos, atšiaurių akių ir pakeltų antakių: jos buvo suklaidintų žmonių pavyzdžiai arba tironai.
Koks šėtono sumanymas šiais laikais? Visai kitoks, bet galbūt dar pražūtingesnis. Aš pabandysiu jį atskleisti arba, tiksliau tariant, pasiūlysiu keletą pastabų dėl jo atskleidimo tiems, kurie mano, kad verta bandyti tai padaryti, nes ši tema yra pernelyg didelė ir sudėtinga tokiai progai, kaip ši, ir, galų gale, niekas negali nustatyti melo už kitą – kiekvienas žmogus turi tai padaryti pats už save – mes galime tik padėti vienas kitam.
Kokia dabar yra pasaulio religija? Ji pasirinko šviesiąją Evangelijos pusę – jos paguodos žinią, jos meilės priesakus; visi tamsesni, gilesni požiūriai į žmogaus būklę ir perspektyvas palyginti pamiršti. Tai civilizacijos amžiui būdinga religija, kurią šėtonas gerai išpuošė ir papildė, paversdamas ją tiesos stabu. Kadangi protas lavinamas, skonis formuojamas, jausmai ir potyriai tobulinami, visuotinis padorumas ir gracija, žinoma, plis visuomenėje – visiškai nepriklausomai nuo Apreiškimo įtakos. Tas minties grožis ir subtilumas, kuris taip traukia knygose, tada išplinta ir į gyvenimo elgesį, į viską, ką turime, ką darome, kuo esame. Mūsų manieros yra mandagios, vengiame skaudinti ar įžeisti, mūsų žodžiai tampa taktiški, rūpestingai atliekame savo pareigas. Mūsų padorumo jausmas pasireiškia net savo namų tvarkyme, namų puošyboje, pramogose, taip pat ir mūsų religijos išpažinime. Nuodėmės tampa nepadorios ir bjaurios vaizduotei, arba, kaip kartais įprasta sakyti, „neskanios“.
Taip elegancija pamažu tampa išbandymu ir etalonu dorybės, kuri, kaip manoma, nebeturi vidinės teisės į mūsų širdis ir reikalinga tik tam, kad padėtų kitiems gyventi ramiai ir patogiai. Sąžinė nebepripažįstama kaip nepriklausomas veiksmų teisėjas, jos autoritetas panaikintas; dalies žmonių sąmonėje ją išstumia vadinamasis moralinis jausmas, kuris laikomas tik meile grožiui, iš dalies – tikslingumo taisyklė, kuri tuoj pat pakeičia ją elgesio detalėse. Sąžinė yra griežtas, niūrus principas – ji mums praneša apie kaltę ir būsimą bausmę. Todėl, kai jos baimė išnyksta, tuomet ir šių dienų tikėjime išnyksta tie bauginantys Dievo rūstybės vaizdiniai, kurių gausu Šventajame Rašte. Jie pašalinami. Viskas tampa šviesu ir linksma. Religija maloni ir lengva, geranoriškumas yra pagrindinė dorybė, o netolerancija, fanatizmas, uolumo perteklius tampa svarbiausiomis nuodėmėmis. Griežtumas yra absurdas, net į tvirtumą žiūrima nedraugiškai ir įtariai. Kita vertus, bet koks atviras išlaidavimas yra smerkiamas, girtuokliavimas laikomas gėda, keikimasis ir keiksmažodžiai laikomi vulgariais. Be to, kultūringam protui, kuris gaivinasi literatūros ir žinių įvairove, domisi nuolat kaupiamais mokslo atradimais ir vis nauja politine ar kitokia informacija iš užsienio šalių, religija paprastai atrodo nuobodi dėl naujovių stygiaus. Todėl noriai ieškoma įspūdžių ir už juos atlyginama. Nauji religijos objektai, naujos sistemos ir planai, naujos doktrinos, nauji pamokslininkai yra būtini tam, kad būtų patenkintas tas troškimas, kurį sukėlė vadinamoji žinių sklaida. Protas tampa liguistai jautrus ir išrankus; nepatenkintas tuo, kas yra, trokštantis pokyčių, tarsi pokyčiai savaime turėtų atnešti palengvėjimą.
Dabar norėčiau, kad akimirkai išstumtumėte iš savo minčių krikščionybę ir pagalvotumėte, ar tokia rafinuotumo būsena, kokią bandžiau aprašyti, nėra ta, į kurią žmonės gali būti atvesti visiškai nepriklausomai nuo religijos, vien dėl švietimo ir civilizacijos poveikio. Ir dar kartą – ar vis dėlto šis paprastas proto rafinuotumas nėra daugiau ar mažiau visa tai, kas šiandien vadinama religija. Kitaip tariant, ar nėra taip, kad šėtonas tai, kas tam tikromis aplinkybėmis yra natūralus žmogaus širdies produktas, taip sudėliojo ir išpuošė, kad tai pasitarnautų jo tikslams kaip tiesos klastotė? Neneigiu, kad ši pasaulio dvasia vartoja žodžius ir išpažįsta tai, ko ji nebūtų priėmusi, jei ne Šventojo Rašto siūlymai; neneigiu ir to, kad ji perima iš krikščionybės bendrąsias spalvas, kad iš tikrųjų būtų jos pakeista, net tam tikra prasme apšviesta ir išaukštinta. Be to, visiškai pripažįstu, kad daugelis žmonių, kuriuose pasireiškia ši bloga dvasia, yra tik iš dalies ja užsikrėtę ir iš esmės yra geri krikščionys, nors ir netobuli. Vis dėlto, galiausiai toks mokymas evangelinis yra tik iš dalies – jis paremtas pasaulietiškais principais, tačiau apsimetantis Evangelija, pamirštantis visą vieną Evangelijos pusę – jos griežtą pobūdį, ir manantis, kad pakanka būti geranoriškam, mandagiam, nuoširdžiam, korektiškam, subtiliam, – nors jame nėra tikros Dievo baimės ir karšto uolumo dėl Jo garbės, gilios neapykantos nuodėmei, siaubo matant nusidėjėlius, pasipiktinimo ir užuojautos dėl eretikų piktžodžiavimų, noro pavydžiai laikytis doktrininės tiesos, ypatingo jautrumo konkrečioms priemonėms tikslams pasiekti, jei tik tie tikslai yra geri, ištikimybės Šventajai Apaštalų Bažnyčiai, apie kurią kalbama Tikėjimo išpažinime, religijos autoriteto, kaip išorinio protui, suvokimo: žodžiu, jokio rimtumo, – todėl jis nėra nei karštas, nei šaltas, bet (kalbant Šventojo Rašto kalba) drungnas.
Taigi dabartinis amžius yra visiška priešingybė tam, ką įprasta vadinti tamsiaisiais amžiais – kartu su tų amžių ydomis praradome ir jų dorybes. Sakau, dorybes, nes net ir tuomet vyravusios klaidos, pavyzdžiui, persekiojimo dvasia, religinių svarstymų baimė, fanatizmas, buvo tik tikrų dorybių, tokių kaip uolumas ir pagarba, iškraipymai ir perteklius, o mes, užuot jas apriboję ir išgryninę, išrovėme jas su šaknimis. Kodėl? Todėl, kad veikėme ne iš meilės tiesai, o dėl amžiaus įtakos. Senoji karta išėjo, o kartu su ja ir jos charakteris – atsirado nauja tvarka. Žmonių visuomenė turi naujus pagrindus, puoselėja ir ugdo naują proto charakterį – ir šį naują charakterį mūsų sielų priešas daro panašų į krikščionio paklusnumą, kiek tai įmanoma, tačiau jo panašumas visą laiką yra tik atsitiktinis. Tuo tarpu šventoji Dievo Bažnyčia, kaip ir nuo pat pradžių, toliau žengia į dangų; pasaulio niekinama, tačiau daro jam įtaką, iš dalies jį taiso, iš dalies sulaiko, o kai kuriais laimingais atvejais susigrąžina jo aukas ir tvirtai bei visam laikui įjungia jas į ištikimos kariuomenės, keliaujančios į Didžiojo Karaliaus miestą, gretas čia, žemėje. Dieve, suteik mums malonę ištirti savo širdis, kad nebūtume apakinti nuodėmės apgaulės, kad netarnautume šėtonui, paverstam šviesos angelu, nors manome, jog siekiame tikrojo pažinimo; kad, nekreipdami dėmesio į Kristaus išrinktuosius ir blogai su jais elgdamiesi, paskutiniąją dieną, ant mūsų išsiliejus tiesai, neturėtume užduoti to baisaus klausimo: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“ (Mt 25, 44)
Niekas taip ryškiai neparodo dabar aprašytos pasaulio religijos galios, kaip labai skirtingos žmonių klasės, kurioms ji daro įtaką. Pamatysime, kad ji savo valdžią ir mokymą išplečia tiek save laikantiems religingais, tiek nereligingiems žmonėms.
1. Daugelis religingų žmonių, teisingai ar ne, jau seniai tikisi Bažnyčios tyrumo ir taikos tūkstantmečio. Nesakysiu, ar pagrįstai, ar ne, nes gerų žmonių nuomonės tokiu klausimu gali skirtis. Bet šiaip ar taip, tiems, kurie to tikėjosi, tai tapo pagunda imtis ir pripažinti pasaulinę religiją, kaip ją jau nubrėžiau. Savo Kristaus karalystės viziją jie daugiau ar mažiau sutapatino su paprastos žmogiškosios civilizacijos elegancija ir rafinuotumu; jie sveikino kiekvieną geresnio padorumo įrodymą, kiekvieną sveiką pilietinį reguliavimą, kiekvieną geranorišką ir apšviestą valstybės politikos aktą kaip ateinančio Viešpaties ženklus. Siekdami savo tikslo, t. y. plataus ir šlovingo Evangelijos skleidimo ir išpažinimo, jie mažai rūpinosi naudojamomis priemonėmis. Jie pritarė ir veikė kartu su žmonėmis, kurie atvirai išpažino nekrikščioniškus principus. Jie pritarė ir gynė tai, ką laikė esamos padėties reformomis ir pagerinimais, nors jiems įgyvendinti reikėjo įvykdyti neteisybę arba pažeisti seniai puoselėtas elgesio taisykles, galbūt nesvarbias savo kilme, bet pašventintas ilgamečio papročio. Jie paaukojo tiesą dėl tikslingumo. Jie keistai įsivaizdavo, kad blogi žmonės turi būti tiesioginiai artėjančio Kristaus atėjimo įrankiai; ir (kaip ir suklaidinti žydai ne taip seniai svetimoje šalyje), jei ne savo Mesiju (kaip žydai), tai bent jau savo Eliju, savo reformatoriumi Krikštytoju, Kristaus pranašu, šio pasaulio vaikais ir Belialo sūnumis, ant kurių nuo pat pradžių gula apaštalo anatemos, skelbiančios: „Jei kas nemyli Viešpaties, tebūnie prakeiktas! Maranata!“ (1 Kor 16, 22)
2. Kita vertus, doktrinos forma, kurią pavadinau šių dienų religija, ypač pritaikyta patikti skeptiškų pažiūrų žmonėms, priešingam kraštutinumui nei ką tik minėtieji, kurie niekada nesistengė paklusti savo sąžinei, kurie lavina intelektą, nedrausmindami širdies, ir kurie leidžia sau laisvai samprotauti apie tai, kokia turėtų būti religija, nesigilindami į Šventąjį Raštą, kad išsiaiškintų, kokia ji iš tikrųjų yra. Kai kurie tokio pobūdžio žmonės beveik mano, kad pati religija yra kliūtis mūsų socialinei ir politinei gerovei. Tačiau jie žino, kad žmogaus prigimtis to reikalauja, todėl renkasi racionaliausią religijos formą (taip jie ją vadina), kokią tik gali rasti. Kiti yra kur kas rimčiau nusiteikę, tačiau juos sugadina blogas pavyzdys ar kita priežastis. Tačiau jie visi atmeta (kaip jie vadina) niūrias pažiūras į religiją – jie visi labiau pasitiki savimi nei Dievo žodžiu, todėl gali būti priskirti vienai grupei ir yra pasirengę priimti malonią paguodos religiją, kuri yra natūrali nublizgintam amžiui. Jie daug dėmesio skiria natūraliosios teologijos veikalams ir mano, kad juose yra visa religija, nors iš tikrųjų nėra didesnės klaidos, kaip manyti, kad tokie veikalai patys savaime yra tikra prasme religiniai. Religija, kaip buvo gerai pastebėta, yra kažkas, kas susiję su mumis – Dievo įsakymų ir pažadų mums sistema. Bet kaip mus liečia saulė, mėnulis ir žvaigždės arba visatos dėsniai, kaip jie mus išmokys mūsų pareigų, kaip jie kalbės nusidėjėliams? Jie visai nekalba nusidėjėliams. Jie buvo sukurti prieš Adomui nupuolant. Jie „skelbia Dievo šlovę“, bet ne Jo valią. Visi jie tobuli, visi harmoningi, tačiau tas ryškumas ir tobulumas, kurį jie demonstruoja savo pačių sukūrime, ir juose matomas Dievo geranoriškumas puolusiam žmogui yra mažai reikšmingi. Ten nieko nematome apie Dievo rūstybę, apie kurią garsiai kalba nusidėjėlio sąžinė. Taigi negali būti pavojingesnio (nors ir įprasto) šėtono sumanymo, kaip atitraukti mus nuo mūsų slaptų minčių, priversti pamiršti mūsų pačių širdis, kurios mums kalba apie teisingą ir šventą Dievą, ir sutelkti mūsų dėmesį tik į Dievą, kuris sukūrė dangų; kuris iš tiesų yra mūsų Dievas, bet ne toks, koks jis apsireiškė mums, nusidėjėliams, bet toks, koks Jis šviečia savo angelams ir savo išrinktiesiems.
Kai žmogus save taip suklaidina, kad savo likimą patiki tam, ką jam sako virš galvos esantis dangus, užuot taręsis su savo sąžine ir jai paklusęs, to pasekmė yra tokia, kad jis iš karto neteisingai supranta ir iškreipia visą Šventojo Rašto prasmę. Negalima paneigti, kad, nors Šventajame Rašte teigiama, jog šventiesiems religinės apeigos yra malonios, vis dėlto žmonėms apskritai jos yra sunkios ir nemalonios, visiems žmonėms natūraliai neįmanomos, o nedaugeliui dėl jų sąmoningo sugedimo įvykdomos tik su malonės pagalba. Religija skelbiama prieštaraujančia prigimčiai, mūsų prigimtinei valiai, reikalaujančia Dievo pagalbos, kad ją pamiltume ir jai paklustume, ir paprastai atsisakoma ją mylėti bei jai priešinamasi tos pagalbos nepaisant.
Mums yra aiškiai pasakyta, kad „ankšti vartai ir siauras kelias, vedantis į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“; kad turime „stengtis“ arba kovoti, „kad įeitume pro ankštus vartus“, nes „daugelis stengsis įeiti“, bet to nepakaks, nes jie tik ieškos, bet neras; ir dar, kad tie, kurie neįgis amžinojo gyvenimo, „eis į amžinąją bausmę“ (Mt 7, 14; Lk 13, 24; Mt 25, 46). Tai tamsioji religijos pusė, ir mano aprašyti žmonės negali apie tai nė pagalvoti. Jie traukiasi nuo jos kaip nuo pernelyg baisios. Jie lengvai įtikina save, kad tie stiprūs Šventojo Rašto teiginiai nepriklauso šiai dienai arba kad jie yra tik vaizdiniai. Jų širdyje nėra kalbos, kuri į juos atsilieptų. Sąžinė nutildyta. Vienintelę informaciją apie Dievą jie gavo iš prigimtinės teologijos, kuri kalba tik apie geranoriškumą ir harmoniją, todėl jie netiki aiškiais Šventojo Rašto žodžiais. Jie griebiasi tokių Rašto vietų, kurios, atrodo, patvirtina jų pačių nuomonę – jie primygtinai reikalauja, kad mums yra įsakyta: ,,Džiaukitės visados“, jie teigia, kad mūsų pareiga yra guostis (žinoma, saikingai) šio gyvenimo gėrybėmis, – kad turime tik dėkoti, kol jomis naudojamės; kad mums nereikia savęs neraminti; kad Dievas yra gailestingas Dievas; kad pasitaisymo visiškai pakanka mūsų nusikaltimams išpirkti; kad nors jaunystėje gyvenome netvarkingai, tai jau praeitis; kad mes tai pamirštame ir todėl Dievas tai pamiršta; kad pasaulis apskritai yra labai palankiai nusiteikęs religijos atžvilgiu; kad turėtume vengti entuziazmo; kad neturėtume būti pernelyg rimti; kad turėtume laikytis plataus požiūrio į žmogaus prigimtį; ir kad turėtume mylėti visus žmones. Iš tiesų tai yra visų laikų paviršutiniškų žmonių, kurie mažai mąsto ir visai nejaučia, ir kurie save laiko apšviestaisiais ir filosofais, tikėjimas. Dalis to, ką jie sako, yra klaidinga, dalis – teisinga, bet neteisingai pritaikyta, tačiau čia atkreipiau į tai dėmesį norėdamas parodyti, kaip puikiai tai suderinama su tuo, ką jau apibūdinau kaip tam tikrą civilizuotojo amžiaus religiją; suderinama taip pat gerai, kaip ir (vadinamojo) religinio pasaulio religija, kuri yra priešingas kraštutinumas.
Dar vieną pastabą pasakysiu apie šiuos išpažįstančius racionalumą krikščionis, kurie, reikia pastebėti, dažnai neigia Evangelijos paslaptis. Paimkime tekstą: „Mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.“ Tarkime, jei šie žmonės susidurtų su šiais žodžiais arba išgirstų juos kaip argumentą prieš savo pačių doktriną apie tai, kad mūsų perspektyvos būsimajame pasaulyje yra visiškai patenkinamos, ir jei jie nežinotų, kurioje Biblijos dalyje jie parašyti, ką jie pasakytų? Be abejo, jie užtikrintai sakytų, kad jie taikomi tik žydams, o ne krikščionims; kad juose apibūdinamas tik Mozės Įstatymo autorius[*]; kad anksčiau Dievas žydams kalbėjo per baimę, nes jie buvo šiurkštūs ir žiaurūs žmonės, bet civilizacija mus padarė visai kitokiais žmonėmis, kad apeliuojama į mūsų protą, o ne į baimę, ir kad Evangelija yra meilė. Ir vis dėlto, nepaisant visų šių argumentų, tekstas randamas Laiške žydams, parašytame Kristaus apaštalo.
Baigdamas išsamiau išdėstysiu, ką turiu omenyje kalbėdamas apie tamsiąją religijos pusę ir kokį nuosprendį reikėtų priimti prietaringiems ir niūriems žmonėms.
Čia nevengsiu išsakyti savo tvirto įsitikinimo, kad šiai šaliai būtų naudingiau, jei ji būtų daug prietaringesnė, fanatiškesnė, niūresnė ir nuožmesnė savo religijoje, negu dabar ji rodosi esanti. Žinoma, aš nemanau, kad čia minimi dvasios temperamentai yra pageidautini, nes tai būtų akivaizdus absurdas, tačiau manau, kad jie yra žymiai labiau pageidautini ir perspektyvesni už pagonišką užkietėjimą ir šaltą, savipakankamą, tariamai išmintingą ramybę. Be abejo, proto ramybė, rami sąžinė ir džiugus elgesys yra Evangelijos dovana ir krikščionio požymis, tačiau tokie pat padariniai (arba, tiksliau, tai, kas atrodo esantys tokie patys) gali atsirasti dėl labai skirtingų priežasčių. Jona miegojo audros metu, – kaip ir mūsų palaimintasis Viešpats. Vienas miegojo blogame saugume, kitas – „Dievo ramybėje, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“. Šių dviejų būsenų negalima supainioti, jos visiškai skirtingos – taip, kaip skiriasi pasaulio žmogaus ramybė nuo krikščionio ramybės.
Paimkime jūreivių laive atvejį, kurie šaukė Jonai: „Kas gi tau, miegaliau?“ – taip ir apaštalai sakė Kristui: „Viešpatie, žūvame.“ Tokie yra prietaringieji – jie stovi tarp netikros Jonos ramybės ir tikrosios Kristaus ramybės. Jie yra geresni už vieną, nors ir gerokai žemiau už Kitą. Tai taikydamas dabartinei išsilavinusio pasaulio religijai, kupinai saugumo, linksmumo, puošnumo ir geranoriškumo, pastebiu, kad šie regimybės reiškiniai gali atsirasti arba dėl didelės religijos dalies, arba dėl jos nebuvimo; jie gali būti proto paviršutiniškumo ir apakusios sąžinės vaisius arba to tikėjimo, kuris turi taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, vaisius. Ir jei būtų pasiūlyta ši alternatyva, galėčiau palikti žmonių sveikam protui nuspręsti (jei tik jie sugebėtų rimtai mąstyti), su kuria iš šių dviejų alternatyvų reikėtų sieti amžiaus nuotaiką. Aš pats, matydamas pasaulyje tai, ką matau, neabejoju, kad jis kyla iš Jonos miego, todėl tai tėra religijos sapnas, savo verte daug menkesnis už pagrįstą prietaringųjų nerimą, kurie pabunda ir mato jiems gresiantį pavojų, nors ir nepasiekia tokio tikėjimo laipsnio, kad jį priimtų kaip išsigelbėjimą.
Meldžiu jus, mano broliai, pagalvokite apie tai ir įsidėmėkite, nes paskutiniąją dieną atsakysite už tai, kad tai girdėjote. Nenorėčiau būti šiurkštus, tačiau žinodamas, „kad pasaulis yra nedorybėje“, manau, jog labai tikėtina, kad dauguma jūsų, tiek, kiek esate jame (o jūs turite būti jame, kaip ir mes visi turime būti jame tam tikru laipsniu), esate iš dalies užsikrėtę esama klaida, tuo religijos paviršutiniškumu, kuris yra apakintos sąžinės padarinys, todėl rimtai kreipiuosi į jus. Tikėdamas, kad šalyje egzistuoja visuotinis maras, sprendžiu, kad tikriausiai turite savo dalį kančiose, mūsų pačių pasirinktose kančiose, kurias jis skleidžia tarp mūsų. Dievo baimė yra išminties pradžia: kol nematote, kad Jis yra deginanti ugnis, ir nesiartinate prie Jo su pagarba ir dievobaimingumu, būdami nusidėjėliai, jūs net nepastebite ankštų vartų. Nenoriu, kad galėtumėte nurodyti konkretų laiką, kada išsižadėjote pasaulio (kaip jis vadinamas) ir atsivertėte – tai apgaulė. Baimė ir meilė turi eiti kartu; visada bijokite, visada mylėkite iki pat mirties. Nėra jokių abejonių – vis dėlto turite žinoti, ką reiškia sėti ašaras čia, jei norite džiaugsmingos pjūties vėliau. Kol nežinosite savo nuodėmių svorio, ir ne tik vaizduotėje, bet ir praktiškai, ne tik išpažindami formaliais atgailos žodžiais, bet kasdien ir slapta savo širdyje, negalėsite priimti Evangelijoje jums siūlomo gailestingumo per Kristaus mirtį. Kol nesužinosite, ką reiškia bijoti kartu su išsigandusiais jūreiviais ar apaštalais, tol negalėsite miegoti su Kristumi prie savo dangiškojo Tėvo kojų.
Kad ir kokie apgailėtini būtų tamsiųjų amžių prietarai, kad ir kokie pasibjaurėtini būtų kankinimai, kuriuos dabar naudoja Rytų pagonys, geriau, daug geriau kankinti kūną visas gyvenimo dienas ir paversti šį gyvenimą pragaru žemėje, negu pasilikti trumpoje ramybėje čia, kol galiausiai po mumis atsivers duobė ir pažadins mus amžinam nevaisingam suvokimui ir gailesčiui. Prisiminkime paties Kristaus žodžius: „Kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!“ Jis vėl sako: „Bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ Nedrįskite manyti, kad pasiekėte savo širdies gelmes – jūs nežinote, koks blogis ten slypi. Kiek ilgai ir nuoširdžiai turite melstis, kiek metų turite praleisti kruopščiai paklusdami, kad turėtumėte teisę atidėti liūdesį ir džiaugtis Viešpačiu? Tam tikra prasme iš tiesų galite guostis jau nuo pat pradžių, nes nors dar nedrįstate numanyti, kad priklausote tikriesiems Kristaus išrinktiesiems, tačiau nuo pat pradžių žinote, kad Jis trokšta jūsų išgelbėjimo, mirė už jus, nuplovė jūsų nuodėmes per krikštą ir visada jums padės – ir ši mintis turi jus padrąsinti, kol toliau tirsite ir peržiūrėsite savo gyvenimą ir atsigręšite į Dievą savęs išsižadėdami. Tačiau tuo pat metu, kol esate čia, niekada negalite būti tikri dėl išgelbėjimo, todėl visada turite bijoti, nors ir tikitės. Jūsų nuodėmių pažinimas didėja kartu su Dievo gailestingumo Kristuje matymu. Tai ir yra tikroji krikščionio būsena ir artimiausias priartėjimas prie ramaus ir tylaus Kristaus miego audroje – ne tobulas džiaugsmas ir tikrumas danguje, bet gilus atsidavimas Dievo valiai, savęs, sielos ir kūno, atidavimas Jam. Iš tiesų tikėdamiesi, kad būsime išgelbėti, bet rimčiau žvelgdami į Jį, o ne į save; tai yra, veikdami Jo garbei, stengdamiesi Jam patikti, atsidavę Jam visu vyrišku paklusnumu ir įtemptais gerais darbais, žvelkime į save su tam tikru pasibjaurėjimu ir panieka kaip į nusidėjėlius, marinkime savo kūną, ribokime savo troškimus, ramiai laukdami to meto, kai, jei būsime verti, iš mūsų bus atimta dabartinė savastis ir mes būsime iš naujo sukurti Kristaus karalystėje.
* Įst 4, 24.
