Popiežius šv. Pijus X   Publikuota iš: fsspx.lt
Popiežius šv. Pijus X
p>1910 m. popiežius šv. Pijus X visiems asmenims, norintiems tapti dvasininkais, pamokslininkais, katalikiškų mokyklų mokytojais, katalikiškų universitetų dėstytojais bei užimti kitas panašias pareigas, įvedė antimodernistinę priesaiką, nukreiptą prieš, jo žodžiais, visų erezijų sintezę - modernizmą. Priesaika buvo privaloma iki 1967 m., kai buvo panaikinta popiežiaus Pauliaus VI.

Iš popiežiaus šv. Pijaus X Motu proprio „Sacrorum antistites“ (1910 09 01)

Aš N. N. tvirtai priimu ir pripažįstu visas ir kiekvieną tiesą, nustatytą, patvirtintą ir paskelbtą neklystančio Bažnyčios mokymo, ypač tuos doktrinos punktus, kurie tiesiogiai priešingi šių laikų klaidoms.

Visų pirma: išpažįstu, kad galima prigimtine proto šviesa „iš kūrinių“ (plg. Rom 1, 20), tai yra per regimus kūrinijos darbus, kaip priežastį iš padarinių tikrai pažinti ir netgi įrodyti Dievą, visų daiktų pradžią ir tikslą. – Antra: išorinius apreiškimo įrodymus, tai yra dieviškus darbus, pirmiausia stebuklus ir pranašystes priimu ir pripažįstu aiškiais krikščionių religijos dieviškos kilmės ženklais, kuriuos laikau visiškai pritaikytais visų amžių ir žmonių, netgi šių laikų, supratimui. – Trečia: tokiu pat tvirtu tikėjimu tikiu Bažnyčią, apreikštojo žodžio saugotoją ir mokytoją, betarpiškai ir tiesiogiai įsteigtą paties tikrojo istorinio Kristaus, gyvenusio tarp mūsų, bei pastatytą ant Petro, apaštalų hierarchijos kunigaikščio, bei jo įpėdinių per amžius. – Ketvirta: nuoširdžiai priimu tikėjimo mokymą, apaštalų per tikratikius Tėvus perduotą iki mūsų viena dvasia ir visuomet ta pačia mintimi [plg. 1 Kor 1, 10; šv. Vincentas Lerinietis, Priminimas, 23]. Todėl visiškai atmetu eretišką dogmų evoliucijos prasimanymą, lyg jos pereitų nuo vienos reikšmės prie kitos, skirtingos nuo tos, kurios iki tol laikėsi Bažnyčia. Taip pat pasmerkiu kiekvieną klaidą, kuri vietoj dieviško palikimo, Kristaus perduoto Sužadėtinei ištikimai saugoti, pakiša filosofinį išradimą ar žmogaus sąmonės kūrinį, kuris buvęs palaipsniui žmonių pastangomis suformuotas ir turįs būti vėliau begaline pažanga tobulinamas. – Penkta: kuo tvirčiausiai laikausi ir nuoširdžiai išpažįstu, kad tikėjimas nėra aklas religinis jausmas, išsiveržiantis iš pasąmonės slaptavietės, verčiant širdžiai ir linkstant morališkai suformuotai valiai, bet tikras proto pritarimas tiesai, priimtai iš išorės, „iš klausymo“ [Rom 10, 17], kuriuo dėl be galo tiesiakalbio Dievo autoriteto tikime esant tiesa tai, kas asmeninio Dievo, mūsų Sutvėrėjo ir Viešpaties buvo pasakyta, paliudyta ir apreikšta.

Lietuva meldžiasi

Taip pat aš su derama pagarba pasiduodu ir visa siela pritariu visiems pasmerkimams, pareiškimams ir įsakymams, esantiems laiške enciklikoje „Pascendi“ ir dekrete „Lamentabili“, ypač dėl vadinamosios dogmų istorijos. – Taipogi atmetu klaidą tų, kurie teigia, kad istorija gali ginčyti Bažnyčios pateiktą tikėjimą, o katalikų dogmų, ta prasme, kokia jas dabar suprantame, neįmanoma suderinti su tikrąja krikščionių religijos kilme. – Taip pat pasmerkiu ir atmetu nuomonę tų, kurie sako, kad labiau išsilavinęs krikščionis žmogus lyg apsivelka dvejopu asmeniu: vienu – tikinčiojo, kitu – istoriko, lyg istorikui būtų leistina laikytis to, kas priešinga tikinčiojo tikėjimui, arba kelti prielaidas, iš kurių išplauktų, kad dogmos yra arba klaidingos, arba abejotinos, jei tik jos nebūtų tiesiogiai neigiamos. – Lygiai taip atmetu tokį Šventojo Rašto vertinimo ir aiškinimo būdą, kai atmetus Bažnyčios tradiciją, tikėjimo analogiją ir Apaštalų Sosto normas, laikomasi racionalistų prasimanymų, o teksto kritika – ne mažiau įžūliai nei lengvabūdiškai – priimama kaip vienintelė ir aukščiausia taisyklė. – Be to, atmetu nuomonę tų, kurie mano, kad istorinės teologinės disciplinos mokytojas ar apie tuos dalykus rašantysis turi pirmiau atsisakyti išankstinės nuomonės apie antgamtinę katalikų tradicijos kilmę arba apie Dievo pažadėtą pagalbą amžinai išsaugoti kiekvieną apreikštąją tiesą, o po to turi aiškinti atskirų Tėvų raštus remdamasis vien mokslo principais, atsisakęs bet kokio šventojo autoriteto ir naudodamasis tokia sprendimo laisve, su kokia paprastai tyrinėjami bet kurie profaniški paminklai.

Galiausiai apskritai išpažįstu, kad esu visiškai tolimas nuo klaidos, dėl kurios modernistai mano, jog šventojoje tradicijoje nėra nieko dieviško, arba dar blogiau, priima ją panteistine prasme taip, kad joje nebelieka nieko kito, tik grynas ir paprastas faktas, prilyginamas faktams, bendriems visai istorijai: kad žmonių pastangomis, sumanumu ir gabumu amžiams bėgant tęsiama mokykla, kurią pradėjo Kristus ir jo apaštalai. Todėl tvirtai laikausi ir iki paskutinio atodūsio laikysiuosi Tėvų tikėjimo tikra tiesos dovana, kuri yra, buvo ir visuomet bus „vyskupystės perėmime iš apaštalų“ (Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas IV, 40, 2), kad nebūtų laikomasi to, kas atrodytų esant geriau ir tinkamiau kiekvieno amžiaus kultūrai, bet kad absoliuti ir nekintama tiesa, nuo pradžių pamokslauta apaštalų, „niekuomet nebūtų kitaip tikima, niekuomet kitaip“ suprantama (Tertulijonas, Apie eretikų pasiteisinimą, 28).

2022 rekolekcijos fsspx

Prisiekiu viso to ištikimai, be sutrumpinimų ir nuoširdžiai laikytis bei neliečiamai saugoti ir niekuomet nuo to nei mokydamas, nei kokiais nors žodžiais ar raštais nenukrypti. Taip prisiekiu, taip pažadu, taip man tepadeda Dievas ir ši šventoji Dievo Evangelija.

Priesaika lotynų kalba:

Ego N. N. fírmiter ampléctor ac recípio ómnia et síngula, quæ ab inerránti Ecclésiæ magistério definíta, adsérta ac declaráta sunt, præsértim ea doctrínæ cápita, quæ huius témporis erróribus dirécto adversántur.

Ac primum quidem: Deum, rerum ómnium princípium et finem, naturáli ratiónis lúmine „per ea quæ facta sunt“ [cf. Rom 1, 20], hoc est, per visibília creatiónis ópera, tamquam causam per efféctus, certo cognósci, adeóque demonstrári étiam posse, profíteor. – Secúndo: extérna revelatiónis arguménta, hoc est facta divína, in primísque mirácula et prophetías admítto et agnósco tanquam signa certíssima divínitus ortæ christiánæ religiónis, eadémque téneo ætátum ómnium atque hóminum, étiam huius témporis, intelligéntiæ esse máxime accommodáta. – Tértio: firma páriter fide credo Ecclésiam, verbi reveláti custódem et magístram, per ipsum verum atque históricum Christum, cum apud nos degéret, próxime ac dirécto institútam eandémque super Petrum, apostólicæ hierarchíæ príncipem, eiúsque in ævum successóres ædíficatam. – Quarto: fídei doctrínam ab Apóstolis per orthodóxos Patres eódem sensu eadémque semper senténtia ad nos usque transmíssam, sincére recípio; ideóque prorsus reício hæréticum comméntum evolutiónis dógmatum, ab uno in álium sensum transeúntium, divérsum ab eo, quem prius hábuit Ecclésia; paritérque damno errórem omnem, quo, divíno depósito, Christi Sponsæ trádito ab eáque fidéliter custodiéndo, suffícitur philosóphicum invéntum, vel creátio humánæ consciéntiæ, hóminum conátu sensim efformátæ et in pósterum indefiníto progréssu perficiéndæ. – Quinto: certíssime téneo ac sincére profíteor, fidem non esse cæcum sénsum religiónis e látebris subconsciéntiæ erumpéntem, sub pressióne cordis et inflexiónis voluntátis moráliter informátæ, sed verum assénsum intelléctus veritáti extrínsecus accéptæ „ex audítu“, quo nempe, quæ a Deo personáli, creatóre ac Dómino nostro dicta, testáta et reveláta sunt, vera esse crédimus, propter Dei auctoritátem summe verácis.

Me étiam, qua par est, reveréntia subício totóque ánimo adhǽreo damnatiónibus, declaratiónibus, præscríptis ómnibus, quæ in Encýclicis lítteris „Pascéndi“ et in Decréto „Lamentábili“ continéntur, præsértim circa eam quam históriam dógmatum vocant. – Idem réprobo errórem affirmántium, propósitam ab Ecclésia fidem posse históriæ repugnáre, et cathólica dógmata, quo sensu nunc intelligúntur, cum verióribus christiánæ religiónis origínibus compóni non posse. – Damno quoque ac reício eórum senténtiam, qui dicunt christiánum hóminem eruditiórem indúere persónam dúplicem, áliam credéntis, áliam histórici, quasi líceret histórico ea retinére, quæ credéntis fídei contradícant, aut præmíssas adstrúere, ex quibus consequátur, dógmata esse aut falsa aut dúbia, modo hæc dirécto non denegéntur. – Réprobo páriter eam Scriptúræ sanctæ diiudicándæ atque interpretándæ ratiónem, quæ, Ecclésiæ traditióne, analogía fídei et Apostólicæ Sedis normis posthábitis, rationalistárum comméntis inhǽret, et críticem textus velut únicam supremámque régulam haud minus licénter quam temére ampléctitur. – Senténtiam prætérea illórum reício, qui tenent, doctóri disciplínæ históricæ theológicæ tradéndæ aut iis de rebus scribénti seponéndam prius esse opiniónem ante concéptam sive de supernaturáli orígine cathólicæ traditiónis, sive de promíssa divínitus ope ad perénnem conservatiónem uniuscuiúsque reveláti veri; deínde scripta Patrum singulórum interpretánda solis sciéntiæ princípiis, sacra quálibet auctoritáte seclúsa, éaque iudícii libertáte, qua profána quævis monuménta solent investigári.

In univérsum dénique me alieníssimum ab erróre profíteor, quo modernístæ tenent in sacra traditióne nihil inésse divíni, aut, quod longe detérius, pantheístico sensu illud admíttunt, ita ut nihil iam restet nisi nudum factum et simplex, commúnibus históriæ factis æquándum: hóminum nempe sua indústria, solértia, ingénio scholam a Christo eiúsque Apóstolis inchoátam per subsequéntes ætátes continuántium. Proínde fidem Patrum firmíssime retíneo et ad extrémum vitæ spíritum retinébo, de charísmate veritátis certo, quod est, fuit erítque semper in „episcopátus ab Apóstolis successióne“ (Irenæus Lugdun., Adv. hær., lb. IV c.40 n.2); non ut id teneátur, quod mélius et áptius vidéri possit secúndum suam cuiúsque ætátis cultúram, sed ut „numquam áliter credátur, numquam áliter“ intelligátur absolúta et immutábilis véritas ab inítio per Apóstolos prædicáta (Tertullian, De præscr. hær. c.28).

Hæc ómnia spóndeo me fidéliter, íntegre sinceréque servatúrum et inviolabíliter custoditúrum, nusquam ab iis sive in docéndo sive quomodólibet verbis scriptísque deflecténdo. Sic spóndeo, sic iuro, sic me Deus ádiuvet et hæc sancta Dei Evangélia.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias