Popiežius ir neklaidingumas

Pranciškus Petras Būčys (1872–1951) buvo Lietuvos Rytų apeigų (unitų) vyskupas, teologas, marijonų generolas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, teologijos daktaras.

Laisvamaniai ir šiaip nekatalikai dažnai kaltina mus, už ką pripažįstame, kad popiežius yra neklaidingas. Kai kam rodosi, kad klaida jau taip giliai yra įsiskverbusi į žmogaus prigimtį, jog šiame pasaulyje gyvenant visai negalima išbūti be klaidos. Tūlas net taria, kad neklaidingumas esąs nesuderinamas su žmogaus prigimtimi. Prieš darant kokias nors išvadas, pirma pažiūrėkime, ką apie tuos dalykus sako Katalikų Bažnyčia, kodėl ji taip sako ir jos mokslą sulyginkime su kitų tikybų pažiūromis.

Bažnyčios mokslas apie popiežiaus neklaidingumą

Katalikų Bažnyčia iš tiesų mokina, kad popiežius yra iš Dievo gavęs neklaidingumo dovaną tikybos ir dorovės klausimams išspręsti. Šita tiesa krikščionių buvo pripažinta šv. Petro laikais, kaip tat matėme prisimindami tris svarbiąsias šv. Petro ištarmes, bet griežtai privaloma tikėti ji pasidarė tiktai 1870, nes Visuotinis Vatikano Susirinkimas tais metais paskelbė, jog atsimeta iš Bažnyčios, kas tos tiesos nepripažįsta. Apie tą paskelbimą daugelis nekatalikų prasimano nebūtų daiktų, todėl yra reikalo išdėstyti Katalikų Bažnyčios skelbiamąją tiesą taip, kaip ji yra, o ne taip, kaip kas prasimano.

Neklaidingumas nėra prastojimas galios padaryti nuodėmę. Tas pats žmogus, kuris gali išvengti klaidos, gali neišvengti nuodėmės. Aukštesnėse gimnazijos klasėse moksleiviams tenka naudotis logaritmų knygute. Jei ją bespausdinant įsibrautų klaida, tai ta knygutė visai netektų vertės. Taigi minėtosios knygutės būva visai be klaidų. Tačiau nesąmonė būtų sakyti, kad tos knygutės sustatytojai ir leidėjai būtų tapę šventaisiais, negalinčiais į nuodėmę įpulti. - Taigi ir Vatikano Susirinkimas pripažino popiežių neklaidingumą tikybos ir dorovės dalykuose, bet anaiptol neneigė, kad popiežius gali nusidėti.

Vatikano Susirinkimo laikais, t.y. pirm 55 m., pasaulinės mokyklos Lietuvoje visos buvo rusiškos. Mokytojai rusai lietuviams katalikams moksleiviams pranešė, kad Susirinkimas pripažinęs popiežių „nepogriešimost“. Tas rusų kalbos žodis turi dvi prasmes: jis reiškia neklaidingumą ir negalėjimą padaryti nuodėmę. Dauguma mokytojų nepaaiškino, kad Susirinkimas skelbė tik neklaidingumą. Dar ir šiandien dauguma rusų mintija, būk katalikai privalo tikėti į popiežiaus negalėjimą nusidėti.

Lietuva meldžiasi

Šventuoju Tėvu popiežių vadiname pagerbdami jį, bet nemanome, kad jis jau Dievą regi ir yra danguje. Kai kurie nekatalikai sako mums: „ Jei jūs manytumėte, kad popiežius gali nusidėti, tai jūs jo nevadintumėte Šventuoju Tėvu.“ O mes atsakome, kad pravoslavai kiekvieną vyskupą vadina „Vladyko sviatyj“, t.y. „Šventasis Viešpatie“ ir visai nemano, kad kiekvienas vyskupas būtų netekęs galimybės nusidėti.

Šventojo Tėvo vardas katalikuose yra vartojamas vien popiežiui pagerbti, o pravoslavai tuo vardu vadina kiekvieną patriarchą. Nuo 1917 iki 1925 m. Maskvos patriarchą Tichoną rusai vadindavo „Jego Sviatiejšestvo“, t.y. Jo Šventenybė. Konstantinopolio patriarchą graikai vadina „Hagiotatos“, t.y. Švenčiausiasis. Prieš peiksiant tą įprotį, reikia jį suprasti.

Apaštalams gyviems tebesant, pirma tegu atsirado krikščionių vardas, visi į V. Jėzų įtikėjusieji ir krikštyti žmonės vadindavosi šventaisiais (žiūrėk straipsnį „Tikrosios Tikybos Pavadinimai“). Ilgainiui tas vardas susiaurėjo ir rytuose beliko tik patriarchams vadinti, katalikuose tiktai vienam popiežiui. Patys popiežiai, tą vardą pasiimdami, nesistato save negalinčiais nusidėti ir paprastai kas savaitę eina išpažinties. Pravoslavų patriarchai to nedaro taip dažnai. Daugiau trečdalis visų popiežių (83 šventi ir 7 palaiminti iš 261) yra tapę šventaisiais, bet paskutinis šventuoju pripažintas popiežius Pijus V mirė 1572 m.

Neklaidingumas yra apribotas Dievo apreiškimo tiesomis. Vatikano Susirinkimas aiškiai paskelbė, kad popiežiaus neklaidingumas teliečia tiktai tikybos ir dorovės dalykus. Nė popiežiai, nė Visuotiniai Susirinkimai nesiima spręsti gamtos mokslo klausimų nė kitų Dievo apreiškimą neliečiančių dalykų. Ne žemės, o apreiškimo ir sielų išganymo dalykai yra pavesti aprūpinti Bažnyčiai ir aukščiausiajam jos ganytojui popiežiui. Tik tiems reikalams ir yra suteikta jam neklaidingumo dovana.

Šiaip gyvenime popiežiui tenka spręsti aukštojo valdymo, kitaip sakant, administracijos reikalus. Kartais tenka laikytis kokios nors nuomonės arba griebtis priemonės santykiuose su valstybėmis. Dažniau tenka tvirtinti arba atmesti teismo ištarmes. Visuose tuose dalykuose Šventasis Tėvas gali suklysti, nes tie dalykai yra kasdieninių reikalų aprūpinimas, o ne tikybos mokytojavimo apsaugojimas nuo klaidų. Neklaidingumas yra duotas popiežiui tik kaipo aukščiausiajam tikybos ir dorovės mokytojui.

Vatikano Susirinkimas, skelbdamas popiežiaus neklaidingumą, aiškiai pažymėjo, kad klaidos negali būti tik tuo atveju, kai popiežius, aukščiausiojo tikybos ir dorovės mokytojo pareigas eidamas, skelbia tiesą, visiems krikščionims privalomą tikėti. Tai reiškia, kad popiežius, nors ir apie tikybos dalykus privačiai kalbėdamas su sau artimais žmonėmis arba rašydamas laiškuose, arba net sakydamas prakalbą, gali suklysti, jei ta prakalba ar tas raštas nėra skelbiami kaipo visiems privalomoji tikėti tiesa. Yra popiežių, rašiusių mokslinius veikalus apie tikybos reikalus. Tuose veikaluose popiežiai kalba kaipo mokslininkai, ne kaipo popiežiai, ir tokiuose veikaluose gali būti klaidų.

Plačiai yra nuskambėjęs žodis „Ex Cathedra“. Katedra vadinasi mokytojo kresė. Katedra taipgi vadinasi vyskupo bažnyčia, nes joje yra garbingo tikybos mokytojo, t.y. vyskupo, sostas. Romoje tebėra tas sostas, kurį vartodavo šv. Petras apaštalas. Taigi popiežius yra neklaidingas, kuomet visam pasauliui skelbia privalomą tikėti Dievo apreikštą tiesą, eidamas tas pareigas, kurias ėjo šv. Petras, skelbdamas žinomąsias tris didžiausias ištarmes, kad nėra reikalo krikščionims klausyti fariziejų, kad galima Bažnyčion priimti žmones iš stabmeldžių, kad krikščionims yra nebeprivalomos Senojo Įstatymo apeigos.

Paremkite musu veikla

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Romualdas-Antanas · 12:23 05/08/2022
    Popiežius yra Viešpaties Vietininkas,ir veikdamas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Vardu yra visame neklystantis.
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      Katalikų Tradicija · 18:57 05/08/2022
      @Romualdas-Antanas Gerb. Romualdai Antanai - tikrai ne visame, bet kaip vyskupas P. Būčys aiškina - o tai atitinka Bažnyčios mokymą - tik tuomet, kai moko su tikėjimu susijusių tiesų ir kalba ex cathedra.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Gerda · 16:54 05/08/2022
    Praitame šimtmetyje, buvo popiežiai,kurie laikėsi kertinio apaštalų pamatinio mokymo.Dabartinis popiežius  kur juoda sąko balta,kur balta juoda ar tai neklaidingumas.?
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      Katalikų Tradicija · 19:02 05/08/2022
      @Gerda Popiežius Pranciškus jau du kartus buvo apkaltintas erezijų propagavimu.

      2017 m. rugpjūčio 11 d. grupė dvasininkų, teologijos specialistų ir religijos ekspertų įteikė pop. Pranciškui skirtą „Sūnišką pataisymą“ (lot. correctio filialis), kuris iš esmės yra neatsakytos Dubios tęsinys. Jame jie nurodė septynias erezijas, slypinčias apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Tai buvo pirmas kartas moderniojoje istorijoje, kai aukščiausiasis pontifikas iš katalikų sulaukia kaltinimų erezija. Paskutinį kartą tai įvyko XIV a. su popiežiumi Jonu XXII.
      https://fsspx.lt/straipsniai/dabartine-painiava-del-baznycios-mokymo-apie-santuoka-ir-seima/pop-pranciskus-sulauke

      2019 m. balandžio 30 d. buvo paskelbtas atviras laiškas Bažnyčios vyskupams, kaltinantis popiežių Pranciškų erezija.
      Grupė dvasininkų ir iškilių akademikų paskelbė atvirą laišką, kuriame kaltina popiežių Pranciškų erezija. Laiškas adresuotas Katalikų Bažnyčios vyskupams, šie prašomi „imtis veiksmų, būtinų šiai rimtai padėčiai išspręsti“.

      Laiško autoriai savo kaltinimą grindžia įvairiais pop. Pranciškaus žodžiais ir veiksmais, aiškiai išreiškiančiais tikėjimui priešingas idėjas, taip pat jo parama dvasininkams, kurie savo gyvenimu parodė negerbią Bažnyčios tikėjimo ir moralės.
      https://fsspx.lt/straipsniai/popiezystes-krize-popieziai-po-vatikano-ii-susirinkimo/atviras-teologu-laiskas-kataliku
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Sesuo Agota · 23:01 06/08/2022
    Reikia melstis jau dabar kad būsimas  naujas popiežius atkurtų tradiciją.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias