Švč. Jėzaus Vardas

Sausio 2 d. tradiciniame liturginiame kalendoriuje šventėme Švenčiausiojo Jėzaus Vardo šventę, taip pat ir visą likusį sausio mėnesį tradiciškai skiriamas didesnis dėmesys pamaldumui Jėzaus Vardui. Šia proga skelbiame kun. Gyčio Karčiausko 2021 m. Kaune per šią šventę sakytą pamokslą.

Brangūs tikintieji,

Šiandien švenčiame Švenčiausiojo Jėzaus vardo šventę. Vardas „Jėzus“, kilęs iš hebrajiško „Ješua“, reiškia „Dievas gelbsti“. Taigi švenčiame tą faktą, kad visagalis Dievas mus gelbsti per šį konkretų žmogų, gyvenusį prieš du tūkstančius metų – Jėzų Kristų iš Nazareto – tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Kadangi esame gelbstimi, vadinasi, esame kažkokioje bėdoje, mums kažko iki laimės trūksta. Iš šio gyvenimo patirčių mums intuityviai akivaizdu, kad neturime pilnos laimės. Bažnyčia, gavusi apreiškimą iš paties Dievo, patikslina šią miglotą intuiciją. Ji sako, kad dabartinė mūsų situacija yra būklė po nuopuolio, po vadinamosios gimtosios nuodėmės, kai pirmoji žmonių pora iš puikybės atmetė Dievo dovanotą palaimą ir šią Dievo malonės, harmonijos su Dievu trūkumą perdavė savo palikuonims. Dievo malonė yra neužtarnauta dovana, todėl žmogus negali jos atgauti vien savo pastangomis. Ir būtent čia pasirodo Gelbėtojas – Jėzus. Kaip tikras Dievas jis gali atstatyti malonę žmoguje, grąžinti jam harmoniją su Dievu. Jis tai įvykdo savo, kaip tikro žmogaus, gyvenimu, mirtimi bei prisikėlimu. Ir visa tai dėl mūsų. Tiesa, jis nesuteikia rojaus šioje žemėje – skirtingai nei bando padaryti marksistai ir kiti panašūs apgavikai. Tačiau Jėzus suteikia mums nepalyginti daugiau – dievišką malonę mūsų sieloms. Jei liksime šiai malonei ištikimi, po žemiškos mirties ji bus neapsakomos palaimos šaltinis. Palaimos, apie kurią šv. Paulius sako: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ Šios palaimos mums šiandien meldė ir kunigas šv. Mišių pradžioje. Jis prašė, kad Dievas suteiktų mums, žemėje garbinantiems šventąjį Jėzaus vardą, su didžiuliu džiaugsmu regėti jį danguje. Visa tai mūsų laukia kitame pasaulyje. O šiame pasaulyje Jėzus mus gelbsti, suteikdamas viską, ko reikia tam tikslui pasiekti. Normaliai jis tai daro per savo įsteigtą Bažnyčią. Ji nuolat atlieka tai, ką Jėzus prieš savo žengimą į Dangų perdavė kaip paskutinį nurodymą savo apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Taigi Bažnyčia, vykdydama Jėzaus jai pavestą gelbėjimo misiją, pirmiausia mokina žmones išganymui reikalingų tiesų. Ji taip pat krikštija ir teikia kitus Jėzaus įsteigtus sakramentus, suteikiančius reikalingas malones. Taip pat ji veda savo narius nurodymais, padedančiais praktikuoti krikščioniškas dorybes. Čia galime pastebėti, kaip Bažnyčia rūpinasi žmogaus sielos išganymu visuose jo dvasinio gyvenimo etapuose.

Lietuva meldžiasi

Pirmiausia, nežinančiam žmogui ji aiškina tikėjimo bei moralines tiesas, taigi gelbsti iš religinio nežinojimo. Popiežius šv. Pijus X sakė, kad pagrindinė problema tarp tikinčiųjų yra religinis nežinojimas, ir todėl labai skatino autentišką katekizmo tiesų perdavimą. Jei tai buvo problema XX amžiaus pradžioje, kaip dar aktualiau tai turi būti mūsų dienomis, kai krikščionybė yra tiesiog stumiama iš viešosios erdvės. Kaip Bažnyčios nariai, esame pašaukti turėti dalį šiame religinių tiesų perdavime. Pirmiausia, patys studijuodami Bažnyčios mokymą, taip pat perduodami jį kitiems – pavyzdžiui, šeimoje aiškindami pagrindinius dalykus vaikams, kad jie galėtų būti tvirti tikėjime. Tai ypač aktualu būtent mūsų dienomis, kai net iš Vatikano, iš Bažnyčios dvasininkų tenka išgirsti pasakymų, prieštaraujančių Bažnyčios dieviškajai tradicijai.

Suteikusi pradžioje religines žinias, Bažnyčia toliau Jėzaus vardu gelbsti sielas teikdama sakramentus. Kai žmogus yra pakankamai pasiruošęs, jis gali priimti Krikštą, šv. Komuniją, Sutvirtinimą bei kitus sakramentus. Šie sakramentai yra kaip gyvybės kanalai, per kuriuos liejasi antgamtinis Jėzaus atneštas gyvenimas į mūsų sielas. Šis gyvenimas yra dvasinis, taigi juslėmis neapčiuopiamas. Tačiau Dievas savo neapsakoma išmintimi nusprendė visus sakramentus susieti su jusliniais, materialiais elementais – pavyzdžiui, su vandeniu per krikštą, su duonos bei vyno pavidalais per šv. Komuniją, su aliejumi per sutvirtinimą. Šv. Tomas Akvinietis paaiškina, kad tuo būdu Dievas kaip nuostabus pedagogas prisitaiko prie žmogaus prigimties. Nes žmogus dvasinių dalykų pažinimą pasiekia pradėdamas nuo materialių, juslinių dalykų. Pavyzdžiui, mes pažįstame konkretų asmenį, jo sielą pirmiausia matydami jo fizinius bruožus, girdėdami jo balsą bei kitomis juslėmis. Taip pat ir Dievas pateikia mums materialius, juslinius ženklus, vadinamus sakramentais, tam, kad per juos nuvestų į savo dvasinę realybę. Dėl to mes rodome ir didžiulę išorinę pagarbą sakramentams. Nors krikšto metu matome tik ant galvos tekantį vandenį, tačiau tikime, kad tuo metu dvasiškai vyksta tarsi didžiulis sprogimas – krikštijamajam atleidžiama gimtoji nuodėmė, visos gyvenime padarytos nuodėmės, netgi visos bausmės už nuodėmes, o jo siela pereina į Dievo malonės būklę. Nors per šv. Komuniją matome tik baltos duonos pavidalus, tačiau tikime po jų priedanga esant dvasinę realybę – Viešpatį Jėzų, tą patį, kuris yra danguje. Nors per išpažintį girdime tik kunigo žodžius, tačiau tikime, kad tuo metu pats Dievas atleidžia mums nuodėmes.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Suteikusi sakramentus, Bažnyčia toliau Jėzaus vardu gelbsti, veda sielas, teikdama naudingų nurodymų. Nes pažinę religines tiesas, priėmę sakramentus, turime stoti į dvasinę kovą. Ir čia nesame vieni. Jėzus, mūsų gelbėtojas, naudodamasis savo įrankiais, aprūpina mus patarimais, kad galėtume šioje kovoje nugalėti. Pavyzdžiui, mums patariama gundymo metu tiesiog nesileisti į dialogą su puolusiais angelais, su jų pakišamomis mintimis – priešingu atveju tik gaištame laiką arba, dar blogiau, galime įpulti į nuodėmę. Taip pat mums patariama dvasinės sausros metu nesileisti į dialogą su mūsų sužeistos prigimties pasiūlymais. Pavyzdžiui, Dievo įkvėpti nusprendėme reguliariai melstis Rožančių ar atlikti kokį kitą gerą darbą. Tačiau atėjus tam skirtam metui, kartais jaučiame didelį nenorą, tuštumą. Ir be rimtos priežasties pradedame svarstyti, ar nebūtų naudingiau, pavyzdžiui, paskaityti ką nors internete, katalikų Tradicijos svetainėse. Tam galime nesunkiai rasti argumentų – juk reikia žinoti, kas dedasi Bažnyčioje... Ir taip idėja, kuri pati iš savęs yra gera, šioje konkrečioje situacijoje tampa bloga, nes tampa priedanga Dievo įkvėptą užsiėmimą pakeisti mūsų dvasinės sausros įkvėptu užsiėmimu. Likdami ištikimi pirminiam pasiryžimui, būtume išnaudoję galimybę dvasiškai bręsti, žiūrėdami ne savo potraukių, bet Dievo įkvėpimų. Juk, kaip sako šv. Paulius, Dievas nori, kad taptume tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką, kad nebebūtume maži vaikai. Dievas, to norėdamas, duoda ir patarimus, kaip tai pasiekti.

Galiausiai, prisiminkime, kad su Švenčiausiuoju Jėzaus Vardu yra susijusi ir paties Jėzaus pranašystė apie įvykius laikų pabaigoje. Jis sako: „Žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti.” Ir toliau: „Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris.“ Taigi turime būti pasiruošę dėl šio mums brangaus vardo iškęsti ir persekiojimus. Viešpats Jėzus mums pažadėjo dievišką pagalbą jų metu.

Tad bendrai žvelgdami matome, brangūs tikintieji, kaip konkrečiai šioje žemiškojo gyvenimo kovoje Dievas mus gelbsti. Ir matome, kad šis gelbstintis Dievo veikimas remiasi tuo, ką Viešpats Jėzus perdavė savo Bažnyčiai. Mylėkime šį Bažnyčios lobį, naudokimės juo. Tai nėra vienas iš daugelio mums siūlomų amžinosios laimės variantų. Tai yra vienintelis variantas, kaip kad girdėjome šiandienos skaitinyje šv. Petrą sakant: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti.“

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.