Žinome, kad Marija turėjo pilną žmogaus prigimtį. Nuo mūsų ji skyrėsi tik tuo, kad buvo pradėta be gimtosios nuodėmės. Marija, laisva nuo gimtosios nuodėmės, turėjo šviesesnį protą, negu mūsų nuodėmės susilpninti protai. Marijos valiai buvo lengviau kovoti su silpnybių įtaka, negu mūsų valiai. Tačiau ir Marijos valia buvo pilnai laisva — ji galėjo laisvai apsispręsti, ar Dievo klausyti ar ne. Būtų neteisinga manyti, kad Marija negalėjusi nusidėti. Ji buvo laisva nusidėti ar ne, kaip buvo laisvi ir pirmieji žmonės. Kodėl tad Marija išvengė visokios nuodėmės?
Šv. Tomas Akvinietis (De Veritate, q. 24, a 9) nurodo tris priemones, kurios, sujungtos kartu tame pačiame asmenyje, daug jam padeda išsisaugoti nuodėmės.
Viena iš tų priemonių yra žmogaus sieloje Dievo malonės gausumas. Juo gausesnė žmogaus sieloje Dievo malonė, tuo žmogui yra lengviau laikyti dvasios valdžioje visas žemesnes savo galias, valdyti aistras, tuo lengviau visas savo galias nukreipti į Dievą.
Antra priemonė yra pamėgimas nuolat mąstyti apie Dievą ir apie dieviškuosius ar nors bendrai apie dvasinius dalykus. Iš tokio mąstymo vis didėja žmoguje meilė Dievui ir viskam, kas yra Dievo. Iš tos meilės gimsta neapkanta viskam, kas yra priešinga Dievui ir dieviškiesiems dalykams.
Trečia priemonė yra Dievo pagalba žmogui ten, kur vieno žmogaus jėgų nepakanka. Kai žmogus Dievą myli, nori ir pagal išgales stengiasi Dievui nenusidėti, tai tokiam geros valios žmogui Dievas padeda ypatingu būdu. Ir toks žmogus jaučia silpnybes, turi pagundų, sutinka nuodėmėms progų, kuriose žmogus nepajėgtų išvengti nuodėmės. Su kiekvienu Dievą mylinčiu žmogumi vyksta tas pat, kas vyko su šv. Pauliumi. Apaštalas Paulius vieną kartą turėjo labai įkyrių pagundų ir labai įkyrių dvasios sunkumų. Tris kartus jis šaukėsi Dievo, kad jį nuo tų įkyrių sunkumų išlaisvintų. Dievas jam vieną kartą atsakė: „Gana tau mano malonės, nes jėga įgyja tobulumo silpnybėje“. (2 Kor. 12, 9).
Tos pačios trys priemonės ir Mariją apsaugojo nuo nuodėmės. Marija įvairiais būdais patyrė daug pašvenčiančios Dievo malonės, kokios mes nepatiriame. Marija savo mintimis ir savo jausmais nuolatos gyveno su Dievu. To nuolatinio mąstymo apie Dievą keliu Marija išugdė savyje didelę Dievo ir dieviškųjų dalykų meilę. Iš tos meilės joje subrendo gyvas ir nuolatinis troškimas daryti visa ir tik tai, kas Dievui patinka, saugotis visko ir atmesti viską, kas galėtų Dievui nepatikti. Dievo Apvaizda buvo parinkusi Mariją ypatingiems uždaviniams. Dėl tos priežasties Dievas ypatingu būdu visada padėjo Marijai išsisaugoti visokios nuodėmės.
Išvengti nuodėmės, o taip pat susirinkti kuo daugiau nuopelnų ir mums yra tos pačios priemonės, kaip Marijai. Juo dažniau ir juo daugiau patiriame pašvenčiančios malonės, tuo labiau mūsų visa būtybė linksta į Dievą. Gi priemonės padidinti savyje pašvenčiančią malonę yra Sakramentai. Užtat labai vertinkime gerai priimamus Atgailos Sakramentą ir Šventąją Komuniją. Šios priemonės mums yra prieinamiausios, bet kartu ir svarbiausios. Antra — ir mes pratinkimės kuo dažniausiai ir kuo jautriausiai mintimis bendrauti su Dievu ir Švenčiausiąja Marija. Dažno mąstymo apie Dievą ir Švenčiausiąją Mariją pagalba su jais taip susigyvenkime, kad jaustume jų artimumą, kad iš meilės su malonumu darytume viską, kas jiems patinka ir vengtume visko, kas jiems nepatinka. Juo daugiau įsigysime pašvenčiančios malonės per gerai priimamus Sakramentus, juo labiau pamilsime Dievą, tuo labiau Dievas saugos mus nuo visokios nuodėmės, nuo visokio pikto, mums to net nežinant.
Savo prigimties silpnybes jaučia ir tobuliausias žmogus. Ir pačius didžiausius šventuosius yra gundžiusi piktoji dvasia. Dievą mylinčiam ir geros valios žmogui tų dalykų nereikia nei per daug nusigąsti nei dėl jų per daug nusiminti. Jeigu žmogus nori ir stengiasi būti Dievui ištikimas, tai Dievo malonė yra su juo ir neleidžia nei piktajai dvasiai nei paties žmogaus silpnybėms nugalėti jo geros valios, apsaugoja žmogų nuo nuodėmės progų. Tai yra svarbi ir praktiška mūsų gyvenimo tiesa. Visokių sunkenybių metu ją reikia atsiminti ir visada turėti drąsos pasipriešinti blogybei, nes geros valios žmogui pats Dievas neleidžia pralaimėti prieš piktąją dvasią ir prieš nuodėmę.
