Tėvai Jėzuitai   Publikuota iš: Tėvų Jėzuitų leidinys „Išpažintis“ (Kaunas: „Švyturio“ B-vės spaustuvė, 1931 m.)
„Kam man toji išpažintis reikalinga?“

Pasitaiko, kad žmogus nekantriai klausia:

„Kam man reikia išpažinties? Aš ir be jos galiu gyventi!" — Tik, deja, kuris taip kalba, nepagalvoja, kas yra nuodėmė, kokia jos esmė ir kokias baisias išdavas ji rengia. Aukščiau kalbėjom apie nuodėmės esmę: kas mirtinąją nuodėmę padarė, tas turi eiti išpažinties, — dėl to kad padarė mirtiną nuodėmę, už kurią reikia atgailoti. Pažymėsim bent kelis pagrindus, dėl ko reikia imtis atgailos ir eiti išpažinties.

Mes tikime, ir sveikas protas rodo, kad yra amžinas pragaras, kame pasmerktieji yra baudžiami ir kankinami. Ta baisi tiesa nėra kažkokia pasaka, bet mūsų tikėjimo dogma: ji yra taip tikra, kaip paties Dievo žodis. Kurie miršta sunkioj nuodėmėj, be atgailos, tie būna pasmerkti pragaran amžinai. Nieko nepagelbės mums didžiuotis, kad mes ir be išpažinties esam geri: jei padarėm mirtiną nuodėmę, tai mūsų amžinasis likimas jau nulemtas — mūsų laukia pragaras. Vienintelis išsigelbėjimas iš tos pražūties yra atgaila ir išpažintis.

Mes tikime, kad yra amžinoji laimė danguje, kame sielos gyvena džiaugsme ir regi Dievą. Bet į tą palaimintą kraštą „neįeis nieko sutepta“ (Apr. 21, 27): mirtinoji nuodėmė uždaro dangų kiekvienam, kurs ją padarė; mūsų prigimtis, kuriai įgimta trokšti laimės ir ja gėrėtis, neragaus tos laimės, jei ji yra apsunkinta mirtinąja nuodėme. Vienintelis kelias nusidėjėliui pasiekti dangų yra atgaila ir išpažintis.

Mes tikime, kad kiekvieno iš mūsų laukia Dievo teismas, ir kad visa žmonija bus teisiama paskučiausioje dienoje. Kelsis kūnai iš numirusių, jungsis su savo sielomis, stos į teismą: vargas ir gėda prieš visą pasauli tiems, kurie subjaurinti mirtinąja nuodėme, — nes jų amžinasis likimas yra pražūtis. „Nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, nė paslėpta, kas nebus žinoma“ (Mat. 10, 26). Čia žemėje nenorima išpažinti nuodėmių vienam kunigui, o ten bus jos matomos visam pasauliui ir pateisins Teisėjo pasmerkiančią nuotarmę. Vienintelis kelias, kuriuo nusidėjėlis gali išvengti gėdingo pasmerkimo, yra atgaila ir išpažintis.

Mes žinome, kad mums reikės mirti, bet nežinome kuomet, — gal staiga, kuomet visų mažiau tikimės. Kokia mirtis, tokia ir amžinastis bus. Baisu yra mirti, jei gyvenimas praėjo nuodėmėse be atgailos ir išpažinties.

Kas gyvena mirtinojoj nuodėmėj, tas eikvoja savo gyvenimą. Toks žmogus yra dvasiškai miręs. Kaip padžiūvęs medis neneša vaisių, taip ir toks žmogus nepelno sau dėl dangaus nieko. Jo geri darbai ir maldos temaldauja jam malonės, kad jis grįžtų prie Dievo per atgailą ir išpažinti. Taigi įsivaizduok sau žmogų, kurs padaręs mirtiną nuodėmę ir todėl praradęs visus savo gerų darbų nuopelnus, gyvena toliau nuodėmėj gal per ilgus metus: visas jo gyvenimas eina niekais, nes dėl dangaus jis nepelno nieko, o ką buvo pelnęs, prarado. Koks skurdas! O tuo tarpu laikas bėga ir gyvenimas nyksta: be vaisių, be naudos amžinajam gyvenimui. Ar toks gyvenimas ne beprotystė? — Iš tokio stovio žmogus tegali pasiliuosuoti tiktai tikra atgaila ir išpažintimi.

Lietuva meldžiasi

O geras ir doras gyvenimas ar mums neturi rūpėti? Nelaimingas žmogus, kuris nebesirūpina būti geru! Bet geram būti negalima, kol širdy yra mirtinoji nuodėmė, kuri teprašalinama tik atgaila ir išpažintimi.

Mes žinome, kad Dievas yra mūsų tikslas. Nuo to tikslo nukrypstame padarydami nuodėmę. Mes nesiekiame savo paskyrimo ir tikslo, kol nepasiliuosuojam nuo nuodėmės, — o nuo nuodėmės pasiliuosuoti tegalime atgaila ir išpažintimi.

Nuodėmė užkrauna žmogui baisios vergijos pančius: vergaujame nuodėmei. Pažeminta yra žmogaus dorybė toj vergijoj: nemirštanti siela, nešvari ir nuodėmių subjaurinta Dievo akyse, velka savo nevertą gyvenimą. Kaip nenusikratyti ta vergija, kaip nesirūpinti įgauti Dievo vaikų laisvę ir papuošti savo sielą malonės rūbu? Bet tą nešvarumą nuplauna tik Kristaus Kraujo nuopelnai per atgailą ir išpažintį ir tuos vergijos pančius tebesutrauko sugrįžimas pas Dievą.

Mes tikime, kad Dievas sutvėrė dangų Ir žemę ir mus pačius. Jis yra viso pasaulio ir mūsų pačių aukščiausias Viešpats. Mes — Jo kūriniai ir Jam mes turime pasiduoti. Bet nuodėmė yra nepaklusnumas Dievui, viso pasaulio Viešpačiui. Taigi per nuodėmę, neprotingai elgdamiesi, mes sugriovėm tvarką, kuri reikia atitaisyti; bet ji tėra atitaisoma tik atgaila ir išpažintimi.

Dievas, kurs visus nori išganyti, įsteigęs Bažnyčią, pavedė mus jos globai. Kas Bažnyčios klauso, tas Dievo klauso. Bažnyčia, geriausia Motina, rūpindamasi savo vaikais, išleidžia įsakymą, ragina ir drąsina eiti išpažinties, kad jos vaikai, nusikratę nuodėme, dorai gyvendami, rengtųsi nemirštamai ateičiai. Paklusnus sūnus klauso Bažnyčios, savo Motinos balso.

Mes tikime, kad Dievo Sūnus nužengė iš dangaus ant žemės, priėmė žmogaus kūną, kentėjo ir mirė ant kryžiaus, norėdamas už mūsų nuodėmes atlyginti. Kas nesudrebės, matydamas Dievo Sūnų ant kryžiaus, kas taip mus mylintį drįs nemylėti! Nuodėmė paniekiną Kristų ir Jo kančią. Ta Kristaus meilė, tas Jo kryžius, tas Jo Kraujas turėtų kiekvieną palenkti nusikratyti nuodėmėmis per atgailą ir išpažinti.

{convertforms 2}

Kiek tai kartų Kristus beldžia į nusidėjėlio širdies duris, norėdamas joj apsigyventi, ją nuraminti, paguosti; bet nusidėjėlis uždaro duris ir atsiduoda tuštiems savo gyvenimo žaidimams. Ir eina gyvenimas be tikrojo džiaugsmo, be nekaltumo, pilnas neramumo. Vargše širdie, kada tu nurimsi prisiglaudusi prie savo Atpirkėjo Širdies!

Dievas yra begalinė meilė. Kas tą meilę niekina, tas yra neverta būtybė: o niekinama Dievo meilė, kol žmogus nepasiliuosuoja iš nuodėmės.

Dievas yra be galo geras, savy talpinantis visus tobulumus. Didesnio gėrio nėra ir negali būti. Tą begalinį gėrį turėtų mylėti kiekvienas protingas kūrinys. Bet nusidėjėlis niekina tą amžinąjį grožį, tą begalinį gėrį, kol nepasiliuosuoja iš nuodėmės. Koks skurdas, koks neprotas! — Ne. Per vėlai Tave pažinau, per vėlai Tave mylėjau, Tu, amžinoji ir visados nauja Grožybe, — šaukė šv. Augustinas, sugrįžęs pas Dievą iš savo paklydimų.

***

Bet nejaugi nėra galėjimo pasiliuosuoti iš nuodėmių be atgailos ir išpažinties? — taip gal klausia savęs ne vienas žmogus.

Štai mūsų tikėjimo mokslas: nėra jokio galėjimo be atgailos pasiliuosuoti iš nuodėmės. Žmogui, kuris mirtinai nusidėjo, atgaila yra absoliučiai reikalinga, niekuo neužvaduojama, būtina. Nė vienas žmogus, kurs mirtinai nusidėjo, be atgailos nebus išganytas.

Išpažintis yra Dievo įsteigtoji priemonė nuodėmių atleidimui gauti. Jei nusidėjėlis turi galėjimo atlikti išpažintį, bet vis tiek jis išpažinties neina, tai jis negali gauti nuodėmių atleidimo ir todėl jis negali būti išganytas. Nors jis kažin kokias atgailas darytų, tačiau jis nuodėmių atleidimo negali gauti, nes atmeta išpažintį, kurios Dievas reikalauja nuodėmių atleidimui gauti.

Tačiau jei nusidėjėlis turi gerą valią Ir nori atlikti išpažinti, bet neturi galėjimo, tokiu atveju jis gali gauti nuodėmių atleidimą padarydamas tobulą gailestį už savo nuodėmes. Apskritai, tobulas gailestis, drauge su troškimu atlikti išpažintį, panaikina nuodėmes, bet pasilieka griežta pareiga tas nuodėmes tikrai išpažinti Atgailos Sakramente Ir prisiimti už jas bausmę.

Taigi veltui mes ieškotumėm būdo pasiliuosuoti iš nuodėmių be išpažinties, nes tokio būdo nerasime. Veltui mes didžiuotumėmės, kad mes esame geri ir be išpažinties: jei padarėm mirtiną nuodėmę, o atgailos ir išpažinties nedarėm, tai tas mūsų gyvenimas vis tiek yra nuodėmės stovy, taigi piktas. Veltui mes stengtumėmės įkalbėti, kad išpažintis mums nereikalinga, nes Dievo apgauti nepajėgsime, tik patys save apgausime. O to savęs apgavimo pasekmės yra baisiai rimtos.

Paremkite musu veikla

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias