Jėzus Kristus – pamaldumo Šventajai Mergelei galutinis tikslas

Iki šiol šis tas pasakyta apie pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei būtinumą, o dabar turime aptarti, kas sudaro šį pamaldumą. Dievo padedamas tai atliksiu, pirmiau nurodydamas kai kurias pamatines tiesas, grindžiančias šį didį ir tvirtą pamaldumą, kurį noriu atskleisti.

I SKYRIUS: Jėzus Kristus – pamaldumo Šventajai Mergelei galutinis tikslas

Pirmoji tiesa. – Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, turi būti galutinis bet kokio mūsų pamaldumo tikslas, antraip tas pamaldumas bus klaidingas ir apgaulingas. Jėzus Kristus yra alfa ir omega (Apr 1, 8), visų dalykų pradžia ir pabaiga. Mes triūsiame, kaip sako Apaštalas, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Jėzuje Kristuje (Kol 1, 28), nes tik jame gyvena visa dievystės pilnatvė (Kol 2, 9) ir bet kokia kita malonių, dorybių bei tobulybių pilnybė; nes tik jame mes palaiminti visokeriopa dvasine palaima (Ef 1, 3); nes jis – vienintelis mūsų mokytojas (Mt 23, 8.10), kuris turi mus pamokyti, mūsų vienintelis Viešpats (Jn 13, 13; 1 Kor 8, 6), kuriam turime priklausyti, mūsų vienintelė galva (Kol 1, 18), su kuria turime būti sujungti, mūsų vienintelis pavyzdys (Jn 13, 15), su kuriuo turime supanašėti, mūsų vienintelis gydytojas (Mt 9, 12), kuris turi mus išgydyti, mūsų vienintelis ganytojas (Jn 10, 16), kuris turi mus maitinti, mūsų vienintelis kelias (Jn 14, 6), kuris turi mus vesti, mūsų vienintelė tiesa, kurią turime tikėti, mūsų vienintelė gyvybė, kuri turi mus gaivinti, ir mūsų vienintelis Viskas visais atžvilgiais, kurio turi mums pakakti.

Lietuva meldžiasi

Neduota po dangumi kito vardo, išskyrus Jėzaus vardą, kuriuo turėtume būti išgelbėti (Apd 4, 12). Mūsų išganymui, tobulumui ir šlovei Dievas nepadėjo jokio kito pamato, išskyrus Jėzų Kristų (1 Kor 3, 11); kiekvienas pastatas, statytas ne ant šio tvirto akmens, stovi ant slankaus smėlio ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai sugrius (Mt 7, 24-25). Kiekvienas tikintysis, nesusijungęs su juo kaip šakelė su vynmedžiu, nukris, sudžius ir bus tinkamas tik įmesti į ugnį (Jn 15, 5-6). Be jo viskas yra paklydimas, apgaulė, neteisybė, nenaudingumas, mirtis ir pasmerkimas [1]. Jei mes esame Jėzuje Kristuje, o Jėzus Kristus – mumyse, tuomet mums nereikia bijoti pasmerkimo: nei angelai danguje, nei žmonės žemėje, nei demonai pragare, nei jokie kiti kūriniai negali mums pakenkti, nes negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje (Rom 8, 39). Per Jėzų Kristų, su Jėzumi Kristumi ir Jėzuje Kristuje mes viską galime: teikti visą garbę ir šlovę Tėvui vienybėje su Šventąja Dvasia, [2] tapti tobuli ir virsti savo artimui maloniu amžinojo gyvenimo kvapu (2 Kor 2, 16).

{convertforms 2}

Tad tvirtą pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei mes steigiame tik dėl tobulesnio pamaldumo Jėzui Kristui, tik norėdami suteikti patogią ir tikrą priemonę Jėzui Kristui rasti. Jei pamaldumas Šventajai Mergelei nutolintų nuo Jėzaus Kristaus, reikėtų jį atmesti kaip velnio apgaulę; tačiau, kaip jau parodžiau ir dar toliau parodysiu, yra priešingai – šis pamaldumas kaip tik būtinas, norint tobulai rasti Jėzų Kristų, švelniai jį mylėti ir ištikimai jam tarnauti.

***

Šią akimirką aš atsigręžiu į Tave, mano mylimasis Jėzau, norėdamas meiliai pasiguosti Tavo dieviškajai didenybei dėl to, kad daugumai krikščionių, net labiausiai apsišvietusių, nežinomas tas būtinas ryšys, kuris jungia Tave ir Tavo šventąją Motiną. Tu, Viešpatie, visada esi su Marija, o Marija visada su Tavimi ir negali būti be Tavęs; antraip ji nebebūtų tokia, kokia yra. Dėl malonės ji yra taip virtusi Tavimi, kad jau nebegyvena ir jos jau nebėra; vien Tu, mano Jėzau, gyveni ir viešpatauji joje, tobuliau negu visuose angeluose ir palaimintuose. Ak, jei tik žmonės pažintų, kiek šlovės ir meilės Tu susilauki šiame nuostabiame kūrinyje, jie dar daugiau nujaustų apie Tave ir ją, ko dabar nenujaučia. Ji taip artimai susijusi su Tavimi, kad veikiau šviesa atsiskirtų nuo saulės, o kaitra – nuo ugnies; sakyčiau, jog net angelai ir šventieji veikiau atsiskirtų nuo Tavęs, negu dieviškoji Marija, nes Tave ji myli karščiau ir šlovina tobuliau nei visi kiti Tavo kūriniai drauge.

Po viso to, mano mylimasis Mokytojau, argi reikia stebėtis ir apgailestauti, jei matai, kad visi žmonės šiame pasaulyje nieko nežino ir neišmano apie Tavo šventąją Motiną? Kalbu ne tiek apie stabmeldžius ir pagonis, kurie nepažįsta ir nesistengia jos pažinti; kalbu net ne apie eretikus ir schizmatikus, kurie nesistengia būti pamaldūs Tavo šventajai Motinai, nes yra atsiskyrę nuo Tavęs ir Tavo šventosios Bažnyčios; bet kalbu apie krikščionis katalikus ir net katalikų mokytojus, kurie, dėstydami kitiems tiesas, nepažįsta nei Tavęs, nei Tavo šventosios Motinos, nebent spekuliatyviai, sausai, nevaisingai ir abejingai. [3] Šie ponai tik retkarčiais prabyla apie Tavo šventąją Motiną ir pamaldumą, kuris jai priderėtų, baimindamiesi, kaip jie sako, įžeisti Tave pernelyg dideliu Tavo šventosios Motinos gerbimu. Pamatę ar išgirdę kokį nors Šventosios Mergelės maldininką dažnai, švelniai, tvirtai ir įtikinamai kalbant apie pamaldumą šiai gerajai Motinai kaip apie tikrą ir neapgaulingą priemonę, trumpą ir nepavojingą kelią, skaisčią ir tobulą kelionę bei nuostabią Tavo suradimo bei tobulos meilės Tau paslaptį, jie pakelia balsą prieš jį ir pateikia tūkstančius klaidingų argumentų, norėdami jam įrodyti, kad nereikia šitiek kalbėti apie Šventąją Mergelę, kad šiame pamaldume slypi daug piktnaudžiavimų, kad reikia stengtis juos panaikinti bei verčiau kalbėti apie Tave, užuot skatinus žmonių pamaldumą Šventajai Mergelei, kuri ir taip jau pakankamai jų mylima.

Kartais girdėti, kaip jie kalba apie pamaldumą Tavo šventajai Motinai, tačiau norėdami ne jį paskatinti ir įdiegti, o panaikinti iš jo esą kylančius piktnaudžiavimus. Šie ponai neturi maldingumo ir švelnaus pamaldumo Tau, nes nejaučia jo Marijai ir žvelgia į rožančių, škaplierių, vėrinį [4] kaip į bobišką pamaldumą, tinkamą neišmanėliams ir nebūtiną išganymui. Jei į jų rankas pakliūva koks nors Šventosios Mergelės maldininkas, kalbantis vėrinį arba kitaip praktikuojantis pamaldumą jai, jie tučtuojau pakeičia jo protą ir širdį, vietoj vėrinio ragindami kalbėti septynias psalmes [5], o vietoj pamaldumo Šventajai Mergelei – pamaldumą Jėzui Kristui.

O mano mylimasis Jėzau, argi šie žmonės laikosi Tavo dvasios? Argi taip elgdamiesi, jie suteikia Tau malonumo? Argi patikti Tau reiškia nesistengti patikti Tavo Motinai, bijant nepatikti Tau? Argi pamaldumas Tavo šventajai Motinai trukdo pamaldumui Tau? Argi ji pasisavina jai teikiamą garbę? Argi ji laikosi nuošalyje? Argi ji svetima, niekaip nesusijusi su Tavimi? Argi atsiduoti jai ir mylėti ją reiškią atsiskirti ar atitolti nuo Tavo meilės?

Vis dėlto, mano mielas Mokytojau, daugumai šių išminčių už jų puikybę nebūtų didesnės bausmės, nei nutolimas nuo pamaldumo Tavo šventajai Motinai ir rodymas jai abejingumo, jei visa, ką aš sakiau, yra tiesa. Apsaugok mane, Viešpatie, apsaugok mane nuo jų nusiteikimo bei jų elgesio, bent šiek tiek pasidalink su manimi savo dėkingumo, branginimo, pagarbos ir meilės jausmais, kuriuos jauti savo šventajai Motinai, kad galėčiau Tave tuo labiau mylėti ir šlovinti, kuo geriau Tave mėgdžiosiu ir seksiu.

Kadangi iki šiol dar nieko nepasakiau Tavo šventosios Motinos garbei, suteik man malonę deramai ją liaupsinti: Fac me digne tuam Matrem collaudare [6], nepaisant visų mano priešų, kurie yra ir Tavo priešai ir kuriems aš garsiai tariu kartu su šventaisiais: Non praesumat aliquis Deum se habere propitium qui benedictam Matrem offensam habuerit – „Tenemano susilauksiąs Dievo palankumo tas, kuris užgauna jo šventąją Motiną“. [7]

Kad iš Tavo gailestingumo pasiekčiau tikrąjį pamaldumą Tavo šventajai Motinai ir įkvėpčiau jį visam pasauliui, padaryk, kad karštai Tave pamilčiau, ir dėl to priimk nuoširdžią maldą, kurią Tau siunčiu kartu su šventuoju Augustinu ir tikraisiais Tavo bičiuliais (tom. 9 operum, Meditat.)[8]:

Tu esi Kristus, mano šventasis tėvas, mano gailestingasis Dievas, mano didysis karalius, mano gerasis ganytojas, mano vienintelis mokytojas, mano geriausias pagalbininkas, mano gražiausias mylimasis, mano gyvoji duona, mano kunigas per amžius, mano vedlys tėvynėn, mano tikroji šviesa, mano šventoji saldybė, mano tiesusis kelias, mano šviesiausioji išmintis, mano tyrasis paprastumas, mano taikioji santarvė, mano visiška apsauga, mano geroji dalis, mano amžinasis išganymas...

Kristau Jėzau, mylimasis Viešpatie, kodėl per visą savo gyvenimą geidžiau ir troškau ko kito, o ne Tavęs – Jėzaus, savo Dievo? Kur aš buvau, kai savo protu buvau ne su Tavimi? Bent jau nuo dabar, visi mano troškimai, užsidekite ir tekėkite į Viešpatį Jėzų! Bėkite, jau pakankamai iki šiol vėlavote! Skubėkite ten, kur keliaujate! Raskite tai, ko ieškote! Jėzau, nemylintys Tavęs tebūna atskirti, nemylintys Tavęs teprisipildo kartėlio... O saldusis Jėzau, tegul Tave myli, Tavimi mėgaujasi ir Tavimi stebisi kiekviena gera širdis, deramai šlovinanti Tave. Mano širdies Dieve ir mano dalie, Kristau Jėzau, tegul mano širdis atsikrato savo dvasios! Gyvenk manyje, tegul mano dvasioje dega karšta Tavo meilės žarija. Tegul ji tampa tobula ugnimi, visuomet liepsnoja ant mano širdies altoriaus, rusena mano giliausiame viduje, žaižaruoja mano sielos slaptumoje. Mano sudegimo dieną rask mane atbaigtą pas Tave... Amen.

Norėjau įdėti šią puikią lotynišką šv. Augustino maldą, kad lotyniškai mokantys žmonės [originaliame tekste malda pateikta lotynų kalba – red. past.] galėtų kasdien ją kalbėti, prašydami meilės iš Jėzaus, kurio mes ieškome per dieviškąją Mariją.


 [1] Šis sakinys rankraštyje išbrauktas.

[2] Šv Mišių Kanonas, malda Per ipsum.

[3] Turimi omenyje jansenistai bei tikriausiai Adamo Widenfelto knyga Avis salutaires de la B. V. Marie à ses dévots indiscrets, išleista 1673 m. ir 1676 m. įrašyta į draudžiamų knygų indeksą. Plg išnašą ties Nr. 13

[4] Vėriniu (le Chapelet) šv. Liudvikas paprastai vadina vieną rožančiaus dalį iš penkių paslapčių (Nr. 116).

[5] Septynios atgailos psalmės: Ps 6, 31, 37, 50, 101, 129 ir 142 su antifona Ne reminiscaris.]

[6] Šv. Bonaventūra, Psalt. majus, Ps. 79.

[7] Gijomas Paryžietis, De rethorica divina.

[8] Malda sudaryta iš įvairių šv. Augustino bei jam priskiriamų raštų citatų. Pirmoji jos dalis – iš Augustinui priskiriamo veikalo Meditationum I. 1, c. 18.

Paremkite musu veikla

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias