Tomas Moras

Šį laišką šv. Tomas Moras savo dukrai Margaritai parašė iš savo kalėjimo kameros Londono Taueryje, kur jį įkalino Anglijos karalius Henrikas VIII. Netrukus po šio laiško parašymo, prisidengiant visiškai nepagrįstais kaltinimais, Tomui Morui buvo įvykdyta mirties bausmė.

Mano visos viltys sudėtos į jį, todėl su pasitikėjimu visiškai jam atsiduodu

Mano Margarita, nors puikiai suvokiu, kad dėl nevykusiai praleisto gyvenimo visiškai nusipelniau Dievo apleidžiamas, vis dėlto nepaliausiu nuolatos kliautis jo begaliniu gerumu ir į jį dėti visas savo viltis. Lig šiol jo švenčiausioji malonė man suteikė jėgų išsižadėti visko: turtų, nuosavybės, ir net gyvybės, užuot prisiekus prieš savo sąžinę; net karaliui ji įkvėpė tokio palankumo, kad kol kas iš manęs jis atėmė tik laisvę. (Tuo vienu dalyku jo didenybė daug labiau nei anksčiau, kai buvau visokeriopai pagerbtas ir apdovanotas, pasitarnavo dvasinei mano sielos pažangai, kurią nuo šiol turiu vilties pasiekti.) Arba ta pati malonė palenks karaliaus širdį, kad man jis nepadarytų nieko blogesnio, arba nuolatos teiks jėgų bet kokius sunkumus iškęsti ištvermingai, drąsiai ir net džiaugsmingai.

Šitokia mano kantrybė, suvienyta su žiauriosios Viešpaties kančios nuopelnais (o ji, be abejonės, ir svarbumu, ir didybe mano kantrybę pranoksta be krašto), sušvelnins man skaistykloje skirtą bausmę ir dėl Dievo gerumo gausybės prisidės prie man skirto atpildo danguje.

Mano Margarita, aš nenoriu pritrūkti pasitikėjimo Dievo gerumu, nors ir jaučiuosi silpnas bei galintis palūžti. Tačiau jeigu mane apims šitokia baimė ir išgąstis, kad jau atrodysiu benupuoląs, prisiminsiu šventąjį Petrą, kuris, pritrūkęs tikėjimo, menkiausiam vėjeliui pūstelėjus ėmė skęsti, ir darysiu kaip jis, – šauksiuosi Kristaus: Viešpatie, gelbėk mane. Turiu vilties, kad ištiesęs ranką jis mane nutvers ir neleis nuskęsti.

O jeigu jis toliau leis man elgtis kaip Petrui ir visiškai nupulti, prisiekinėti ir išsižadėti (tegu Dievas iš savo gailestingumo mane nuo to apsaugo, nes tokiu nuopuoliu man suteiktų daugiau žalos nei naudos), vis vien viliuosi jį pažvelgsiant į mane gailesčio kupinomis akimis, kaip pažvelgė į Petrą, ir mane vėl pastatysiant ant kojų, idant iš naujo išpažinčiau tiesą ir palengvinčiau savo sąžinę; o taip pat tvirtai pakelčiau ankstesnio išsižadėjimo bausmę bei gėdą.

Galiausiai, mano Margarita, esu tvirtai įsitikinęs, jog be mano kaltės Dievas manęs neapleis. Mano visos viltys sudėtos į jį, todėl su pasitikėjimu visiškai jam atsiduodu. O jeigu dėl mano nuodėmių jis leis man pražūti, manyje bent jau bus pašlovintas jo teisingumas. Vis dėlto turiu vilties ir tvirtai tikiu, jog dėl neapsakomo savo gerumo jis ištikimai saugos mano sielą ir leis manyje apsireikšti veikiau savo gailestingumui negu teisingumui.

Todėl, mano dukrele, būk protinga ir per daug nesirūpink tuo, kas man gali nutikti šiame pasaulyje. Man neatsitiks nieko, ko Dievas nenori. O ko jis nori, nors tai mums atrodo ir nemiela, vis dėlto yra geriausia.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.