14. X. 1910. Mano obalsis tebūna: Visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti.
Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.
Dievo garbė ir sielų išganymas. Ar gali būti koks kitas tikslas aukštesnis ir prakilnesnis už šitą tikslą? Kaip menku daiktu išrodo viskas kita, sulyginus su šiuo tikslu? Ką verti net geriausi ir gražiausi žmonių siekimai prieš šitą tikslą? Taigi ar neverta, ar neteisinga, kad mes tam tikslui visą savo gyvenimą, viską, ką tik turime: ir turtus, ir gabumus, ir pačią gyvybę pašvęstume visiškai?
15. X. 1910. Šventieji iš visų jėgų stengėsi pasiekti tobulybę, atsimindami tuos prakilnius Kristaus žodžius: Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48). Ėjo gi prie to neapsakomai aukšto tikslo, stengdamies tapti kaskart labiau panašūs į Jėzų Kristų. Taigi Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano tikslu, jei iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis, ir tie įrankiai ir priemonės, kurias Kristus vartojo, turi būti ir mano įrankiais ir priemonėmis. Ko Kristus troško? –
Įvykdyti Dievo karaliją čia ant žemės, t. y. šv. mūsų Bažnyčią. Kokiu keliu prie to ėjo? –
Visiško savęs išsižadėjimo, darbų, vargų, pažeminimų, persekiojimų, kentėjimų; ėjo, kol galvą nepadėjo, kol netapo prie kryžiaus prikaltas. –
Kas iš to išeina? –
Kad kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai. Tame matau branduolį ir esmę mūsų pašaukimo: reikia iš liuoso noro ir noriai išsižadėti savęs, savo ištaigų, smagumų, užgaidų ir malonumų; išsižadėti šio pasaulio: jo turtų, gėrybių, jo tuščios garbės, o visą save, visus savo gabumus ir dovanas prigimties ir antprigimties pilnai ir visiškai pašvęsti ir atiduoti Bažnyčios labui, jos apgynimui, palaikymui, praplatinimui, tarpimui ir klestėjimui. –
Dieve, duok, kad aš niekad tai neužmirščiau. Kokios taktikos geriausiai būtų laikytis, einant prie to tikslo? Man rodosi, kad ne tiek gynimosi taktikos, kiek užgrobimo, apėmimo, užkariavimo. Patys gyvai persiėmę Kristaus dvasia, turime rūpintis telkti ir organizuoti aplink save geros valios žmones; juos lavinti, rengti prie darbo, o paskui drauge su jais ir per juos visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti (plg. Ef 1, 10) ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti. Viešpatie Jėzau, uždek mūs širdis ta uolumo ugnimi. To Tavęs melsiu.
17. X. 1910. Mūsų uždavinys turi būti: tobulintis ir tobulinti, tobulintis pačiam ir tobulinti kitus žmones ir darbus. Tobulintis pačiam dvasiškame gyvenime, pasirenkant tarp dvasiškų praktikų ypač tas, kurios labiau priverčia žmogų sąmoningu antprigimtiniu gyvenimu gyventi, kaip va: gryna, antgamtinė intencija (ji turėtų virsti tikru įpročiu mūs gyvenime), ypatinga ir apskrita sąžinės sąskaita, meditacija, dvasinis skaitymas, gerai, sąmoningai atliekama išpažintis ir pilna, su visu atvirumu ir nuoširdumu padaryta bent kartą per mėnesį prieš dvasiškąjį tėvą mano dvasiško gyvenimo apyskaita; – kituose gi daiktuose, prie bendro išsilavinimo dar stengtis kame nors išsispecializuoti, suvartojant kuo tikslingiausiai savo laiką, darant prieš Vyresniuosius iš viešų savo darbų ir viso savo išorinio gyvenimo pilną apyskaitą. Taip pačiam besitobulinant, stengtis reikia drauge ir kitiems padėti tobulintis, kitiems betarnaudamas, prie kitų ištobulinimo prisidėdamas, žmogus ir pats tobulinasi ir kyla aukštyn.
22. X. Į visų mūs darbų ir sumanymų pamatą reikia visados mūs pačių gyvenimo šventumas tiesti, tik tada turės ant ko mūs darbai tvirtai stovėti. Nereikia niekad gailėtis savo dvasiškam ištobulinimui nei laiko, nei triūso, reikia tam svarbių svarbiausiam darbui visa širdimi atsiduoti. Ką padės, kad ir visą pasaulį žmogus apgalėtų ir apimtų, jei savo sielai padarytų nuoskaudą arba mažiausią nuostolį (plg. Mt 16, 26). Duok, Viešpatie, kad aš tai visada atminčiau.
