Autorius: Michael Foley, Peter Kwasniewski   Versta iš: OnePeterFive external link
Tradicinės Mišios

Kalbant apie tai, kad lankytis Tradicinėse Mišiose tiek pavieniui, tiek su visa šeima gali būti gan nepatogu (ir čia turime omenyje ne tik  tokias akivaizdžias priežastis kaip laikas ir vieta, bet taip pat parapijos infrastruktūros trūkumą ir priešiškas reakcijas, kurių galime susilaukti iš savo draugų, šeimos ar netgi dvasininkų), vertėtų sau patiems priminti, kodėl, visų pirma, mes tai darome. Jei kažką verta daryti iš viso, tada verta tai daryti atkakliai – net ir nevengiant aukų.

Šiame straipsnyje pateiksime keletą priežasčių, kodėl, nepaisant visų nepatogumų (ir netgi tam tikrų persekiojimų), metams bėgant mes ir mūsų šeimos mėgstame lankytis Tradicinėse Lotyniškose Mišiose. Dalindamiesi šiomis priežastimis mes tikimės paskatinti skaitytojus pradėti lankytis usus antiquior arba tęsti lankymąsi jose, jei dėl to yra atsiradę abejonių. Mes esame tvirtai įsitikinę, kad šventoji liturgija, mums perduota Tradicijos, dar niekada nebuvo tokia svarbi katalikų gyvenime nei šiuo metu, kai „žemiškoji piligriminė Bažnyčia“ baigia pamiršti savo teologiją, atskiesti savo pranešimą, prarasti savo identitetą ir nukraujuoti prarasdama savo tikinčiuosius. Išlaikydami, pažindami, sekdami ir mylėdami jos senovinę liturgiją, mes prisidedame prie autentiškos doktrinos išlaikymo, skelbiame dangiškąjį išganymą, išlaikome stotą ir patraukiame naujus tikinčiuosius, ieškančius neatmieštos tiesos ir didingo grožio. Perduodami šią didžiulę dovaną, o taip pat pakviesdami į Mišias kiek galima daugiau savo draugų ir šeimynykščių, mes išpildome savo, kaip apaštalų sekėjų pašaukimą.

Be tolesnių išvedžiojimų, dešimt priežasčių:

1. Jūs būsite formuojamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo suformuoti daugelis šventųjų. Jei vertinsime labai konservatyviai ir laikysime, kad Romos rito Mišios buvo kodifikuotos popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo (apie 600 m.) ir buvo nepakeistos iki 1970 m., mes kalbėsime apie maždaug 1400 Bažnyčios gyvavimo metų – ir tai yra didžioji jos šventųjų istorijos dalis. Maldos, skaitiniai ir giesmės, kurias jie girdėjo ir apie kurias jie mąstė, bus tos pačios, kurias girdėsite bei apmąstysite ir jūs.

Nes tai yra Mišios, kurias šv. Grigalius Didysis paveldėjo, išvystė ir užtvirtino. Tai yra Mišios, kurias laikė šv. Tomas Akvinietis, apie kurias rašė su meile ir prie kurių prisidėjo (jis sukūrė kintamas Mišių dalis ir Oficiumą Kristaus Kūno šventei). Tai yra Mišios, kuriose šv. Liudvikas IX, Prancūzijos karalius, pasižymėjęs kryžiaus žygiuose, lankėsi tris kartus per dieną. Tai yra Mišios, nuo kurių šv. Pilypas Neris turėjo atitraukti savo dėmesį prieš jas laikydamas, nes kitaip jis patirdavo ilgas valandas trunkančią ekstazę. Tai yra Mišios, kurios buvo laikomos pirmųjų Amerikos krantus pasiekusių Ispanijos ir Prancūzijos misionierių, tokių, kaip Šiaurės Amerikos Kankiniai. Tai yra Mišios, kurias kunigai slapta laikė Anglijoje ir Airijoje tamsiomis persekiojimų dienomis, ir tai yra Mišios, kurias šv. Migelis Pro laikė rizikuodamas savo gyvybe, kol buvo sulaikytas ir nukankintas Meksikos vyriausybės. Tai yra Mišios, kurias šv. Jonas Henrikas Niumanas sakėsi, jei tik galėtų, laikytų kiekvieną savo sąmoningo gyvenimo akimirką. Tai yra Mišios, kurias kun. Frederikas Faberis vadinio „pačiu nuostabiausiu dalyku šiapus Dangaus“. Tai yra Mišios, kurias Tėvas Damienas iš Molokų laikė raupsuotomis rankomis bažnyčioje, kurią jis pats pastatė ir dekoravo. Tai yra Mišios, kurios visiškai pavergė šv. Kryžiaus Teresę Benediktą (Editą Štein) kuri vėliau buvo nužudyta Osvencimo dujų kameroje. Tai yra Mišios, kurias didūs menininkai, tokie kaip Evelynas Waugh, Davidas Jonesas ir Grahamas Greene'as taip mylėjo, kad jų praradimą apgailėjo su dideliu liūdesiu ir nerimu. Tai yra Mišios, kurios buvo gerbiamos taip plačiai, kad netgi nekatalikai – tokie, kaip Agata Kristi ir Airisa Murdok, stojo jų ginti 1970-aisiais. Tai yra Mišios, kurias šv. Tėvas Pijus atkakliai laikė iki savo mirties 1968 metais, po to, kai liturgijos aparačikai pradėjo tvarkytis su mišiolu (o tai buvo vyras, kuris šį bei tą žinojo apie šventumo paslaptis). Tai yra Mišios, kurias Chosemarija Eskriva, Opus Dei įkūrėjas, gavo leidimą laikyti privačiai iki savo gyvenimo pabaigos.

Lietuva meldžiasi

Koks įspūdingas liudininkų būrys supa Tradicines Lotyniškas Mišias! Jų šventumas kaip auksas ir sidabras buvo nulietas šių Mišių krosnyje, ir tai, kad mes taip pat galime ieškoti ir gauti tokią pačią formaciją, yra neužtarnauta malonė. Taip, aš galiu eiti į Naująsias Mišias ir žinoti, kad aš esu Dievo ir Jo šventųjų akivaizdoje (ir už tai aš esu giliai dėkingas), bet konkretus istorinis ryšys su šiais šventaisiais buvo nutrauktas, kaip ir istorinis ryšys su mano paties, kaip Romos rito kataliko, paveldu.

2. Kas tinka man, dar labiau tinka mano vaikams. Ši Mišių forma giliausiu būdu suformuoja mūsų vaikų protus ir širdis Visagalio Dievo garbinimui nusižeminimo, paklusnumo ir adoravimo tyloje dorybėmis. Ji pripildo jų jausmus ir vaizduotę šventais ženklais ir simboliais bei „mistinėmis apeigomis“ (kaip tai įvardija Tridento susirinkimas). Pati Maria Montesori dažnai atkreipdavo dėmesį į tai, kad maži vaikai labai imlūs simbolių kalbai, dažnai imlesni nei suaugusieji, ir kad jie lengviau išmoksta žiūrėdami, kaip žmonės dalyvauja didingoje liturgijoje, nei klausydami ilgų pokalbių, kuriuose maža veiksmo. Tai yra labai įspūdinga ir įtraukianti patirtis vaikams, kurie mokosi savo tikėjimo, o ypač berniukams, kurie tampa patarnautojais.[1]

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

3. Jų universalumas. Tradicinės Lotyniškos Mišios ne tik suteikia matomą ir nepertraukiamą šiandienos ryšį su tolima praeitimi – jos taip pat yra įkvepiantis vienybės šaltinis visame pasaulyje. Vyresni katalikai dažnai prisimena, kokia jaudinanti patirtis jiems buvo pirmą kartą dalyvauti Mišiose užsienyje ir atrasti, kad „kur benuvyktų, Mišios yra tokios pačios“. Ši patirtis jiems buvo jų katalikiškumo ir katalikybės visuotinumo patvirtinimas. Koks kontrastas palyginus su tuo, kad šiandien kartais esi spaudžiamas atrasti „tas pačias Mišias“ toje pačioje parapijoje, tą patį savaitgalį. Tradicinių Lotyniškų Mišių universalumas, apsaugotas šventąja lotynų kalba ir reikalavimu, kad kunigas atidėtų į šalį savo asmenines ir kultūrines preferencijas ir apsivilktų Kristaus asmenį, veikia kaip tikrosios Sekminės, kuriose daugybė kalbų ir tautų tampa vieningais Dvasioje – kaip priešingybė Babeliui, kuriame suteikiama pirmenybė skirtingiems identitetams – tokiems, kaip tautybė ar amžiaus grupė, ir kur gresia pamiršti Evangelijos principą „nebėra nei žydo, nei graiko“. 

4. Jūs visada žinote, ką gausite. Mišių centras yra Šventoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Auka ant Kryžiaus. Prieš Mišias, jų metu ir po jų bus išlaikoma pagarbi tyla. Šventykloje patarnaus tik vyrai, o Kristaus Kūną dalins tik kunigai ir diakonai, kas atitinka beveik 2000 metų tradiciją. Žmonės paprastai bus apsirengę kukliai. Mišiose ne visada gali būti muzika (o kai ji bus, ji gali būti ne visada tobulai atlikta), bet jūs niekados neišgirsite pseudo-pop stiliaus dainų, kurių žodžiai būtų narciziški ar eretiški.

Kitaip sakant, tradicinis Romos ritas niekada negali būti visiškai sugadintas. Kaip ir beveik kiekvienas geras dalykas šiame pasaulyje, Tradicinės Mišios gali būti kažkiek iškreiptos, tačiau jos niekada negali būti taip perdarytos, kad daugiau neberodytų į tikrąjį Dievą. Čestertonas kartą pasakė, kad „yra tik vienas dalykas, kuris negali nueiti toliau tam tikros ribos sutardamas su engėju – ir tai yra ortodoksija. Tiesa, galima iškreipti ortodoksiją taip, kad iš dalies pateisintume tironą. Tačiau galima lengvai pasinaudoti vokiška filosofija, kad jį pateisintum visiškai.“[2] Tas pats tinka ir Tradicinėms Mišioms. Tėvas Džonatanas Robinsonas, kuris, rašydamas savo knygą nebuvo usus antiquior gerbėjas, vis dėlto sutiko, kad „amžinasis Senojo Rito patrauklumas yra tas, kad jis suteikia nuorodą į transcendenciją ir jis tai suteikdavo netgi tais daugeliu atvejų, kai buvo naudojamas netinkamai.“[3] Priešingai, Robinsonas pastebi, kad nors naujosios Mišios gali būti laikomos tokiu būdu, kuris kreipia mus į transcendenciją, „Novus Ordo laikymo tvarkoje nėra nieko, kas užtikrintų, kad jų centras yra Velykų paslapties šventimas.“[4] Kitais žodžiais tariant, naujosios Mišios gali būti laikomos taip, kad būtų galiojančios, bet tokiu būdu, kuris taip stipriai pabrėžia bendruomenės svarbą arba dalijimąsi maistu, kad tai gali reikšti „faktišką katalikiško Mišių supratimo paneigimą“.[5] Kita vertus, Tradicinių Mišių vidinės prasmės nepažeidžiamumas vieną iš komentatorių įkvėpė jas palyginti su senu posakiu apie JAV Jūrų laivyną: „Tai mašina, kurią sukūrė genijus tam, kad ją saugiai galėtų valdyti idiotai.“[6]

5. Jos yra „tikras reikalas“. Klasikinio Romos rito orientacija yra akivaizdžiai teocentrinė ir kristocentrinė, randama tiek ad orientem laikysenoje, tiek turtinguose paties Romos mišiolo tekstuose, kurie žymiai labiau pabrėžia Švenčiausiosios Trejybės paslaptį, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dievystę ir Mūsų Viešpaties auką ant Kryžiaus.[7] Kaip parodė dr. Lauren Pristas, naujojo mišiolo maldose dogmų išraiška ir askezės doktrina yra dažnai atskiestos, kai tuo tarpu senojo mišiolo maldos yra nedviprasmiškai ir be kompromisų katalikiškos.[8] Tai tikras reikalas, tyras šaltinis, ne kažkas, „ekspertų“ sulopytas „moderniam žmogui“ ir pritaikytas jo reikmėms. Vis daugiau ir daugiau katalikų ganytojų sutinka, kad liturginės 1960-ųjų reformos buvo skubotos ir prastai įgyvendintos. Todėl mes atsidūrėme keblioje situacijoje, kuriai išspręsti pati reformuota liturgija yra visiškai nepritaikyta dėl savo daugybės galimų pasirinkimų, minimalistinių rubrikų, jos pažeidžiamumo dėl manipuliatyvių „pirmininkaujančių“ ir jos akivaizdaus trūkio su mažiausiai keturiolika šimtmečių Romos katalikų garbinimo Tradicija — trūkio, kuris stipriai išreikštas kalbos dėmeniu, kadangi senosios Mišios šnabžda ir gieda Vakarų Bažnyčios šventąja gimtąją lotynų kalba, tuo tarpu naujosios Mišios neapdairiai susidėjo su nuolatos besikeičiančiomis pasaulietiškomis kalbomis.

6. Pranašesnis šventųjų kalendorius. Liturginėse diskusijose daugiausiai amunicijos yra išeikvojama ginant ar puolant nekintamąsias Mišių dalis – ir tai suprantama. Bet vienas iš svarbiausių skirtumų tarp 1962 ir 1970 metų mišiolų yra kalendorius. Pradėkime nuo Šventųjų ciklo, nuo šventųjų švenčių. 1962 m. kalendorius yra nuostabus Bažnyčios istorijos pradžiamokslis, ypač ankstyvosios Bažnyčios istorijos, kuri šiandien dažniausiai praleidžiama pro akis. Apvaizda jį sudėliojo tokiu būdu, kad kai kurie šventieji iš skirtingų „grupių“ pabrėžia kurį nors vieną ypatingą šventumo akcentą. 1969/1970 m. bendrojo kalendoriaus kūrėjai, kita vertus, eliminavo arba nustūmė į antrą planą 200 šventųjų, įskaitant šv. Valentino minėjimą Valentino dieną ir šv. Kristoforą, keliautojų globėją, teigdami, kad jis niekada neegzistavo. Dėl tos pačios priežasties jie taip pat eliminavo šv. Kotryną Aleksandrietę, nors ji buvo viena iš šventųjų, kurias regėjo šv. Joana Arkietė, kai Dievas nurodė jai kovoti su anglais.[9] Naujojo kalendoriaus architektai dažnai priimdavo sprendimus labiau remdamiesi moderniu istoriniu mokslu, nei žodine Bažnyčios Tradicija. Jų moksliniai kriterijai verčia prisiminti Čestertono repliką, kad jis greičiau patikėtų senos žmonos pasakomis, nei senmergės faktais. „Gana lengva suprasti, kodėl legenda laikoma, ir turi būti laikoma nusipelniusi didesnės pagarbos, nei istorijos knyga.“  – rašo Dž. K. Čestertonas. „Legenda dažniausiai yra sukurta didžiosios kaimo gyventojų, kurie yra sveiko proto, dalies. Knyga dažniausiai yra parašyta vieno asmens, kuris kaime laikomas bepročiu.“[10]

7. Pranašesnis liturginių laikų kalendorius.  Panašiai ir liturginių laikų ciklas – Kalėdų laikas, Epifanijos laikas, Septuagezimos laikas, Velykų laikas, laikas po Sekminių yra žymiai turtingesnis, nei 1962 m. kalendorius. Dėka vienų metų kintamųjų dalių ciklo, kiekvienas Sekmadienis turi ypatingą žymę ir kasmetinis jos pakartojimas tikinčiajam leidžia bėgant metams pamatuoti savo dvasinio gyvenimo tobulėjimą ar suprastėjimą. Tradiciniame kalendoriuje yra metų ketvirčio dienos ir maldavimų dienos, kurios ne tik sukilnina mūsų dėkingumą Dievui, bet taip pat ir pabrėžia, kaip mes vertiname natūralią metų laikų kaitą ir žemdirbystės ciklą. Tradiciniame kalendoriuje nėra tokio dalyko, kaip „Eilinis metų laikas“ (labai nevykusi frazė, turint omenyje, kad po Įsikūnijimo[11] negali būti tokio dalyko, kaip „eilinis laikas“), tačiau yra laikas po Epifanijos ir laikas po Sekminių, tokiu būdu pratęsiant šių didžiulių švenčių prasmę lyg žarijų žėrėjimą ar tolstantį aidą. Kartu su Kalėdomis ir Velykomis Sekminės, kurių statusas yra ne mažesnis nei pastarųjų, yra švenčiamos ištisas aštuonias dienas, tad Bažnyčia tiesiog šildosi dangiškosios liepsnos šviesoje ir šilumoje. Taip pat tradiciniame kalendoriuje yra Septuagezimos laikas prieš gavėnią, arba vadinamasis „carnevale“, kuris prasideda tris savaites prieš Pelenų trečiadienį ir tuo būdu padeda psichologiškai pereiti nuo Kalėdų laiko džiaugsmo prie gavėnios širdgėlos. Kaip ir dauguma kitų usus antiquior savybių, aukščiau paminėti kalendoriaus bruožai yra ypatingai seni ir gyvai jungia mus su pirmo tūkstantmečio ir netgi ankstyvųjų šimtmečių Bažnyčia.

8. Geresnis kelias į Šventąjį Raštą. Daugelis galvoja, kad Novus ordo turi įgimtą pranašumą prieš senąsias Mišias dėl savo trijų metų sekmadienio skaitinių ir dviejų metų savaitės dienų skaitinių ciklų, taip pat ilgesnių ir gausesnių skaitinių Mišių metu, lyginant su senoviniu vienų metų skaitinių ciklu, kuriuos dažniausiai sudaro du skaitiniai Mišių metu (Epistolė ir Evangelija). Tačiau jie praleidžia tą faktą, kad Novus Ordo architektai tuo pačiu metu išėmė daugumą Šv. Rašto aliuzijų, formavusių nekintamąsias Mišių dalis ir tada lyg parašiutu nuleido daugybę skaitinių, kurie yra mažai suderinti tarpusavyje. Kai kalbama apie Šv. Rašto skaitinius, senasis ritas remiasi dviem žavingais principais: pirma, kad ištraukos yra parenkamos ne dėl jų pačių (kad būtų galima „prasukti“ kiek galima daugiau Šv. Rašto), bet tam, kad būtų nušviesta garbinimo progos prasmė; antra, pabrėžiamas ne tiek išprusimas Šv. Rašte ar pamokanti instrukcija, kiek „mistika“. Kitais žodžiais tariant, Mišių skaitiniai nėra šlovinga sekmadieninė mokykla, bet nuolatinis įvedimas į Tikėjimo paslaptis. Mažesnis jų kiekis, trumpumas, liturginis tinkamumas ir pasikartojimas kiekvienais metais padaro juos galingu dvasinio formavimo įrankiu ir pasirengimu Eucharistinei aukai.

9. Pagarba Švenčiausiajai Eucharistijai. Mišios Ordinarine forma, gali, be abejo, būti laikomos pagarbiai ir Eucharistiją gali dalinti tik įšventinti dvasininkai. Bet būkime sąžiningi: didžioji katalikiškų parapijų dauguma naudoja „ekstraordinarinius“ pasauliečius patarnautojus dalinti Švenčiausiajai Komunijai, o dauguma tikinčiųjų Švenčiausiąją Komuniją priima į ranką. Vien tik šių dviejų praktikų naudojimas lemia ženklų pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui sumažėjimą. Ne taip, kaip kunigas, pasauliečiai patarnautojai nenusiplauna rankų ar pirštų po to, kai liečia Dievą, tokiu būdu surinkdami ir išbarstydami Tikrojo Buvimo daleles. Tą patį galima pasakyti ir apie tikinčiuosius, kurie priima Komuniją į ranką – netgi trumpas konsekruotos ostijos kontaktas su delnu gali ant jo palikti konsekruotos Aukos daleles.[12] Pagalvokite apie tai: kiekvieną dieną visame pasaulyje įvyksta šimtai tūkstančių šių netyčinių Švenčiausiojo Sakramento išniekinimo aktų. Kokia kantri yra mūsų Viešpaties Eucharistinė Širdis! Bet ar mes tikrai norime prisidėti prie šio išniekinimo? Ir netgi jei mes patys Novus Ordo Mišiose priimame Komuniją ant liežuvio, yra didelė tikimybė, kad tai darysime šių nerūpestingų įpročių aplinkoje – aplinkoje, kuri mus pripildys pykčio ir gailesčio, arba nuves į nusistovėjusį abejingumą. Tokios emocijos tikrai nepadeda išgyventi Tikrojo Kristaus Buvimo ramybės ir tikrai nėra optimalios ugdant vaikus Tikėjime!

Panašūs pastebėjimai gali būti daromi ir dėl trikdančio „Ramybės palinkėjimo“ ar moterų skaitovių ir ekstraordinarinių šv. Komunijos patarnautojų, kurie ne tik visiškai nutraukia ryšį su Tradicija, bet ir gali būti apsirengę abejotino kuklumo rūbais. Arba beveik visuotinio įpročio garsiai kalbėti prieš ir po Mišių, ar išrankumo kunigui ir jo reklamavimui. Ši ir daugelis kitų Novus Ordo, kaip jos dažniausiai laikomos, charakteristikų yra kiekviena atskirai ir visos kartu tikėjimo Tikruoju Buvimu trūkumo ženklai. Ženklai antropocentrinio, horizontalaus bendruomenės savęs pačios garbinimo ženklai.

Ir kas turėtų būti ypač pabrėžta: tai yra ypatingai žalinga vaikams. Dar ir dar kartą matyti tai, su kokia šokiruojančia nepagarba elgiamasi su Mūsų Viešpačiu ir Dievu nuostabiausiame Jo Meilės Sakramente, kai ištisi klauptai katalikų automatiškai eina priimti dovanos, su kuria jie paprastai elgiasi atsainiai ir netgi nuobodžiai abejingai. Mes tikime, kad Eucharistija tikrai yra mūsų Išganytojas, mūsų Karalius, mūsų Teisėjas – bet tada staiga mes elgiamės taip, lyg mes valgytume ir gertume paprastą (nors ir simbolinį) maistą ir gėrimą, kas paaiškina, kodėl tiek daug katalikų apie tai, kas vyksta Mišių metu, mano taip pat, kaip ir protestantai. Ši nepavydėtina situacija nesibaigs tol, kol prieš Vatikano II Susirinkimą Švenčiausiajai Ostijai galiojusios normos nebus padarytos privalomomis visiems liturgijos dalyviams. Nepanašu, kad tai įvyktų artimiausiu metu. Todėl saugus prieglobstis, pakartosime dar kartą, yra Tradicinės Lotyniškos Mišios, kuriose išlaikomas sveikas protas ir šventumas.

10. Ir pabaigai — tai Tikėjimo Paslaptis. Viena iš priežasčių ištikimai lankytis ir palaikyti Tradicines Lotyniškas Mišias, nepaisant visų trikdžių, kurias mums bando sudaryti velnias, gali būti išreikšta vienu žodžiu: PASLAPTIS. Tai, ką šv. Paulius vadina musterion ir ką lotyniška liturgijos tradicija įvardina žodžiais mysterium ir sacramentum, toli gražu nėra nežymios sąvokos krikščionybėje. Dramatiškas Dievo atsiskleidimas mums istorijos bėgyje, o ypač Jėzaus Kristaus Asmenyje, yra paslaptis giliausia šio termino prasme: tai yra apreiškimas Realybės, kuri yra visiškai suvokiama, tačiau visada neišvengiama, visada šviečianti, tačiau akinanti savo šviesa. Taip pat yra tinkama tai, kad liturginis garbinimas, per kurį mes bendraujame su Dievu, savyje turėtų Jo amžinosios ir begalinės paslapties antspaudą, Jo nuostabią transcendenciją, Jo pribloškiantį šventumą, Jo nuginkluojantį intymumą, Jo švelnią, tačiau skvarbią tylą. Tradicinis Romos ritas tikrai turi šį antspaudą. Jo ceremonijos, jo kalba, jo ad orientem laikysena, jo nežemiška muzika nėra miglota, bet puikiai suvokiama ir tu pačiu metu įteigianti nežinomybės pojūtį, netgi jaudinantį ir bauginantį. Puoselėdamos šventumo jausmą, senosios Mišios išlaiko nepažeistą Tikėjimo paslaptį.[14]

Apibendrinant, klasikinis Romos ritas yra Tradicijos ambasadorius, vidinio žmogaus pribuvėja, viso gyvenimo tikėjimo mokytojas, adoravimo, atgailos, dėkojimo ir maldavimo mokykla, visiškai patikima stabilumo uola, ant kurios mes galime su pasitikėjimu statyti savo dvasinį gyvenimą.

Šventosios Bažnyčios liturgijos atkūrimo judėjimui augant ir įgaunant pagreitį, dabar ne laikas nusivylimams ar dvejonėms – tai yra metas, kai turime džiaugsmingai ir tyrai priimti visa, ką Bažnyčia mums laiko paruošusi savo saugyklose, nepaisant kai kurių jos ganytojų trumparegiškumo ir daugelio tikinčiųjų neišprusimo (dažniausiai ne dėl jų pačių kaltės). Tai yra atsinaujinimas, kuris privalo įvykti, jei Bažnyčia nori nugalėti ateinančias negandas. O, kad Viešpats galėtų pasikliauti mumis, kad rodytume kelią, kad būtų išlaikytas „tikrasis katalikų tikėjimas“! O, kad galėtume atsiliepti į Jo malonę, kai Jis mus veda atgal į didžiulį Tradicijos turtą, kurį Jis savo meilės dėka suteikė Bažnyčiai, savo Nuotakai!

Ne laikas nusilpti ir pavargti – reikia suremti pečius ir pridėti ranką prie arklo. Kodėl mes turėtume atimti iš savęs šviesą, ramybę ir džiaugsmą to, kas yra gražiau ir švenčiau, kame daugiau šventumo, pašventimo ir transcendencijos, kame akivaizdžiai daugiau katalikybės? Mūsų laukia nesuskaitomos malonės, kai pačiame beprecedenčio Bažnyčios identiteto krizės įkarštyje, mes ištikimai ir karštai atsidavę gyvensime savo katalikų tikėjimu, kaip Elžbietos laikų kankiniai, kurie buvo pasirengę padaryti ir iškentėti bet ką, kad tik nebūtų atskirti nuo Mišių, kurias jie išmoko branginti labiau, nei patį gyvenimą. Taip, mes būsime pakviesti daryti aukas – sutikdami su nepatogiu laiku ar mažiau nei patenkinama garbinimo vieta, nuolankiai priimdami nesusipratimus ir netgi atmetimą iš savo mylimųjų  – bet mes žinome, kad aukotis dėl didesnio gėrio yra pati Dievo meilės šerdis ir esmė.

Mes pateikėme dešimt priežasčių lankytis Tradicinėse Lotyniškose Mišiose. Galėtume pateikti ir daugiau, kiekvienas iš mūsų turime savų priežasčių. Kuo mes esame tikrai įsitikinę, yra tai, kad Bažnyčiai reikia savo Mišių, mums reikia šių Mišių, ir, keistu sutapimu, tai uždeda mums neužtarnautą privilegiją – Mišioms reikia mūsų. Laikykimės jų tvirtai, kad galėtume būti vis labiau ištikimi savo Kristui Karaliui, mūsų Išganytojui, mūsų Viskam.


[1] Žr. „Padėkime vaikams įžengti į Tradicines Lotyniškas Mišias (1 dalis, 2 dalis) ; “Ex ore infantium: Vaikai ir Tradicinės Lotyniškos Mišios” (čia).

[2] Chesterton, Orthodoxy (San Francisco: Ignatius Press, 1995), 132.

[3] Jonathan Robinson, The Mass and Modernity (Ignatius Press, 2005), 307.

[4] Ibid., 311, pasviras tekstas mano.

[5] Ibid., 311.

[6] Tas pats autorius, Johnas Zmirakas (kuris gerai išmano šį reikalą), tęsia: „Senąją liturgiją sukūrė šventieji ir ją gali atlikti netikėliai nerizikuodami padaryti šventvagystės. Naujajį ritą sulopė biurokratai ir jį saugiai galėtų atlikti tik šventieji.“ John Zmirak, “All Your Church Are Belong to Us

[7] Kaip dokumentuota Peter Kwasniewski, Resurgent in the Midst of Crisis (Kettering, OH: Angelico Press, 2014), 6 skyrius, “Offspring of Arius in the Holy of Holies.”

[8] Žr. tarp daugelio tikslių Lauren Pristas studijų, jos knygoje Collects of the Roman Missal: A Comparative Study of the Sundays in Proper Seasons Before and After the Second Vatican Council (London: T&T Clark, 2013).

[9]  Laimei, pripažinęs, kad tai buvo klaida, popiežius Jonas Paulius II po dvidešimties metų atkūrė šv. Kotrynos šventę Novus Ordo kalendoriuje, bet kaip dėl kitų šventųjų, kurie buvo iškarpyti?

[10] Chesterton, Orthodoxy, 53.

[11] Tarp daugelio, kurie ginčijasi dėl šio požiūrio, žr. kun. Richard Cipolla, “Epiphany and the Unordinariness of Liturgical Time.”

[12] Žr. kunigas X, “Losing Fragments with Communion in the Hand,” The Latin Mass Magazine (Fall 2009), 27-29.

[13] Novus Ordo „Ramybės ženklas“ praktiškai neturi nieko bendro su iškilmingu būdu, kuriuo „Ramybė“ suteikiama iškilmingose giedotinėse Tradicinėse Mišiose, kuriose yra visiškai aišku, kad ramybė, apie kurią kalbama, yra dvasinė dovana, kylanti iš ant altoriaus paaukoto Dievo Avinėlio, ir švelniai sklindanti per šventuosius dvasininkus, kol ji pasiekia žemiausius patarnautojus, atstovaujančius tikinčiuosius.

[14] Ištisus šimtmečius, nuo pat ankstyvosios Bažnyčios laikų (ir netgi, kaip sako šv. Tomas Akvinietis, nuo pat Apaštalų laikų), kunigas visada sakė „Mysterium Fidei“ (Tikėjimo Paslaptis, – lot.), konsekruodamas vyną taurėje. Jis ypač pabrėžė Dievo įsiveržimą ar įsilaužimą į mūsų tarpą šiame neaprėpiamame Sakramente.

Originaliai paskelbta 2015 m. liepos 9 d. Nuorodos, kurios originaliame straipsnyje yra nebeveikiančios, pakeistos kitomis, paaiškinančiomis termino prasmę.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Rob Pryb · 21:48 25/10/2021
    It was Michael Foley who introduced me to the TLM! It was Immaculate Conception 2008, a blessed day I will never forget.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Greta · 22:46 06/08/2022
    Dabartinės mišios tarsi šou. Pasakysiu kodėl,mišių pradžioje vietoje įžangos , ilgiausia kunigo,ar vyskupo prakalba.Baigiasi mišios ir vėl ilgiausia prakalba.Mišių metu nebeliko to sakralumo susikaupimo,skaitinius skaito pasauliečiai,giesmės protestantiškos.Iš mišių beliko spektaklis.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku