Šiandien kalbėsiu apie išpažintį. Mano mažieji vaikeliai, jūs visi esate nekalti, jums to dar nereikia, todėl pradėsiu nuo pačios svarbiausios dalies: papasakosiu kelias istorijas apie išpažintį, o tada galėsite miegoti.
Kun. Kenanas Malenas iš Škotijos kartą man pasakojo, kad vieną vakarą jam klausant išpažinčių atėjo mažas berniukas. Kanauninkas paklausė: „Kodėl neatėjai popiet, kai klausiau vaikų išpažinčių?“ Berniukas atsakė: „Tuo metu dar nebuvau nusidėjęs, todėl turėjau palūkėti.“
Keli medkirčiai Kanadoje nusprendė nueiti išpažinties. Jie to nebuvo darę keletą metų. Taigi jie nusiuntė patį drąsiausią į klausyklą, ir šis prisipažino: „Tėve, esu padaręs visas nuodėmes, kokias vyras gali padaryti.“ „Ar esi nužudęs žmogų?“ „Ne, – atsakė medkirtys. – Tikrai, šios nuodėmės niekada nesu padaręs.“ „Matai, – tarė kunigas, – tu nepakankamai ištyrei savo sąžinę. Eik iš klausyklos, kaip reikiant ištirk savo sąžinę ir sugrįžk.“ Išėjęs iš klausyklos, vyras apžvelgė ilgą medkirčių eilę lauke ir tarė: „Nieko nebus, vyručiai – šiandien išpažintis tik žmogžudžiams!“
Kartą klausiau išpažinčių, ir vienas mažas berniukas be kitų dalykų prisipažino, kad įmetė riešutą į pelkę. Aš nekreipiau į tai per daug dėmesio, nes nemaniau, kad mano teologijos išmanymas leis pakankamai suprasti tokias nuodėmes. Bet čia atėjo dar vienas berniukas ir be kitų dalykų taip pat prisipažino įmetęs riešutą į pelkę. Tą patį dalyką išgirdau 10 ar 12 kartų. Kai atėjo dar vienas berniukas, aš jam ir sakau: „Tu turbūt irgi metei riešutą į pelkę?“ Šis nustemba – „Ne, bet visi mane vadina Riešutu“. (Garsus juokas) Šita jums patiko, ar ne? Na, bet negalime jums pasakoti istorijų visą dieną, turime pereiti ir prie vyresnių vaikų.
Norėčiau pradėti nuo to, jog panašu, kad gyvename pirmajame žmonijos amžiuje, kai ji atsisako pripažinti kaltę ir nuodėmę. Šiandien visi tiki, kad yra nekaltai pradėti. Mes nesame nusidėjėliai, mes tiesiog pacientai, ne atgailautojai. Karlas Meningeris iš Menedžerio psichiatrijos instituto Kanzase netgi parašė knygą „Kas atsitiko nuodėmei?“
Įdomu tai, kad kai moralės teologai ir mūsų katekizmai atsisakė nuodėmės idėjos, psichiatras mums primena, kad nuodėmė yra. Jis teigia, kad teologams atsisakius nuodėmės sąvokos, ją perėmė teisininkai – nuodėmė tapo nusikaltimu. O kai teisininkai jos atsisakė, ją perėmė psichiatrai ir pavadino kompleksu.
Nuodėmė yra pasaulio realybė, turime pripažinti šį faktą. Mes visi esame nusidėjėliai – kiekvienas iš mūsų.
Tiesą sakant, negalime sulaukti Dievo gailestingumo, kol neprisipažįstame esą nusidėjėliai. Kas nutinka, kai užgniaužiame kaltę ir nuodėmę? Taip, mes tai darome. Vyrai daro nuodėmes ir nekreipia į tai dėmesio. Taip pat ir moterys. Kai neiškeliame savo nuodėmių į paviršių ir neišpažįstame jų gerajam Viešpačiui, tai labai stipriai veikia mūsų protą, o kartais ir kūną.
Turbūt esate girdėję apie medicininius transplantus – inkstų transplantus, širdies transplantus. Taip pat gana dažnai girdite, kad vienas ar kitas transplantas neprigijo. Kodėl? Nes kūnas jį atmetė. Mūsų organizmuose yra antikūnių, kurie nepriima svetimkūnių ir naujų organizmų. Taip ir mūsų siela turi antikūnių, ir kai į ją patenka nuodėmė, ji tarsi susijaukia, tampa nelaiminga. Tai panašu į lūžusį kaulą. Kaulą skauda. Kodėl? Nes kaulas yra ne savo vietoje.
Kai mūsų sąžinė būna ne tokia, kokia turėtų būti, mes kenčiame. Mūsų sąžinė susijaukia, mes jaučiamės nejaukiai. Galime tai slopinti alkoholiu ar įvairiais pasilinksminimais, bet tylos momentais kaltės jausmas sugrįžta.
Apie kaltės poveikį rašė dar Šekspyras. Tik pagalvokite – Šekspyras gimė 1564 metais. Tikiuosi, kad neklystu, ši data tiesiog man išplaukė iš pasąmonės, netikrinkite jos. Jei gerai pamenu, antraisiais studijų metais koledže mokiausi, kad Šekspyras gimė 1564 m. ir mirė 1616 m. Šiaip ar taip, svarbu tai, kad šimtus metų prieš atsirandant psichiatrijai jis pasakoja apie tokius reiškinius kaip psichozė, pasireiškianti Makbetui, ir neurozė, pasireiškianti Ledi Makbet. Makbetas ir Ledi Makbet, norėdami užgrobti sostą, susimokė nužudyti karalių.
Po žmogžudystės Makbetui prieš akis visą laiką rodėsi durklas ir jis klausė: „Ką aš čionai matau? Nejaugi durklą? Ir rankena į delną atgręžta...“ Žinoma, nebuvo jokio durklo – tai psichozė, tai buvo jį graužianti kaltė. Ledi Makbet plovė rankas kas 15 minučių, nes jai vaidenosi, kad jos kruvinos. Ji klausė savęs: „Ar net septynių jūrų vandenys nenuplaus šio kraujo, įsiėdusio į mano rankas?“ Nebuvo jokio kraujo ant jos rankų – tai buvo užslopintos kaltės poveikis jos protui.
Kartą pas mane atėjo moteris pakalbėti apie savo brolį. Jis lankėsi pas daktarus jau ketverius ar penkerius metus, bet jo būklė negerėjo. „Jo svoris nukrito iki 40 kilogramų, gal galėtumėte su juo pakalbėti?“ – paprašė ji. Atsakiau, kad jei problema psichinė, jam reikia psichiatro. Bet jeigu jo būklė nulemta moralinių dalykų, galbūt galėsiu jam padėti.
Taip ir buvo. Atėjo vyras, sveriantis apie 40 kg – gležnas, baugus. Aš jam ir sakau: „Papasakok man apie save, kalbėk kad ir pusvalandį, aš tavęs nepertrauksiu.“ Jis kalbėjo apie 40 minučių. Tada jo paklausiau: „Kiek pavogei?“ Jis sako: „Aš nevogiau.“ Aš vėl klausiu: „Kiek?“ O jis: „Ką jūs, aš ne vagis, aš nevogiau.“ „Ir vis dėlto, kiek?“ – „3000 dolerių, bet kaip Jūs sužinojote?“ Aš atsakiau, kad iš tiesų nežinojau, kad jis vogė. „Tai kodėl klausėte?“ „Matai, – paaiškinau jam, – tu man papasakojai, kad dėdamas pinigus į dėžutę visada juos prieš tai nuvalai. Tuomet pagalvojau, kad gal turi nešvarių pinigų.“ Taigi, jis pavogė 3000 dolerių. Mes sudarėme planą, kaip jis grąžins tuos pinigus, ir jo sveikata pradėjo taisytis. Taip kaltė veikė jo sielą.
Pagalvokite, mielos ponios, kiek daug psichiškai sutrikusių moterų bus Jungtinėse Valstijose po 10 ar 15 metų, kai abortų sukelta kaltė pradės veikti jų sielas. Šiuo metu teisinamasi tuo, kad visi tai daro ir kad tai tik kelios ląstelės.
Kartą viena mergina atėjo pas daktarą ir paprašė: „Ar negalėtumėte būti toks malonus ir pašalinti iš mano kūno kelias ląsteles?“ Gydytojas paklausė: „Kokį vardą duotumėte toms ląstelėms?“
Taigi praėjus keletui metų kaltė pasireikš kokiu nors ypatingu būdu, nors gali atrodyti, kad jos nėra. Kaltė gali nepasireikšti iš karto – tai labai akivaizdu iš Karaliaus Dovydo gyvenimo. Vieną dieną nuo savo rūmų stogo viršaus jis pamatė besimaudančią moterį vardu Batšebą. Jis paliepė tarnams ją atvesti, norėdamas patenkinti savo geidulius. Jis neišmintingai pasidavė aistrai, ir Batšeba pasijuto besilaukianti.
Jos vyras Urijas buvo išvykęs į karą. Dovydas parsikvietė jį atgal – karalius gali taip pasielgti – ir tarė: „Eik namo pas žmoną.“ Urijas jam atsakė: „Ne, aš kare ir mums neleista grįžti pas žmonas, kol mes kovojame.“ Dovydas ji nugirdė ir vėl liepė eiti namo, bet šis pasiliko miegoti prie Dovydo rūmų durų. Dovydas bandė padaryti taip, kad tėvystė būtų priskirta Batšebos vyrui, bet galų gale supratęs, kad šiuo būdu jo neatsikratys, perdavė savo generolui, kad pastatytų jį priešakinėse mūšio linijose, kad šis žūtų. Taip ir įvyko: Urijas žuvo. Dovydo tai visiškai nejaudino, kol po 7 ar 8 mėnesių pas jį neatėjo pranašas Natanas. „Turiu vieną problemą, – tarė Natanas Dovydui, – ir kadangi esi karalius, noriu, kad ją išspręstum. Kartą buvo vienas vargšas vyras, kuris turėjo avelę. Netoli šio vargšo gyveno turčius. Jis pavogė avelę, kad galėtų papuotauti su savo draugais.“
Dovydui tučtuojau parūpo socialinis teisingumas. Jis sušuko: „Taip negali būti, jis turi užmokėti savo gyvybe, o nuosavybė turi būti atlyginta keturgubai!“ Natanas jam ir sako: „Tai tu esi tas žmogus! Tu atėmei avelę iš Urijo! Atėmei žmoną iš vyro.“ Tuomet Dovydas atsisėdo ir parašė įžymiąją 50-ąją psalmę: „Pasigalėk manęs, Viešpatie“. Tiesa, manau, kad naujuose Raštuose ji dabar yra 51-oji. Matote, kartais – ne visada, bet kartais – norime atsikratyti asmeninės atsakomybės rodydami didelę meilę socialiniam teisingumui.
Prisiminkite: kai Judas buvo vaišėse Simono namuose ir ten užėjusi moteris išliejo brangų kvapnų aliejų ant mūsų Viešpaties pėdų, Judas pasakė: „Koks švaistymas! Kodėl neparduoti šio aliejaus ir neatiduoti pinigų vargšams!“
Įsivaizduokite Judą, besirengiantį išduoti mūsų Viešpatį, sakantį: „Mes girdėjome tavo Kalno pamokslą, kai sakei – palaiminti vargdieniai! Kur tavo meilė dabar? Ar pamiršai visus tuos žmones, gyvenančius lūšnose tarp Jericho ir Jeruzalės? Atsimink tas dienas, kai vaikščiojome po Jeruzalės miestą. Ar jau nebepameni tų vargšų? Pažvelk į šias nuolankių žvejų lūšnas čia, Kafarnaume. Kur tavo meilė vargšams?“
Mūsų Viešpats atsakė: „Judai, vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.“ Ar Judas rūpinosi vargšais? Ne, jis vogė iš Apaštalų kasos ir taip bandė pridengti savo nedorus darbus.
Taigi, kai mėginame nuslopinti savo kaltę, ji lieka amžinybei, nebent mums atleidžiama. Kai mums atleidžiama, kaltė būna ištrinama. O kaip mums būna atleidžiamos nuodėmės? Per išpažintį, veikiant Dievo malonei ir tikėjimui Kristumi.
Kas yra išpažintis? Apsinuoginimas. Sielos apsinuoginimas. Mes nusimetame visas netikras kaukes, pasiteisinimus bei apsimetinėjimus ir pasirodome tokie, kokie iš tikrųjų esame. Ar pastebėjote, gerieji žmonės, kad kai atsisakėme sielos tyrimo ir išpažinties, pasaulyje padaugėjo nuogybės, fizinės nuogybės? Pamąstykime apie tai atidžiau. Kai Adomas ir Ieva buvo rojuje, jie buvo nuogi, bet nesigėdijo, nes buvo apgaubti Dievo malone. Ji lyg fiziškai supo juos, jie buvo aprengti šlove ir todėl nejautė jokio nuogumo.
Nusidėję, jie suprato esantys nuogi. Kodėl? Nes prarado Dievo malonę. Tuomet jiems teko apsirengti. Ar žinote, kaip buvo pridengta jų nuogybė? Sakysite – figos lapais. Taip, tuo, ką jie turėjo po ranka, bet jų gėda vis tiek buvo atskleista.
Tad kaip ji buvo pridengta? Dievas padarė jiems drabužius iš gyvūnų kailių. Dievas turėjo įsikišti, Jis nužudė gyvūną, ne juos, ir tai reiškė kraujo praliejimą. Galėčiau jus vesti per visą Senąjį Testamentą plėtodamas šią istoriją, bet esmė ta, kad jie buvo nuogi ir gėdijosi, nes buvo praradę malonę. Mūsų moderniame pasaulyje mes grįžtame prie nuogybės, bandydami sugrįžti į Edeno sodą neužlipdami į Kalvarijos kalną, bet tai yra neįmanoma.
Tad kas gi yra išpažintis? Tai dar viena nuogybės forma. Ne epideminė ar epiderminė nuogybė, bet etinė nuogybė, kuria mes tiesiog sakome savo brangiam Viešpačiui: „Štai koks aš esu! Esu apgailėtinas nusidėjėlis.“ Ir kai atliekame išpažintį, įvyksta tai, kas gali būti pavadinta žmogiškųjų šiukšlių perdirbimu. Šiandien mes daug girdime apie šiukšlių perdirbimą, bet aš kalbu apie žmogiškųjų šiukšlių perdirbimą. Kai einate išpažinties ir jūsų nuodėmės atleidžiamos – Kristaus krauju, tarpininkaujant kunigui – žinoma, visada lieka nuodėmės pasekmė, kuri išlieka.
Vienam iš šitų mažų vaikelių esu tai paaiškinęs taip: „Įsivaizduok, kad kiekvieną kartą padaręs nuodėmę įkali į lentelę vinutę… Įsivaizduoji? Kiekvieną kartą, padaręs ką nors negero, į lentelę įkali vinutę, ir kiekvieną kartą pasakius „Atsiprašau“ mama tau atleidžia ir sako: „Dabar gali ištraukti vinutę.“ Ar kas nors dar lieka? Kas lieka? Taip – skylė! Skylė! Tai nuodėmės pasekmė.
Taigi net tada, kai nuodėmė yra atleista, mes turime už ją atsilyginti. Todėl mums duota išpažintis ir atgaila – kad užpildytume skylutes. Bet mums nereikia atlyginti lygiaverčiai, nes mes turime Šventųjų malonę, turiu omenyje Šventųjų bendravimą ir mūsų Maloningojo Viešpaties malonę. Kai einame išpažinties, mūsų gyvenimas tampa visiškai perkeistas. Pateiksiu jums kelis pavyzdžius, kaip pasikeičia gyvenimas atsiduodant Dievo malonei.
Kartą Londone buvo toks vyras, kuris ateidavo į Šv. Patriko bažnyčią kiekvieną rytą, kai ją atidarydavau, ir užimdavo vieną iš galinių klauptų. Atsiklaupdavo, bet neidavo Komunijos. Ateidavo apie 7 valandą ryto, niekada neidavo Komunijos, niekada nesinaudojo maldaknyge, bet medituodavo iki maždaug pusę dvyliktos, tada išeidavo, grįždavo po pietų ir pasilikdavo iki uždarant bažnyčią nakčiai. Niekada su niekuo nekalbėjo.
Keletą mėnesių tai stebėjęs, kartą jo paklausiau: „Ar visada buvai toks geras, koks esi dabar?“ Aš jį mėginau, nes jeigu jis būtų atsakęs „Taip“, būčiau žinojęs, kad tai netiesa. O jis atsakė: „Įvertinęs visas gautas malones, manau, kad dabar esu tūkstantį kartų blogesnis, nei kada nors anksčiau.“ Toliau vyras papasakojo apie save: jis buvo alkoholikas – toks baisus alkoholikas, kad net nusiaudavo batus prie smuklės durų ir parduodavo juos už gėrimą. Tačiau kiekvieną Pelenų trečiadienį duodavo įžadą negerti ir laikydavosi jo iki Velykų Sekmadienio. Taip jis elgdavosi kiekvienus metus. „Tada, – pasakojo jis, – vieną dieną sau pasakiau: „Jei galiu išverti 40 dienų, kodėl negalėčiau išverti 40 metų?“ Taigi jis nusprendė negerti 40 metų. Bet tai nebuvo taip lengva.
„Kartą užėjau į Meiden Lein bažnyčią, pasakojo jis. Ten yra trys laipteliai, vedantys nuo Kovent Gardeno pusės į pagrindinę bažnyčios salę ir dar vienas priekiniuose klauptuose laiminimui. Tuo metu, kai tėvas Kirnis iškėlė monstranciją rengdamasis laiminti, mane apėmė toks begalinis troškimas išgerti, kad jei viso gyvenimo pagundos būtų susitelkusios į tą vieną momentą, jos nebūtų prilygusios tai agonijai. Tas troškimas buvo toks didelis, kad nebegalėjau jam pasipriešinti. Aš išbėgau iš klauptų, nuskubėjau išėjimo link, bet lipdamas žemyn tais trim laipteliais suklupau. Tą akimirką suskambo laiminantis varpas. Tuomet aš tarsi išplėšiau sau širdį, apsisukau ir tariau: „Brangusis Viešpatie, atleisk man, aš eisiu išpažinties.“
Nuo tada jis daugiau niekada nebegėrė ir visą gyvenimą skyrė maldai. Aš jo paklausiau: „Kiek valandų per dieną meldiesi?“ Jis atsakė: „Paprastai apie 18.“ „Kokią dieną tu laikai tikrai pavykusia?“ „Kai meldžiuosi 24 valandas. Aš gyvenu toje pačioje pigioje užeigoje – pasakojo jis, – kur leisdavau laiką būdamas alkoholikas. Dažną naktį praleidžiu klūpėdamas šalia biliardo stalo, melsdamasis už alkoholikus.“
Tai buvo perdirbtos šiukšlės, kurias myli Viešpats. Nenuostabu, kad mūsų Viešpats sakė, jog dėl vieno nusidėjėlio, atliekančio atgailą Danguje, yra daugiau džiaugsmo, nei dėl 99 teisiųjų, kuriems nereikia atgailauti. Dabar kita istorija. Norite dar vienos istorijos? Taip? Gerai. Dar viena istorija, šį kartą apie merginą.
Kartą į klebonijos duris paskambino dvi mažos mergaitės. Jos prašė nedelsiant eiti į daugiabutį namą, esantį netoli Hadsono upės, nes Kiti miršta. „Kas ta Kiti?“ – paklausiau. „Argi nepažįstate Kiti? Visi ją pažįsta.“ „O kuo ji serga?“ – klausinėjau toliau, bet mergaitės tik kartojo: „Ji miršta.“
Taigi pasiėmiau Švenčiausiąjį Sakramentą, šventuosius aliejus, užlipau penkis nušiurusius aukštus į vieną purviniausių kambarių, kokiuose man yra tekę lankytis – ant grindų pilna mėsgalių, riebalų, popierių, skudurų, o už kampo – purvinas čiužinys. Ant jo guli jauna mergina, labai sunkiai serganti. „Ar tu Kiti?“ – paklausiau. „Taip, mane visi pažįsta“, – atsakė ji. Aš jai ir sakau: „Kiti, ar nenorėtum susitaikyti su geruoju Viešpačiu?“ – „Ne, aš negaliu, nes esu blogiausia mergaitė Niujorke.“ – „Ne, tu nesi blogiausia mergaitė Niujorke, nes blogiausia mergaitė Niujorke sako, kad ji yra geriausia mergaitė Niujorke.“
Aš vis prašiau ir maldavau jos atlikti išpažintį, bet ji tvirtino negalinti to padaryti. „Aš apgailėtina“, – kartojo ji. – Pažvelkite į mano rankas.“ Jos buvo pajuodusios ir padengtos mėlynėmis. „Tai mano vyro darbas. Jei neparnešu pakankamai pinigų iš gatvės, jis mane muša. Dabar jis mane nunuodijo, aš mirštu nunuodyta.“ Papasakojau jai apie mūsų Viešpaties palyginimus. Galų gale ji priėjo išpažinties, bet aš taip ilgai užtrukau įtikinėdamas ją Dievo malone, kad nuodai jau buvo pradėję veikti skirtingas smegenų dalis. Jai ėmė rodytis, tarsi ji pamažu prarastų išorinius organus. Pavyzdžiui, ji ištiesė ranką ir liesdama ausį tarė: „Mama, štai mano ausis. Pasirūpink ja, kai manęs nebebus?“ Į kambarį įėjusiai draugei pasakė: „Štai mano akis, imk ją.“ Man ji atidavė savo liežuvį. Tada supratau, kad padėtis labai rimta, patepiau ją, ir ji tučtuojau pasveiko.
Aš jai tariau: „Atsiprašau, Kiti, tu sugrįžai į šį pasaulį.“ Ji atsakė: „Tai įrodymas, kad galiu tapti geresnė.“ Ji ėmė apaštalauti tarp tų pačių žmonių, kuriuos anksčiau aptarnaudavo. Kai šeštadienių vakarais klausydavau išpažinčių, atsivėrus langeliui išgirsdavau: „Tėve, esu ta mergina, apie kurią jums pasakojo Kiti.“ „Tėve, esu tas vyrukas, apie kurį jums pasakojo Kiti.“ Vieną naktį ji atėjo į kleboniją ir pasakė, kad su ja yra mergina, įvykdžiusi žmogžudystę. „Kur ji?“ – paklausiau. „Bažnyčioje.“ – „Negali būti, bažnyčia užrakinta.“ – „Na, ji sėdi ir laukia bažnyčios prieangyje.“
Taigi nuėjau prie durų, pasikviečiau ją, ir netrukus ji priėjo išpažinties. Toks buvo kelias, kuriuo Kiti tęsė malonės apaštalavimą po to, kai jai buvo atleista.
Mes visi galime džiūgauti, nes mums pasisekė labiausiai iš visų žmonių pasaulyje. Kai mus užgula našta, galime nueiti pas gerąjį Viešpatį ir gauti išorinį ženklą, kad mums atleista.
Nuodėmė nėra blogiausias dalykas pasaulyje. Blogiausias dalykas pasaulyje yra nuodėmės neigimas. Jei esu aklas ir neigiu, kad yra šviesa, ar kada nors praregėsiu? Jei esu kurčias ir neigiu, kad yra toks dalykas kaip garsas, ar kada nors jį išgirsiu? Ir jei neigiu, kad esu nusidėjėlis, kaip man gali būti atleista?
Taigi blogiau nei nuodėmė yra nuodėmės neigimas. Būtent toks yra šiuolaikinis požiūris į gyvenimą. Jei tavo sielą apsunkino našta, nunešk ją pas Viešpatį – Jis mirė už tave, todėl atleis tau. Nedaug kas geriau atgaivina kūną nei gera vonia – lygiai taip pat nėra geresnės atgaivos sielai nei išrišimas. Išpažinties grožis tas, kad galime pradėti viską iš naujo. Viešpaties malonė yra begalinė, bet mes turime jai atsiduoti.
Paliksiu jus su šia guodžiančia mintimi: jei manysite, kad niekada nenusidėjote, negalėsite vadinti Jėzaus savo Išganytoju.
PASKAITOS VAIZDO ĮRAŠAS (angliškai)
