Žemiau pateiktoje tarpukario Lietuvoje Tėvų Jėzuitų leisto leidinio „Į priekaištus taip atsakyk“ (1927 m.) ištraukoje mums primenama itin svarbi tiesa, kuri dabartiniais laikais labai dažnai užmirštama: teigti, kad visos religijos yra vienodai teisingos ir geros yra ne tik prieštaringai klaidinga, bet galiausiai veda ir į paties Dievo egzistavimo neigimą. Akivaizdu, kad katalikas negali teigti, kad Dievo neegzistuoja. Taigi, katalikas negali teigti ir to, kad visos religijos yra vienodai teisingos ir geros.
Laisvamanis: Kam apie tikėjimus ginčytis ir jais rūpintis? Juk man vis tiek, prie kokio tikėjimo aš priklausau.
Katalikas: Nejaugi taip? Nejaugi laikytis žydų, katalikų, stačiatikių, protestantų, turkų tikėjimo būtų vis tiek? — Juk Tamsta žinai, kad prieštaravimai negali būti visi drauge teisingi: juk niekas negali sakyti, kad, pavyzdžiui, žmogus yra gyvas ir sykiu negyvas, nes, jei jis yra gyvas, tai tuo pat laiku jis nėra negyvas. Jei tiesa yra, kad du ir du yra keturi, tai klaidinga yra, kad du ir du yra penki. Panašiai, jei tiesa yra, kad katalikų tikėjimas yra tikras, tai, aišku, nekatalikų tikėjimas turi būti netikras. Juk tikroji tiesa tėra viena.
Toliau, kai Tamsta sakai, kad visi tikėjimai yra geri, išeina, kad ir Dievui yra vis tiek pat, ar toks, ar toks tikėjimas, — ar tiesa, ar klaidos, — ar gera, ar bloga. Kadangi katalikišką tikėjimą apreiškė Dievas, kurs neklysta ir klaidinti negali, Tamsta, sakydamas, kad visi tikėjimai yra geri, neigi tą Dievo tiesakalbumą ir šventumą; bet tiesakalbumas ir šventumas yra esminės Dievo savybės — reiškia, jei jas neigi, tai paties Dievo buvimą neigi; kitaip sakant, Tamsta esi paprastas bedievis.
Tamstai, manau, ne vis tiek, ar Tamsta turi padirbtus litus, ar tikrus; taigi taip pat ne vis tiek, ar Tamsta turėsi tikrąjį tikėjimą, kurio Dievas nori, ar netikrąjį, kurio Dievas nenori. Garbindamas Dievą netikru tikėjimu, Tamsta garbini ne tikrąjį Dievą, bet kokį nors dieveklį, o tikrąjį Dievą paniekini.
