Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo.

Įžengiame į Velykų laikotarpį, kurį pradedame trumpiausiu (tik 17 dienų) liturginiu Septuagezimos laiku.

Šiame tekste kalbama apie tradicinį Romos ritualą, kurio su neesminiais pakeitimais buvo laikomasi nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių.

 Svarbiausia, kad nepamirštume pasiimti Kristų į savo gyvenimo valtį.

Jei rimtai atsižvelgsime į šventojo popiežiaus žodžius – „visų erezijų kloaka; visų erezijų, kokios tik yra buvę, dvasia ir pagrindai“ – tai modernizmą teks laikyti absoliučiai antikrikščioniška sistema.

Dievo kelias yra ne nekantrus savęs žalojimo kelias, bet kantrios kančios kelias. Tai kelias, vedantis į gyvenimą ir į visuomenę, kuri vertina gyvybę.

„Parodykite man, ką naujo atnešė Mahometas, ir ten rasite tik blogus ir nežmoniškus dalykus, pavyzdžiui, jo įsakymą kardu skleisti jo skelbiamą tikėjimą.“

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Jei tik pagalvotumėte apie tai, kaip Dievas mato mūsų mintis, žodžius ir darbus, bei kokią antgamtinę vertę jie turi Dievo akyse, tada kitų požiūris į mus ir tai, ar susilaukiame kokios matomos sėkmės ar ne, taptų gerokai mažiau svarbus.

Šiuolaikinis žmogus šlovina save, ir šis natūralizmas įsiskverbė net į maldą. Liturgijoje jis pasireiškia kaip naujovių ir adaptacijų alkis; modernių muzikos formų invazija ir lėkšta, vulgari kalba.

Kaip ir Galilėjos Kanoje, taip ir dabar Marija pirmoji pastebi tai, ko mums trūksta, dažnai net mums patiems to pilnai nesuprantant. Ji pasirengusi sudrebinti Dangų bei žemę, idant padėtų savo vaikams bet kokiame varge.

Penki trumpi, aiškūs ir konkretūs žingsniai, kuriuos galime žengti, norėdami patobulinti savo maldos gyvenimą, augti šventume ir būti šventumo šaltiniu daugeliui kitų žmonių.

Pirmas sekmadienis po Viešpaties Apsireiškimo (Epifanijos) šventės yra skirtas pagerbti Šventąją Nazareto šeimą: Viešpatį Jėzų, Mergelę Mariją ir Teisųjį Juozapą.

Taip, tikrai nėra išganymo šalia Bažnyčios. Tik mūsų Geroji Maitintoja Motina Bažnyčia mums parodo Viešpatį Kristų kaip kitados Kasparui, Merkeliui ir Baltazarui Jį parodė Motina Mergelė Marija.

Išties Jėzaus Vardo negerbimas, plačiai paplitęs ir tarp šių dienų katalikų, yra didelė problema.

Pirmasis Kristaus Kraujo praliejimas jau yra nuoroda į būsimąjį atpirkimą, kuris įvyks ant kryžiaus. O Išganytojo Vardas, apreikštas angelo, reiškia, jog Dievas yra Gelbėtojas.

Katalikai, priimdami šv. Komuniją į rankas, ko gero net nesusimąsto, kad ant jų rankų gali likti labai mažos dalelytės Jėzaus Kristaus Kūno šv. Ostijos pavidale, kurios vėliau nukrenta ant grindų ar kur kitur.

Kaip kitaip angelas būtų galėjęs paskelbti ją „pilna malonės“, jei ji būtų turėjusi nors menkiausią gėrį, kuris nebūtų buvęs dieviškosios malonės padarinys?

„Katalikų Tradicijos“ komandos šv. Kalėdų sveikinimas skaitytojams ir rėmėjams.

Minime ne kažkada buvusį istorinį įvykį – Išganytojo gimimą, bet tąjį Gimimą išgyvename hic et nunc – čia ir dabar.

Jis nuo pirmos savo atėjimo valandos, dar Motinos įsčiose, karštai trokšta, idant ta ugnis degtų žmonių širdyse. Nuolat stovi Jo minty liūdnas žmonijos būvis, kad ji guli paskendusi tamsybėse ir visokiomis nuodėmėmis sutepta.

Švenčiame ketvirtąjį ir paskutinįjį Advento sekmadienį, taip užbaigdami pasiruošimo laikotarpį, kurio metu Motina Bažnyčia mus kvietė apvalyti savo sąžines nuoširdžia atgaila, artimo meilės darbais bei karšta malda pasiruošti Atpirkėjo Užgimimo paminėjimui.

Romos martirologas yra svarbus, nors ir nepatogus, priešnuodis daugeliui šiuolaikinių klaidingų įsitikinimų.

Didelis Dievo gailestingumo nusidėjėliams įrodymas yra išpažinties sakramentas.

Šventoji Motina Bažnyčia nutraukia Advento susikaupimą bei pakviečia savo vaikus gėrėtis būsimaisiais Išganymo džiaugsmais.

Atsimink vargo gilybę, iš kurios tas Gimimas ištraukė žmonių giminę. Palygink laimingąjį savo likimą su likimu net švenčiausiųjų Senojo Įstatymo vyrų.

Kunigas savo kūną pašvenčia Dievo tarnybai. Jis perteikia kitiems ne žmogišką meilę, o Dievo meilę. Tai yra celibato esmė.

Šv. Jonas mokina nusidėjėlius: „Darykite atgailą!” Pranokėjas skelbia, jog atgaila yra būtina, jog jinai turi būti tikra, ir jog jos negalima atidėlioti.

Pirmiausia savo paties širdies nutyrinimas, o paskui pagalba artimui pažinti Kristaus didybę.

Tradiciniame kalendoriuje gruodžio 2-oji yra mergelės ir kankinės šv. Bibijonos šventė. Jos šventės Mišių kolekta yra tiesiog nuostabi.

Skaistykla ne tik apvalo tenai esančias sielas, bet ir gyviems padeda eiti šventumo keliu.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku