Taisyklių ir potvarkių paskirtis yra saugoti meilę ir ją auginti, o ne užgesinti.

Mūsų gimtinė yra danguje, ir kol gyvename žemėje, esame kaliniai ir tremtiniai. Mes esame toli nuo Jėzaus Kristaus, mūsų karaliaus; toli nuo Marijos, mūsų gerosios motinos; toli nuo dangaus angelų ir šventųjų; toli nuo mūsų brangių mirusių draugų.

Mūsų Motinos Bažnyčios vaikų klaidos ir nuodėmės sutepa Josios tyrąjį drabužį bei subjauroja skaisčiausios Kristaus Sužadėtinės grožį, todėl ir reikalinga nuolatinė Viešpaties Globa ir Gailestingumas, kuris Bažnyčią atnaujina ir gydo.

Vartant 1962 metų mišiolą turbūt daugeliui teko matyti prie liturginių švenčių dažnai esančius užrašus Statio ad S. Petrum, Statio ad S. Paulum ir t. t. Bet ne visi žino, kad šie užrašai slepia seną ir garbingą, nors dabar jau išnykusią, stacijų liturgijos tradiciją.

Jei Dievas leidžia šį iki šiol neregėtą, visuotinį blogio viešpatavimą, tai neabejotinai tam, kad sužadintų krikščionių heroizmą visame pasaulyje.

Užuot galvoję apie rytojų, stenkimės išgyventi šią dieną, atrasti Dievo malonę, kuri yra mums skirta šiam momentui.

1910 m. popiežius šv. Pijus X įvedė antimodernistinę priesaiką. Priesaika buvo privaloma iki 1967 m., kai buvo panaikinta popiežiaus Pauliaus VI.

Atgailos ir įtikėjimo klausimas yra svarbus, bet klausimas, ar ištversime iki galo, yra lygiai toks pat svarbus, o gal ir dar svarbesnis.

Dėkokime Viešpačiui už visa tai, ką Jis mums duoda kiekvieną dieną – nes viskas yra Jo dovana, viskas, išskyrus mūsų nuodėmes.

Teigti, kad visos religijos yra vienodai teisingos ir geros yra ne tik prieštaringai klaidinga, bet galiausiai veda ir į paties Dievo egzistavimo neigimą.

Epistolėje Tautų Mokytojas bei Tiesos Trimitas mus padrąsina susidūrus su savo menkumu ir netinkamumu.

„Kam man reikia išpažinties? Aš ir be jos galiu gyventi!" — Tik, deja, kuris taip kalba, nepagalvoja, kas yra nuodėmė, kokia jos esmė ir kokias baisias išdavas ji rengia.

Kaip buvęs protestantas, gerai žinau šio „asmeninio ryšio“ pavojus.

Nuteisinimas savo esme yra Kristaus malonės veikimas, tačiau žmogui būtina bendradarbiauti su malone. Žmogus yra protinga būtybė ir turi sąmoningai bei gera valia siekti savojo tikslo – susivienijimo su Dievu. Taigi žmogaus nuteisinimui Dievo akivaizdoje būtinas tam tikras žmogaus pasirengimas.

Dekalogas yra ne kas kita, o trumpais ir aiškiais žodžiais pasakyti tie žmogaus prigimties reikalavimai, be kurių žmonių bendruomenė negali darniai gyventi.

Atleidimo krucifiksas yra vienoje gretoje su Stebuklinguoju ir šv. Benedikto medalikėliais. Popiežius šv. Pijus X pasinaudojo savo raktais į dangų ir pridėjo šiam krucifiksui gausių atlaidų.

Didysis Mokytojas įsakmiai primena, jog jei norime būti išgelbėti, tvirtai turime laikytis per apaštalus perduoto tikėjimo kraičio.

Mūsų laikinojo gyvenimo misija ir yra, kad vieni kitiems padėtume pažinti ir pajusti žmogaus tikrąsias natūralias aspiracijas, kad padėtume pasiekti kuo aukščiausio laipsnio mūsų minties, širdies — visos sielos bendravimo su Dievu.

Dogma, skelbianti, kad Dievo Motina su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, yra Dievo apreikšta tiesa, kuria krikščionys tikėjo nuo ankstyvųjų Katalikų Bažnyčios amžių.

Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai.

Marijos valiai buvo lengviau kovoti su silpnybių įtaka, negu mūsų valiai. Tačiau ir Marijos valia buvo pilnai laisva — ji galėjo laisvai apsispręsti, ar Dievo klausyti ar ne.

Sakoma, kad „ateis atkritimas, ir pasirodys nedorybės žmogus“. Kitaip tariant, Nuodėmės Žmogus gimsta iš apostazės arba bent jau ateina į valdžią per apostazę, arba prieš tai įvyksta apostazė, arba jo nebūtų, jei ne apostazė.

Iš kur galima žinoti, jog tai, ką Jėzus Kristus sakė, yra tiesa? Iš to, kad Jis sakėsi esąs Dievas ir tuos žodžius įrodė darydamas dalykus, kuriuos gali daryti tik vienas Dievas.

Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ko Jis mums nori.

Popiežius yra neklystantis, kai ex cathedra moko tikėjimo ir dorovės klausimais. Bet tai nereiškia, kad popiežius negali klysti ar kad popiežius negali nusidėti.

Šiame gyve­nime dorybių kelyje jokio vidurio negali būti: kas nekyla aukštyn, tas krenta žemyn, ir kas nežen­gia į priekį, tas tuo pačiu metu jau eina atgal.

„Žodžiu, atimkite Bažnyčios autoritetą, ir nei Dieviškasis Apreiškimas, nei natūralus protavimas neduos jokios naudos, nes kiekvienas jų gali būti aiškinamas pagal asmeninį žmogaus kaprizą... Ar jie nemato, kokia iš tos prakeiktos sąžinės laisvės atsirado didžiulė eretiškų ir ateistinių sektų įvairovė?... Aš kartoju: jei atimsime paklusnumą Bažnyčiai, nebus klaidos, kuri nebus priimta.“

Pirmiausia Viešpats mums primena, kad mūsų galutinis tikslas yra Dangus, dėl kurio verta stengtis.

Tvirtą pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei mes steigiame tik dėl tobulesnio pamaldumo Jėzui Kristui.

Skaudžiausias savo sąžinės paslaptis – visas, visas jie atneš mums, o mes turėsime atsakymą į viską. Ir jie mielai patikės mūsų atsakymu, nes jis išgelbės juos nuo didžiulio nerimo ir baisios agonijos, kurią jie patiria patys laisvai apsispręsdami.

Šv. Mišiose reikia dalyvauti su didžiu susikaupimu. Todėl dalyvaudamas Mišiose atmesk į šalį visus žemiškus rūpesčius, mąstyk, kad kartu su Marija ir kitais Kristaus sekėjais eini j Kalvarijos kalną, kur Išganytojas ir tavo Teisėjas po valandėlės pradeda už tave savo baisias kančias, kad tu taptumei išganytas.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku