Arkivysk. Marcel Lefebvre   Publikuota iš: Fsspx.lt
Ticianas. Kristus, nešantis kryžių (~1560)
Ticianas. Kristus, nešantis kryžių (~1560)

Ištrauka iš knygos „Visų laikų Mišios. Paslėptas lobis“.

Aukos sąvoka yra labai krikščioniška ir katalikiška. Mūsų gyvenimas negali apsieiti be aukos. Nuo to momento, kai pats Dievas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus panoro prisiimti tokį kaip mūsų kūną, kai mums pasakė: „Imkite savo kryžių ir sekite manimi, jei norite būti išganyti[1]“ ir kai mums parodė mirties ant Kryžiaus pavyzdį, išliedamas savo Kraują, ar drįstume mes, Jo vargšai kūriniai ir nusidėjėliai, nesekti mūsų Viešpačiu? Sekti mūsų Viešpačiu, nešant savo kryžių – štai visa krikščioniškosios civilizacijos paslaptis, štai kas yra krikščioniškosios civilizacijos, katalikiškosios civilizacijos šaknis[2].

Visi turi sunkumų: asmeninių išbandymų, sveikatos problemų... Ką gi! Mes nesugebėsime suprasti tų išbandymų, jeigu negalvosime apie Dievo Avinėlį, aukojantį save ant altoriaus[3].

Katalikų religija yra pagrįsta faktu, kad mūsų veiksmai gali būti nuopelningi. Nuolat tai kartojame. Kai būnate prikaustyti prie ligoninės lovos ir kenčiate ištisus mėnesius, jūs žinote, kad jei aukosite savo kančias, vienydami jas su mūsų Viešpaties kančiomis, prisidėsite prie Kalvarijos aukos ir dosniai išdalysite visus nuopelnus, kuriuos šitaip laimite, pasauliui ir sau patiems. Būtent tai padrąsina kataliką. Protestantai, priešingai, netiki, kad mūsų veiksmai gali būti nuopelningi, nes jie teigia, jog viskas buvo pelnyta mūsų Viešpaties ant Kalvarijos Kryžiaus. Vadinasi, pagal protestantus, mes nebegalime nieko pelnyti. Žiūrėkite, koks skirtumas. Jei kas ateitų ir mums pasakytų: „Visi jūsų veiksmai yra nenaudingi jūsų išganymui; jie nėra nuopelningi.“ Kam tada gyventi, kam kentėti, kam dirbti?

Būtent tai sakome tėvams: „Jei kenčiate savo šeimoje, jei turite sunkumų, jei susiduriate su žiauriais ir sunkiais išbandymais, junkite savo kančias su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiomis ant Kalvarijos, su Jo kančiomis Mišių aukoje. Tad eikite prie Mišių aukos, joje rasite paramos savo gyvenimui, pagalbos, kuri jums duos jėgų pakelti išbandymus.“ Tada tėvas ar motina, kurie paklauso šio patarimo, sau patiems sako: „Iš tiesų Viešpats yra manyje savo malone, ir aš vienijuosi su Jo kančiomis. Taigi kentėti verta.“ Kiek yra tokių, kurie buvo uždaryti koncentracijos stovyklose ar kalėjimuose, kurie ištvėrė kankinystę ir kurie ją ištveria dar ir dabar, ištveria ją vien tik su šia mintimi. Juos palaiko tik mintis, kad jie jungia savo kančias su mūsų Viešpaties kančiomis ant Kalvarijos.

Taigi sakyti, kad Mišios nepadeda ištrinti nuodėmių, kad Mišios nėra nuopelningas veiksmas, kad apskritai nėra jokių nuopelningų darbų, nes mūsų Viešpats neva viską atliko savo mirtimi Kalvarijoje, yra visiškai priešinga tam, ko Jėzus Kristus mokė: „Neškite savo kryžių ir sekite manimi.“[4] Kam nešti kryžių ir sekti Jėzų, jei tai nėra nuopelninga? Kodėl Viešpats tai pasakė? Kad mus suvienytų su savo Kryžiumi.

„Darykite atgailą.“ Kam daryti atgailą, jei tai nieko neduoda mūsų išganymui? Būtent tai šv. Petras pasakė visiems tiems, kurie buvo susirinkę Jeruzalėje ir jo klausė: „Ką mums daryti?“ – Jūs mums sakote, kad mes nukryžiavome mūsų Viešpatį ir turime už tai atlyginti: tad ką mums daryti? „Darykite atgailą ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės.“ (Apd 2, 37–40) Štai ką jiems atsakė šv. Petras: „Darykite atgailą.“ Atgaila – tai ne kas kita, kaip jungti savo kančias su mūsų Viešpaties kančiomis. Be šito mūsų gyvenimas nebeturi jokios prasmės. Tai sudaro mūsų katalikiško tikėjimo gilumą ir grožį. Todėl net išbandymuose, net kančioje katalikai išlaiko šypseną lūpose. Širdyje jie džiaugiasi, nes žino, kad jų kančia yra kažkam reikalinga. Jei kas nors sakytų: „Tai niekam nereikalinga, galite kentėti kiek norite, tai visiškai niekam nereikalinga“, tokia mintis skatintų jus užsisklęsti savyje, įneštų į jūsų gyvenimą tuštumą, kuri jus žudytų[5].

Išbandymų akivaizdoje mes žinome, ką turime daryti. Jei rytoj atsidurtume ligoninėje, jei numirtų mūsų tėvai, jei visi mus apleistų, mums prieš akis visada būtų Jėzaus Kryžius. „Pakelk savo kančias! Nešk savo kryžių! Sek manimi! Nepalik savo kryžiaus! Nemesk savo kryžiaus, kurį tau duodu nešti! Dėkis jį ant pečių! Sek manimi! Sekdamas manimi turėsi amžinąjį gyvenimą ir išgelbėsi visą pasaulį!“ Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė savo Karmelyje išgelbėjo milijonus sielų! Kokia ji graži, mūsų šventoji katalikų religija![6]

Visi tie šventi tėvai, kurie kentėjo krikščioniškai, kurie su džiaugsmu priėmė savo kančias, kurie buvo pavyzdys savo vaikams, gerai suprato, kas yra krikščioniškas gyvenimas. Jie ištvėrė savo kančias ir skausmus kartu su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Taigi, šios krikščioniškos šeimos davė pašaukimų. Pašaukimai kilo iš tėvų pavyzdžio. Jie matė savo tėvus gyvenančius su mūsų Viešpačiu, kenčiančius su mūsų Viešpačiu, besimeldžiančius su mūsų Viešpačiu, dalyvaujančius šventojoje Mišių aukoje su šiuo tikėjimu, su šiuo pamaldumu, besiaukojančius su mūsų Viešpačiu[7].


[1] Plg. Mt 10, 38.

[2] Kunigystės jubiliejus, Paryžius, 1979 m. rugsėjo 23 d.

[3] Homilija, Una Voce, 1973 m. gegužės 20 d.

[4] Plg. Mt 16, 24.

[5] Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandžio 22 d.

[6] Sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. gegužės 19 d.

[7] Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias