Kareiviai meta burtą dėl Kristaus rūbo. Jacoppo Tintoretto, 1565 m.

joyce kilmer

Džoisas Kilmeris yra puikus pavyzdys, ką reiškia būti Kristaus kariu. Jis buvo drąsus, stiprus ir tvirtų pažiūrų vyras, bet svarbiausia, jis buvo penkių vaikų tėvas, labai atsidavęs ir pamaldus katalikas.

Paskutinėmis Pirmojo pasaulinio karo dienomis Kilmeris neteko gyvybės nuo snaiperio kulkos Antrajame Marnos mūšyje, būdamas 31-erių. Jis garsėjo mūšio lauke ir jį pažinojusių vyrų buvo vadinamas legenda. Jo drąsa buvo neprilygstama, jis siekė pavojingiausių misijų. Pasak Kilmerio biografo Džono Hiliso (John Hillis), „aplinkiniai vyrai jį garbino. Girdėjau, kaip jie su baime kalbėjo apie jo šaltakraujiškumą ir drąsą einant į žvalgybą niekieno žemėje. Šis šaltakraujiškumas ir tiesiog įprotis su jam būdingu entuziazmu rinktis pavojingiausias ir sunkiausias misijas, lėmė jo mirtį.“

Tačiau kalbant apie Kilmerį, retai kalbama apie metus, praleistus kare. Jis dažniau prisimenamas dėl savo poezijos. Jį išgarsinęs eilėraštis yra paprastas ir pavadintas "Medžiai", tačiau labai tikėtina, kad jo geriausias eilėraštis galbūt yra mažiausiai žinomas. Šiame eilėraštyje aštriai parodoma, kaip velnias stengiasi apgauti žmones, ir atskleidžiama gudriausia šėtono taktika – apsimesti švenčiausiuoju Viešpačiu.

Poemos pavadinimas yra „Kristaus rūbas“. Ją skaitydami atidžiai apsvarstykite ne tik tuos būdus, kuriais velnias siekia apgauti jus, bet ir visą Bažnyčią.

The Robe of Christ

At the foot of the Cross on Calvary
Three soldiers sat and diced,
And one of them was the Devil
And he won the Robe of Christ.

When the Devil comes in his proper form
To the chamber where I dwell,
I know him and make the Sign of the Cross
Which drives him back to Hell.

And when he comes like a friendly man
And puts his hand in mine,
The fervour in his voice is not
From love or joy or wine.

And when he comes like a woman,
With lovely, smiling eyes,
Black dreams float over his golden head
Like a swarm of carrion flies.

Now many a million tortured souls
In his red halls there be:
Why does he spend his subtle craft
In hunting after me?

Kings, queens and crested warriors
Whose memory rings through time,
These are his prey, and what to him
Is this poor man of rhyme,

Lietuva meldžiasi

That he, with such laborious skill,
Should change from role to role,
Should daily act so many a part
To get my little soul?

Oh, he can be the forest,
And he can be the sun,
Or a buttercup, or an hour of rest
When the weary day is done.

I saw him through a thousand veils,
And has not this sufficed?
Now, must I look on the Devil robed
In the radiant Robe of Christ?

He comes, and his face is sad and mild,
With thorns his head is crowned;
There are great bleeding wounds in his feet,
And in each hand a wound.

How can I tell, who am a fool,
If this be Christ or no?
Those bleeding hands outstretched to me!
Those eyes that love me so!

I see the Robe—I look—I hope—
I fear—but there is one
Who will direct my troubled mind;
Christ’s Mother knows her Son.

O Mother of Good Counsel, lend
Intelligence to me!
Encompass me with wisdom,
Thou Tower of Ivory!

“This is the Man of Lies,” she says,
“Disguised with fearful art:
He has the wounded hands and feet,
But not the wounded heart.”

Beside the Cross on Calvary
She watched them as they diced.
She saw the Devil join the game
And win the Robe of Christ.

Kristaus rūbas

Po Kalvarijos Kryžiumi
Trys kareiviai metė burtus,
Vienas jų buvo Velnias
Ir jis išlošė Kristaus rūbą.

Kai Velnias pasirodo tikruoju pavidalu
Kambarėlyje, kuriame aš gyvenu,
Aš jį atpažįstu, padarau Kryžiaus ženklą
Ir jis nešdinasi atgal į pragarą.

Kai jis ateina apsimetęs draugišku žmogeliu
Ir paduoda man ranką,
Lipšnumas jo balse
Ne iš meilės, džiaugsmo ar vyno.

Kai jis ateina apsimetęs moterimi,
Meiliomis, besišypsančiomis akimis,
Virš jo auksinės galvos sukasi juodos mintys,
Lyg pulkas lavonmusių.

Jo raudonose menėse jau yra
Milijonai kankinamų sielų:
Kodėl gi jis spendžia savo pinkles
Medžiodamas mane?

Karaliai, karalienės ir skiauterėti kariai,
Kurių garsas aidi per amžius –
Štai jo tikrasis grobis, ir ko jam rūpi
Šis vargšas eiliuotojas,

Kad jis taip vargina save
Keisdamas pavidalus
Ir kas dieną išmaniai vaidina,
Kad tik sugautų mano menką sielą?

O, jis gali būti ir miškas,
Ir saulė,
Ar vėdrynas ar poilsio valanda
Varginančios dienos vakare.

Aš mačiau jį pasislėpusį po tūkstančiais šydų,
Ir, lyg to dar būtų negana,
Nejau dar turiu žvelgti į Velnią,
Apsigobusį švytinčiu Kristaus rūbu?

Jis artinasi; jo veidas yra liūdnas ir švelnus,
O galva karūnuota erškėčiais;
Jo pėdose didžiulės kraujuojančios žaizdos,
Taip pat ir abejose plaštakose.

Tai kaip aš, būdamas kvailys,
Galiu atskirti, ar Kristus čia ar ne?
Tos kraujuojančios rankos, ištiestos į mane!
Tos akys, taip mylinčios mane!

Aš matau rūbą – žiūriu, viliuosi,
Bijau – bet yra ta,
Kuri nukreips mano sunerimusį protą:
Kristaus Motina, kuri pažįsta savo sūnų.

O Gerojo Patarimo Motina, suteik
Man proto!
Apgaubk mane išmintimi,
Tu, Balčiausiasis bokšte!

„Tai Melo Vyras“, sako ji,
„Jis prisidengęs meistriška suktybe:
Jo rankos ir kojos perdurtos,
Bet ne širdis.“

Ji matė juos, metančius burtą
Po Kalvarijos Kryžiumi.
Ji matė, kaip prie jų prisijungė Velnias
Ir išlošė Kristaus rūbą.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku