Henrikas V

Parengta pagal Massimo Scapin straipsnį „Henrikas V Šekspyre, filme ir muzikoje“.

Praėjo šeši amžiai nuo 1422 metų rugpjūčio 31 dienos, kuomet sulaukęs vos 35-erių, Venseno pilyje, prie Paryžiaus vartų, užkluptas rimtos ligos mirė buvęs nepataisomas pasileidėlis, vėliau tapęs vienu didingiausių Anglijos karalių – Henrikas V.

Velso princas gimė 1387 metų rugsėjį Monmute, pietryčių Velse, ir buvo vyriausias Henriko IV sūnus. Paveldėjęs sostą vos 15-os, jis, kaip aprašo Šekspyras, taip atmetė savo blogą praeitį, jog ištarė savo senam sugėrovui Falstaffui:

„Nepažįstu tavęs, seni: pulk ant kelių ir melskis […]. Nemanyk, kad aš esu tas pats, kuris buvau; juk Dievas mato, tad tegul ir pasaulis suvokia, kad nusigręžiau nuo ankstesniojo savęs ir nuo tų, kurie man tada palaikė draugiją. Kai išgirsi, kad vėl tapau tokiu, koks buvau, tuomet kreipkis į mane ir galėsi būti tuo, kuo buvai – mano maištų mokytoju ir kurstytoju: o iki tol draudžiu, ir bausiu mirtimi, kaip ir kitus klaidintojus, prisiartinti prie mūsų asmens arčiau nei per dešimt mylių. Suteiksiu pragyvenimui tau tiek, kad nereikėtų nusidėti, o kai išgirsim, kad pasikeitei, mes, atsižvelgdami į tavo stiprybes ir savybes, paaukštinsim tave. Laikykit pareiga, milorde, vykdyt mano žodį. Keliaukite.“ [1]

Klausinėjamas Henriko, Kenterberio arkivyskupas patvirtino Anglijos dinastinę teisę į Prancūziją. Todėl karalius, nors visaip kaip tik galėdamas vengė beprasmio kraujo praliejimo, paskelbė antrąją dramatiško brolžudiško karo tarp Europos krikščionių – Šimtamečio karo – fazę. 1415 metų spalio 25-ąją, Šventojo Krispino dieną, Henrikas V nugalėjo Prancūzijos karalių Karolį VI lemiamame mūšyje prie Aginkorto, kaimo šiaurės Prancūzijoje, nors anglų buvo žymiai mažiau.

Anglijos suverenas, ir ypač šis centrinis jo valdymo epizodas, yra šlovinamas Vilijamo Šekspyro 5 dalių pjesėje Henrikas V, parašytoje proza ir eilėmis ir pirmą kartą parodytoje 1599 metais vasarą Londono Gaublio teatre. Šiame kūrinyje matome, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „kaip gilus Šekspyro žmogiškumas, visada atviras nuotykingam ir poetiškam tyrinėjimui, veda prie moralinių įstatymų, darančių gyvenimą didžiu ir šventu, atradimo ir sugrąžina mus prie religinio žvilgsnio į pasaulį“. [2]

Lietuva meldžiasi

1989 m. pjesė atvaizduota Kennetho Branagho, airių kilmės anglų aktoriaus, režisieriaus ir rašytojo filme, kuriam tai buvo debiutas kine. Branaghas apie savo filmą sakė:

„Mano personažas išgyvena vidinio konflikto, prieštaringumo – autentiškų trąšų visai Šekspyro kūrybai – dramą savo pilnatvėje. Tai karo filmas prieš karą [...], Šekspyre „priešas“ visada išsirita viduje, karaliai yra persekiojami socialinės ir moralinės dramos, kurią išgyvena.[3]

„Pjesėje atsargiai tyrinėjamas pagrindinis veikėjas, priverstas susidurti su savo vadovaujančios rolės našta. Henrikas Penktasis yra kupinas didžio asmeninio žavesio, tragiško heroizmo, bet ir pakankamai žiaurus. Pjesė tokia galinga, nes žiūrovai turi pagalvoti du kartus prieš pareikšdami savo nuomonę apie šį personažą.[4]

Šiame filme taip pat debiutuoja škotas kompozitorius Patrickas Doyle‘as, vaidindamas Henriko kariuomenės karį Courtą. Šio kompozitoriaus muzika – tai dramatiška, tai lyriška – pasiekia kulminaciją Aginkorto mūšio pabaigoje. Po to, kai Henrikas V įsako dainuoti Non nobis bei Te Deum himnus ir su meile palaidoti mirusiuosius, Courtas pradeda giedoti 115 psalmės žodžius: „Non nobis Domine, sed nomini tuo da gloriam“, kas reiškia „Ne mums, Viešpatie, bet savo vardui duok garbę“. Ši giesmė – nuostabi filmo kulminacija, kuomet didvyrišką pergalę iškovoję kariai savo sėkmę priskiria ne savo narsai, o Dievui, bei šlovina jį ir dėkoja jam laidodami savo žuvusius draugus. Karalius, vykdydamas tai, ką pats įsakė, ant pečių ištvermingai neša naštą – vieną iš aukų, beprasmiškai nužudytą paauglį, dažnai būdavusį tavernoje, kurioje prieš tapdamas karaliumi Henrikas girtaudavo. Taip jis ant pečių neša ir savo nuodėmių naštą.

Filmo ištrauka:

Taip pat ši ištrauka atskleidžia, ką reiškia į kasdienį gyvenimą įsišaknijusi katalikiška kultūra, kurią praradome. Ši katalikiška kultūra pastoviai primena mūsų nuodėmingumą ir trapumą, o galiausiai paprasti ir nuodėmingi Anglijos kariaunos kariai gieda Dievą šlovinančią giesmę. Tai paliudija ir dar viena ištrauka iš filmo, kurioje tariami Šekspyro pjesės žodžiai.

Prieš mūšį Henrikas V drąsina savo karius, gražiai išskleisdamas katalikiškos ir vyriškos narsos bei nesavanaudiško pasiaukojimo grožį. Pradėdamas kalbą nuo iš pirmo žvilgsnio tuščių dalykų, jis greitai persiima nuolankumu ir įprasmina mūšį ne tik politiniame savo šalies, bet ir religiniame kontekste. Jeigu jie laimės būtent per šventųjų Krispino ir Krispinijono iškilmę, šventieji Krispinas bei Krispinijonas niekada nebus užmiršti, Nuo šiandien iki pasaulio pabaigos. Bet, kaip paprasti ir neverti žmonės, galintys pasišildyti šventųjų spinduliuose, ir jie juose bus prisiminti, nes kovojo šią didingą dieną. Vadinasi, tikrasis vyriškumas yra ne tik narsiai kautis, bet net ir didvyriškai kovojant, sugebėti nuolankiai pripažinti savo nevertumą ir nuodėmingumą, lyginant su šventaisiais.

{convertforms 2}

Kalbos vertimas ir filmo ištrauka:

Ši diena vadinama Krispinijono iškilme:
Tas, kuris išgyvens šią dieną ir grįš gyvas namo,
Stovės pasistiebęs minint tą dieną
Ir susijaudins išgirdęs Krispinijono vardą.
Tas, kuris išgyvens šią dieną ir sulauks senatvės,
Kasmet per šventės vigiliją sušauks kaimynus
Ir tars: „Rytoj Šventasis Krispinas.“
Tuomet pasiraitos rankovę ir parodys savo randus.
Ir tars: „Šias žaizdas gavau per Krispino dieną.“
Seneliai užmiršta: ir viskas bus užmiršta,
Bet jis atsimins su priedais,
Kokius žygius tą dieną padarė: tuomet mūsų vardai
Jo burnoje žinomi taip gerai kaip buities žodžiai:
Haris karalius, Bedfordas ir Exeteris,
Warwickas ir Talbotas, Salisburis ir Gloucesteris
Bus jų sklidinose taurėse šviežiai prisiminti.
Šios istorijos gerasis žmogus mokys savo sūnų;
Ir šventieji Krispinas bei Krispinijonas niekada nebus užmiršti
Nuo šiandien iki pasaulio pabaigos,
Bet ir mes juose būsime prisiminti;
Mes keli, mes laimingi keli, mes – būrys brolių;
Nes tas, kuris šiandien su manimi pralies savo kraują,
Bus mano brolis; kad ir koks jis blogas būtų,
Ši diena sušvelnins jo būklę:
Ir džentelmenai Anglijoje, dabar gulintys lovoje
Turės laikyti save prakeiktais, kad nebuvo čia.
Ir laikyti savo vyriškumus pigiais, kol kalbės kas nors,
Kas kovojo su mumis Šventojo Krispino dieną.

[1] V. Šekspyras, Henrikas Ketvirtasis, V dalis, V scena. Katalikutradicija.lt vertimas.

[2] Paulius VI, kalba 1964 m. lapkričio 12 dieną.

[3] Interviu su režisieriumi Il Messaggero, Roma, 1989 lapkričio 24.

[4] Interviu su režisieriumi Il Manifesto, Roma, 1989 liepos 11.

Paremkite musu veikla

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias