Pranciškus gimė 1506 m. Ksaviere - mažame kaimelyje Navaros provincijoje, esančioje Ispanijos šiaurėje. Jis buvo baskas, penktas ir paskutinis vaikas savo tėvų, turinčių žemės, šeimoje. Kai Pranciškus gimė, kiti du jo broliai ir dvi sesės jau buvo paaugliai. Jų šeimos namai buvo pilyje. Jie turėjo savo nuosavą koplyčią, kurioje vietinis kunigas laikydavo Mišias. Deja, jo tėvas mirė jam dar mažam esant, o šeima prarado savo namus ir žemę karo su Ispanija metu. Jo motina, labai pamaldi katalikė, kartu su vietiniais kunigais pasirūpino, kad jis gautų gerą išsilavinimą.
Būdamas 19 metų Pranciškus išvyko studijuoti į Paryžių. Jis tikėjosi grąžinti šeimai gerus laikus tapdamas iškiliu dvasiškiu. Jis buvo šviesus ir gyvas, mylintis gyvenimą ir norintis iš jo pasipelnyti. Jam trūko vienintelio dalyko – aiškaus gyvenimo tikslo.
Savo ankstyvaisiais metais Paryžiaus universitete Pranciškus buvo linkęs daugiau savo jėgų skirti sportui ir naktiniam miesto gyvenimui, o ne studijoms.
Jo gyvenimo posūkį nulėmė susitikimas su bičiuliu basku – Ignacu Lojola. Būdamas subrendęs 38 metų studentas, Ignacas pradėjo savo studijas Paryžiaus universitete. Jis studijavo tame pačiame semestre kartu su Pranciškumi ir Petru Faberiu. Iš pradžių Pranciškaus Ignacas visai netraukė. Jis jam atrodė vidutinio amžiaus religinis entuziastas. Jis netgi viešai iš jo šaipėsi.
Prabėgus penkeriems metams, kurių metu Ignacas kantriai drąsino ir palaikė Pranciškų, jam pagaliau pavyko prasibrauti pro Pranciškaus pasitenkinimo savimi kaukę. Jis metė jam tą patį iššūkį, kurį Kristus pateikė savo mokiniams – „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36)
Ignacas Lojola pravedė Pranciškui ir kai kuriems kitiems draugams savo „Dvasines pratybas“ – 30-ies dienų maldų ir gyvenimo prasmės apmąstymų kursą.
Apmąstęs Kristaus kvietimą savo mokiniams ir skyręs laiko apsvarstyti savo paties atsakui į Dievo meilę, Pranciškus nutarė kartu su Ignacu Lojola ir kai kuriais kitais tapti „būriu draugų“, kurie paaukos save Dievui tarnaudami Katalikų Bažnyčioje.
Vėliau Ignacas ir jo draugai nusprendė keliauti iš Paryžiaus į Romą, kad ten galėtų stoti tarnauti popiežiui. Romoje jie dirbo ligoninėse prižiūrėdami ligonius. Jie elgetaudavo prašydami išmaldos ir pamokslavo apie Dievo meilę.
1539 m. Portugalijos karalius Jonas III paprašė popiežių skirti du jėzuitus kelionei į Indiją. Buvo parinkti kiti du, tačiau paskutinę minutę vienas jų susirgo ir Ignacas paprašė Pranciškaus užimti jo vietą. Šis sutiko.
Kelionė iš Romos į Lisaboną ir iš ten – į Goją, Pranciškui užėmė beveik du metus. 1540 m. popiežius įsteigė „Jėzaus draugus“ kaip Katalikų Bažnyčios religinį ordiną. Vėliau jie pasivadino „Jėzaus draugija“ ir tapo plačiai žinomi kaip „jėzuitai“.
Kai Pranciškus atvyko į Goją 1542 m., jis įgijo vargšų ir ligonių pagalbininko reputaciją, uoliai drąsinančio žmones gyventi tinkamai. Yra užfiksuota, kad Pranciškus visada atrodydavo linksmas, nepaisant nuolatinių, du mėnesius trunkančių negalavimų bei kitų jį varginančių ligų.
Tais pačiais metais Gojos portugalas gubernatorius paprašė vykti mokyti perlų žvejų (paravų) Komorino kyšulyje Pietų Indijoje. Nominaliai jie jau buvo krikščionys, tačiau apie savo tikėjimą nieko nežinojo, nes nebuvo kunigo, mokančio jų kalbą. Jis nusprendė išmokti vietinę tamilų kalbą ir sugebėjo išversti tikėjimo išpažinimą.
Dirbdamas svetimos kultūros žemėse jis jautėsi vienišas. Jam buvo pažadėti du pagalbininkai jėzuitai, bet jie taip niekada ir neatvyko. Prabėgus metams jis nusprendė grįžti į Goją ir pažiūrėti, kas jiems atsitiko. Jam taip gerai sekėsi, kad jį pasišovė lydėti jaunų paravų būrys, kurie norėjo mokytis krikščioniškos tarnystės.
Pranciškui buvo sunku pakęsti europiečių elgesį Indijoje. Daugybė portugalų valdžios atstovų ir prekeivių buvo pasiryžę neleisti, kad jo pastangos atversti sielas sutrukdytų jų turtų medžioklei.
Vienu metu Pranciškus rašė: „Aš taip pavargau nuo gyvenimo, kad geriausia man būtų mirti ginant mūsų tikėjimą. Taip sunku matyti tiek daug daromų nuodėmių ir nieko negalėti padaryti.“ Nepaisant šių neigiamų jausmų Pranciškus su entuziazmu tęsė savo misionieriškas pastangas.
Pietų Indijos pakrantėje Pranciškus Ksaveras praleido septynis metus, keliaudamas pirmyn ir atgal, pamokslaudamas, mokydamas, guosdamas, ramindamas, elgetaudamas vargšams, lankydamas ligonius.
Pranciškus tikėjo, kad tie, kurie nebus pakrikštyti, niekada nesidalins dangaus džiaugsmais. Bet jis taip pat norėjo pasidalinti Kristaus meile su kitais. Jo kelionės tapo jo neatidėliotino tikslo pakrikštyti kaip galima daugiau žmonių, dalimi. Jis pakrikštijo tūkstančius žmonių. Pranciškus asmenį visada matė kaip vientisą, sudarytą iš kūno, proto ir dvasios. Jam rūpėjo ne tik žmonių dvasinės, bet ir medžiaginės reikmės.
{convertforms 2}
Apaštalaudamas Pietų Azijoje, Pranciškus keletą kartų aplankė Malaką Malaizijoje. Ten jis sutiko ir atvertė savo pirmą japoną. Anjiro jam padarė gilų įspūdį. Pranciškus rašė Ignacui: „Jei visi japonai yra tokie imlūs mokytis, kaip Anjiro... jie turėtų būti labiausiai ištroškę protai iš visų iki šiol atrastų žemių žmonių.“
Pranciškus atvyko į Japoniją 1549 m. rugpjūčio 15 d., Mergelės Marijos dangun ėmimo šventėje. Praleidęs kelis mėnesius Anjiro šeimoje jis rašė jėzuitams Gojoje: „Jie yra geriausia iki šiol atrasta rasė ir aš manau, kad tarp krikščionių būtų nelengva rasti jiems lygių.“
Lyginant su pasiekimais Pietų Azijoje, progresas Japonijoje buvo lėtas. Pranciškus patyrė daug sunkumų mokydamasis japonų kalbą. Didžiąją laiko dalį jis buvo vienas, kentėdamas gyvenimą atskirtyje dėl vietinės kalbos nesupratimo. Zen vienuolyno abatas vėlesniems misionieriams pasakojo, kad nemokėdamas japonų kalbos Pranciškus negalėjo paaiškinti krikščionių mokymo, tačiau jau pats jo buvimas, veidas ir asmenybė, akivaizdus šventumas, geriau nei kas kita skelbė jo žinios teisingumą.
Tačiau po jo mirties, iki edikto, uždraudusio krikščionybę 1614 m., Bažnyčia Japonijoje klestėjo. Prasidėjus persekiojimams katalikų skaičius buvo maždaug 300 000, šiek tiek mažesnis, nei yra šiandien. Dauguma jų persekiojimo metais mirė kankinių mirtimi.
Pranciškus mirė būdamas 46 m. amžiaus nuo karštinės Sančiano saloje, iš kurios buvo matyti Kinija. Jam nepavyko įgyvendinti savo troškimo pasiekti žemyną. Ta privilegija atiteko draugui jėzuitui, Mateo Riči. Jis tikėjosi, kad jei Kinija priims krikščionybę, tikėjimui taps atvira visa Azija. Jo ambicija buvo didesnė, nei žmogus galėtų tikėtis pasiekti per savo gyvenimą.
Šv. Pranciškus Ksaveras yra šventasis misijų globėjas. Jis visada buvo populiarius ne tik tarp katalikų, bet ir tarp daugelio nekatalikų. Turbūt, jis yra pats žinomiausias iš jėzuitų. Šventuoju jis buvo paskelbtas 1622 m., kartu su šv. Ignacu Lojola.
MALDA UŽ PAGONIŲ ATSIVERTIMĄ
šv. Pranciškus Ksaveras
Amžinasis Dieve, visų daiktų Kūrėjau, pažvelk į pagonių sielas! Tu jas sutvėrei, sukūrei jas pagal savo paveikslą ir panašumą. Atsimink, kad Jėzus, Tavo Sūnus, dėl jų išganymo kentėjo baisiausią mirtį. Viešpatie, meldžiu Tave, daugiau neleisk, kad Tavo Sūnus būtų netikėlių niekinamas. Tesuminkština Tavo širdį šventųjų maldos, taip pat Bažnyčios, Tavo švenčiausiojo Sūnaus Sužadėtinės, malda. Prisimink savo gailestingumą, pamiršk jų stabmeldystę ir netikėjimą! Leisk, kad jie pagaliau pažintų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Tu jį atsiuntei, jis yra mūsų išganymas, mūsų gyvenimas ir mūsų prisikėlimas. Per jį mes esame išgelbėti ir atpirkti. Jam garbė per amžių amžius! Amen.
Iš maldyno „Aukštyn širdis“.
