Antonio Sicari   Publikuota iš: Antonio Sicari, Portretai, Vilnius: S. Rudalevičiūtės indiv. leidybos įm., 2000
Šventasis Maksimilijonas Kolbė su dviračiu

Šventasis Maksimilijonas Kolbė 1936 metaisŠventasis Maksimilijonas Kolbė 1936 metais...Regime šviesų paveikslą žmogaus, kuriam lenkiasi visi, net netikintieji, apie kurį visi kalba su gilia pagarba. Tai šventasis Maksimilijonas Kolbė. Jis paaukojo savo gyvybę Osvencimo koncentracijos stovykloje, meile ir kančia atkurdamas engiamo žmogaus orumą, ir jo žygdarbis pelnė jam visuotinę pagarbą. Tačiau reikėtų suvokti šio poelgio prasmę viso jo gyvenimo kontekste: jo pašaukimo, idealų, nesibaigiančių darbų, uolios misionieriaus veiklos kontekste. Net jeigu kas nors jo gyvenime galėtų pasirodyti integrizmu, bandymu viską aprėpti, iš tiesų tai terodo jo tikėjimo vienovę…

Tėvas Maksimilijonas Kolbė buvo savo laiko ir savo tėvynės sūnus: jis gimė 1894 metais Lenkijoje, bažnytkaimyje (Zdun'ska Wola netoli Lodzės. – Vert. past.), nedidelės tekstilės dirbtuvėlės savininkų šeimoje, o žuvo 1941 metais Osvencime, sulaukęs 47 metų. Trylikos metų (1907 m.) įstojo į konventualų (pranciškonų) seminariją; šešiolikos (1910 m.) tapo broliuku. Nuo 1912 iki 1919 m. studijavo Romoje teologiją ir filosofiją. 1915 metais gavo filosofo diplomą, o 1919 m. – teologo. Jis domėjosi ir fizika, matematika, netgi projektavo naujus lėktuvo tipus... Romoje jis stebėjo antiklerikalinę masonų demonstraciją, surengtą Džordano Bruno garbei. Demonstrantai nešė juodą vėliavą, kur buvo pavaizduotas šėtonas, pamynęs Arkangelą Mykolą. Šv. Petro aikštėje jie dalijo agitacinius lapelius, kuriuose skelbė, kad „Šėtonas turi valdyti Vatikaną, o popiežius – tarnauti jam”.

Jaunojo Maksimilijono dvasinė sandara – riteriška, primenanti ankstyvųjų Viduramžių riteriškumą, bet jo širdies dama Mergelė Marija. Jis įsitikinęs, kad prasidėjo „Nekaltosios era”, kai išsipildys Pradžios knygos žodžiai – Marija sutraiškys gyvatei galvą (žiūr. Pr 3,15). Jis rašo: „Reikia berti šios tiesos sėklas į visų žmonių širdis... ir rūpintis tuo, kad šios sėklos išdygtų ir atneštų šviesos vaisių; reikia, kad Nekaltoji užvaldytų visas širdis ir įrengtų jose savo Sūnaus sostą, skatindama visus žmones Jį pažinti ir žadindama jų meilę Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai”.

Maksimilijonas itin garbina Mergelę Mariją: jis kreipiasi į ją tokiais švelniais ir maloniais žodžiais, kokius moka sakyti tik lenkai. Jis giliai įsitikinęs, kad krikščionys turi tapti „Nekaltosios riteriais”, ir jos garbei jis įkuria broliją – „Nekaltosios kareiviją”. Yra išlikę šios brolijos Įstatai, kuriuos jis parašė. Jie pradedami žodžiais, bylojančiais apie brolijos įkūrimo tikslus: „stenkis atversti nusidėjėlius, eretikus, atskalūnus (schizmatikus), žydus ir t.t., o pirmiausia – masonus” (šis žodis pabrauktas du kartus).

Jau užsiminėme apie kaltinimą integrizmu, kurio Kolbė šiandien sulauktų iš daugelio blaiviai mąstančių ir pernelyg priekabių krikščionių. Išties, „Nekaltosios kareivija” neturi jokios savitos dvasinės krypties. Kareivija pasirenkama ne dėl racionalių, abstrakčių motyvų – tai visą gyvenimo kelią nulemiantis pasirinkimas. Apie jį kalbama taip: „Su Dievo pagalba mes turime pasiekti, kad ištikimi Nekaltosios riteriai būtų visur, bet pirmiausia ten, kur jų buvimas itin reikalingas, o būtent:

1) ten, kur auklėjamas jaunimas; 2) ten, kur formuojama visuomenės nuomonė; 3) ten, kur kuriamas menas…

Nekaltosios riteriai kiekvienoje srityje turi pirmauti; jie turi tapti pažangiausiais, labiausiai išmanančiais specialistais... Tegul riterių įtaka ir Nekaltosios globa bus juntamos ir įkuriant bei plėtojant pramonę, prekybą ir bankininkystę. Žodžiu, tegul kareivijos buvimas būna juntamas visur; tegul kareivija gydo, stiprina ir kuria globojama Nekaltosios Mergelės Marijos visos Bažnyčios labui ir dar didesnei Dievo šlovei”.

Ar tai įmanoma? Vieno žmogaus jėgoms, regis, visiškai neįmanoma. Bet štai 1927 metais tėvas Kolbė plynėje, esančioje 40 km nuo Varšuvos, pradeda statyti miestą ir kalba apie jį kaip apie būsimą antrąją Varšuvą. Jis pavadino šį miestą Nekaltosios garbei – Niepokalanove.

Praėjus vos keleriems metams Niepokalanove jau yra „erdvus sklypas, parengtas statyti didelei bažnyčiai Nekaltosios garbei... Yra leidybos centras: redakcija, biblioteka, rinkimo, cinkografijos cechai, spausdinimo cechas, įrišimo cechai... Kairėje miesto dalyje stovi koplyčia, vienuolių būstinė, broliukų namai, direkcija, medpunktas, o tolėliau – elektrinė. Yra ir keletas kalvių, remonto cechų, stalių, batsiuvių, siuvėjų dirbtuvės, statybos medžiagų sandėliai... Ir tai dar ne viskas: ten buvo automobilių stovėjimo aikštelė, geležinkelio stotelė, be to, buvo numatyta statyti oro uostą keturiems lėktuvams ir radijo stotį...”

Apie Maksimilijono Kolbės sugebėjimą patraukti žmones tarnauti jo iškeltam riteriškumo idealui byloja skaičiai: po dešimties su trupučiu metų Niepokalanove jau gyvena 762 vienuoliai (13 kunigų, 18 klierikų, 527 vienuoliai, 122 jaunuoliai, besirengiantys šventinimams, ir 82 broliukai). Kai Maksimilijonas, įšvęstas kunigu, grįžo iš Romos į Lenkiją, ten tebuvo vos per šimtą pranciškonų. Niepokalanovo vienuoliai turi laikytis griežtų neturto įžadų, bet jų žinioje turi būti moderniausią technika: pradedant lėktuvais ir baigiant moderniomis spausdinimo mašinomis. Tėvo Kolbės broliai sugeba viską: įkurti gaisrininkų komandą, gauti lakūno teises, išmokti diriguoti (kad galėtų patys vadovauti įrašant muziką), perprasti kino režisūros subtilybes.

Liudytojai taip aprašo Maksimilijoną Kolbę: „Jis buvo užsispyręs, nepermaldomas, atkakliai siekiąs tikslo... Sugebėjimas pasverti ir apskaičiuoti buvo jo kraujyje: jis nuolat ką nors planavo, sudarinėjo išankstinę išlaidų ir sąnaudų sąmatą. Jis apie viską nusimanė: apie motorus, dviračius, linotipus, radioaparatūrą; jis žinojo, kiek kas kainuoja, ir ką, kur ir kada pirkti... Nebuvo tokių ryšio priemonių, kurios jam atrodytų pakankamai greitos...”

O bendruomenės gyvenimą tėvas Maksimilijonas Kolbė aprašo taip: „Mūsų... gyvensenai būdingas tam tikras heroizmas. Toks yra Niepokalanovas ir toks jis turi likti, jeigu nori netik ginti tikėjimą ir prisidėti prie sielų išganymo, bet ir drąsiai, beatodairiškai atakuodamas, užkariauti Nekaltajai sielą po sielos, vieną avanpostą po kito, keldamas jos vėliavą laikraščių, žurnalų, knygų leidyklose, radijo stotyse, dailės ir literatūros institutuose, teatruose, kino teatruose, parlamentuose, žodžiu, visur. Be to, Nekaltosios kareivija turi įdėmiai stebėti, kad niekam ir niekur nepasisektų pasikėsinti į šias vėliavas. Tąsyk bus įveiktos visos socializmo, komunizmo, ateizmo, erezijų, masonystės ir visų kitų paklydimų apraiškos, kurių šaknys – nuodėmėse... Tokį aš regiu Niepokalanovą”.

Naujajame mieste spausdinami aštuoni žurnalai, kurių bendras tiražas – keli šimtai tūkstančių. Storiausio iš šių žurnalų „Nekaltosios Riterio” (Rycerz Niepokalanej) tiražas tuomet išaugo iki milijono egzempliorių. Kolbė numato versti jį į anglų, italų, prancūzų, ispanų ir lotynų kalbas.

Kolbė išgyveno Niepokalanove tik kelerius metus. 1930 metais jis jau Japonijoje, ir ten plynėje įkūrė miestą, panašų į Niepokalanovą – „Nekaltosios sodą”. Vienas autorius, kritiškai vertines Kolbės Veiklą, rašo: „Jo tikslas buvo užkariauti pasaulį – ne daugiau ir ne mažiau. Todėl jis išvyko į Japoniją atversti 'pagonių', todėl jis steigė vis naujas leidyklas, vienuolynus, puoselėdamas planus išplėsti Nekaltosios kareiviją idant ji aprėptų visą pasaulį. Visus šiuos savo gigantiškus sumanymus jis vykdė neturėdamas skatiko kišenėje; jis nuolat kaulijo aukų, vaikščiodamas su savo pagarsėjusia lopyta sutana. Jis pasižymėjo nepaprasta energija ir neeiliniu organizatoriaus talentu. Jis tiesiogine prasme viską ėmėsi daryti savo rankomis. Jis maišė skiedinį ir nešiojo plytas, jis dirbo rinkėju tipografijoje. Nagasakyje jis rengė spaudai „Nekaltosios Riterį” japonų kalba, nors nė žodžio nesuprato japoniškai...” Statant „Nekaltosios sodą” jis miegojo ant stogo, apsiklojęs paltu”.

1939 metais Nekaltosios kareivijai priklausė 800000 žmonių. Tėvas Kolbė sakė: „Mes užpildysime visą pasaulį”; jis planavo įsiskverbti į Indiją, arabų šalis.

1932 metais, statydamas Niepokalanovą, jis nutarė kapinėms skirti nedidelį plotelį, nes, pasak jo, Kareivijos brolių kaulai bus pasklidę po visą pasaulį.

Tad ko jie siekė? Štai ko: „Reikia užtvindyti žemę krikščioniškų leidinių ir leidinių, skirtų Mergelei Marijai, tvanu; leidimų visomis kalbomis, kurių būtų visur, kad jie paskandintų tiesos verpete bet kokį paklydimą, kuriam spauda būtų tapusi galinga sąjungininkė. Reikia suvystyti pasaulį į popierių, ant kurio parašyti gyvenimo žodžiai, idant pasaulis atgautų gyvenimo džiaugsmą”.

Tėvo Kolbės teologinės pažiūros radikalios ir be jokių kompromisų. Štai kaip jų esmę perteikia vienas iš jo biografų: „Jis atkakliai tikėjo, kalbėjo, rašė, kad yra vienintelė tiesa; taigi, ir vienintelis Dievas, vienintelis Išganytojas, vienintelė Bažnyčia. Vadinasi, žmonės, visi žmonės pašaukti tarnauti vieninteliam Dievui, vieninteliam Išganytojui, vienintelei Bažnyčiai. Šiam idealui paskyrė ir paaukojo gyvenimą šis misionierius su plunksna rankose, kaip jis mėgo save vadinti”.

Toks buvo žmogus, kurį užgriuvo fašizmo įniršis. Jis žinojo, kas jo laukia. Jis turėjo daug draugų, kurie iš anksto jį perspėjo. Gestapas net pranešė, kad į jo prašymą suteikti Vokietijos pilietybę būtų pažiūrėta palankiai, bet reikia įsirašyti į vokiškos kilmės asmenų sąrašą, nes jo pavardė vokiška, ir jis vokiečių kilmės (bet motinos pavardė tikrai buvo lenkiška).

Pirmą sykį jį suėmė kartu su keliais broliais. Kolbė paguodė juos žodžiais: „Drąsiau, mūsų laukia misija“. Iš pradžių Niepokalanove buvo įsikūrusi Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Ten ėmė rinktis pabėgėliai: 2000 žmonių, iškeldintų iš Poznanės, ir dar keli šimtai žydų. Vokiečiai ėmė laikyti Niepokalanovą pabėgėlių rinkimosi centru. Tėvas Kolbė, išleistas laisvėn, ėmėsi miesto pertvarkos, atsižvelgdamas į pabėgėlių reikmes: įkūrė ligoninę, vaistine, polikliniką, virtuvę, kepyklą, įrengė daržą ir t.t. 1941 m. vasario 1 d. jį vėl suėmė. Jis pasakė: „Išeinu pasitarnauti Nekaltajai ten, kur dabar reikalingas mano triūsas”. O jis buvo reikalingas Osvencime. Šį menkos sveikatos žmogų (jis sirgo tuberkulioze ir teturėjo vieną plautį) užgriuvo žiaurūs išbandymai. Jį, kaip ir kitus, nuolat kankino; net daugiau nei kitus, nes jis buvo kunigas, o jų fašistai nekentė taip pat aršiai kaip ir žydų.

Jis tapo numeriu 16670. Iš pradžių jis vežiojo žvyrą ir akmenis krematorijaus sienų statybai. Karučius turėjo stumti bėgte. Dešimties metrų atstumu vienas nuo kito stovėjo sargybiniai su lazdomis ir neleido, kad darbo ritmas sulėtėtų. Vėliau jam teko pjaustyti rąstus ir juos tampyti. Kadangi jis buvo kunigas, jam skyrė du tris kartus sunkesnius darbus nei kitiems kaliniams. Jo nelaimės draugai matė, kad jis svirduliuoja ir apsipila krauju, bet jis nenorėjo, kad kas nors rizikuotų padėdamas jam: „Nedarykite to, Nekaltoji Mergelė padės man, aš pats susidorosiu”. Jį norėta paguldyti į lauko ligoninę, jeigu tik jis pajėgtų pakelti kelionę ten, bet jis vis nurodydavo į ką nors kitą, jo nuomone, labiau reikalingą pagalbos: „Aš galiu palaukti...” Kai jį privertė nešioti lavonus (dažnai siaubingai sumaitotus) ir guldyti į rietuves priešais krematorijų, jo draugai girdėjo jį šnabždant: „Švenčiausioji Marija, melskis už mus”, o vėliau tariant „Et Verbum caro factum est” (Ir Žodis tapo kūnu).

Barakuose kažkas, apimtas siaubo, naktį nusigauna iki jo ir girdi lėtai, ramiai tariamus žodžius, tarsi balzamas glostančius širdį: „Neapykanta nekuria – kuria tik meilė”. Jis kalba ir apie Nekaltąją: „Ji – tikroji liūdinčiųjų Paguoda. Ji visus mus girdi!” Ligoniai vadina jį „mūsų brangusis tėvas”.

Po to atėjo diena, kai vienam iš keturioliktojo barako kalinių pavyko pabėgti. Tėvas Kolbė buvo pervestas į šį baraką tik prieš kelias dienas. Tris valandas kaliniai iš visų barakų stovėjo išrikiuoti pagal komandą „ramiai”. Devintą vakaro buvo pertrauka menkai vakarienei. Keturioliktam barakui teko likti rikiuotėje ir stebėti, kaip jo vakarienė išpilama į griovį. Kitą dieną barakas tebestovėjo išrikiuotas aikštėje, kepinant liepos saulei. Žmonės kentė alkį, kaitrą, judėjimo stygių, kankinantį laukimą. Nugriuvusius mesdavo į krūvą lauko pakraštyje. Grįžus likusių barakų gyventojams po darbų, pradėta atrinkti dešimt žmonių, turėsiančių mirti vietoj vieno, pabėgusiojo. Vienas iš dešimties pasmerktųjų, prisiminęs žmoną ir vaikus, iš nevilties suriko. Ir staiga įvyko stebuklas. Tėvas Maksimilijonas išėjo iš rikiuotės ir pasisiūlė eiti vietoj šio žmogaus, kurio netgi nepažinojo. Pasiūlymas buvo priimtas. Užtarus tėvui Kolbei Dievas tą akimirką padarė stebuklą.

Reikėtų atkurti šį įvykį. Jo žodžius girdėjo nedaugelis bet visi pažymi vieną detalę: tėvas Kolbė išėjo iš rikiuotės ir tiesiai „tvirtai” nužengė link stovyklos viršininko Fricšo. Kalinio drąsa jį apstulbino. Kaliniai jam tebuvo numeriai, o tėvas Kolbė privertė prisiminti, kad tai – žmonės, asmenybės. „Ko reikia šiam purvinam lenkui?” „Aš – katalikų kunigas, aš – pagyvenęs žmogus (jam buvo 47 metai). Aš noriu mirti vietoj jo nes jis turi žmoną ir vaikų”.

Labiausiai neįtikėtinas pirmasis Kolbės stebuklas o tiksliau stebuklas, įvykęs Kolbės dėka, – tai, kad jo auka buvo priimta. Ši auka – gailestingumo padiktuotas laisvas pasirinkimas, o būtent su tuo koncentracijos stovyklai buvo skirta kovoti. Stovykla turėjo įrodyti, kad etinės nuostatos, skelbiančios žmonių brolybę – nesąmonė. Kad esanti tik viena etinė sąvoka – „rasė”, ir kad žemesnės rasės – „nepilnavertės”. Pasak nacistų ideologijos, žmogiškumas tėra žydų ir krikščionių prasimanymas. Koncentracijos stovykla turėjo patvirtinti, kad žmogiškumas žmogui yra šis tas išoriška, kad panorėjus jį bet kada galima tarsi kaukę nuplėšti. Tad „koncentracijos stovyklos buvo lemiamo filosofinio ginčo arena” (Ščepanskis).

Neįtikėtina – tai, kad Fricšas priėmė Kolbės auką ir pirmiausia – tai, kad jis leido mainus (jis būtų turėjęs mažų mažiausia abu pasmerkti myriop), – vadinasi, jis leido, kad ši dovana įgautų savo vertę ir atneštų vaisių. Tai buvo neįtikėtina nes Kolbės poelgis suteikė mirčiai žmogiškąją prasmę, darydamas ją ne nuolaida jėgai, o savanoriška auka. Tai buvo arba prošvaistė, atskleidusi Fricšui šį tą nauja ir nepatirta, arba visiško jo aklumo išraiška – aklumo žmogaus, jau netikinčio, kad šių žmonių egzistencija turi kokią nors reikšmę istorijoje. Ir išties, nebuvo jokios realios vilties, kad žinia apie šį poelgį pasieks ką nors už koncentracijos stovyklos ribų.

Tėvas Kolbė taip pat lyg ir negalėjo tikėtis, kad jo poelgis sulauks atgarsio istorijoje. Bet jam pasisekė neginčijamai įrodyti, kad stovykla – tai Golgota. Ir tai ne šiaip sau simbolis. Įrodymas – Liturgija. Nuo tos dienos, kai auka buvo priimta, stovykloje atsirado bažnyčia. Pasmerktuosius nuogus įvarė į tamsų barako rūsį laukti bado mirties. Jiems nedavė nieko, net lašo vandens. Ir visą šią ilgą agoniją tėvas Kolbė garsiai meldėsi ir sakė psalmes. Iš gretimų kamerų jam atsakydavo kiti nuteistieji. „Šių maldų aidas prasiskverbdavo pro sienas; jos kasdien silpnėjo, kol tapo šnabždesiu, gęstančiu su paskutiniu žmonių atodūsiu. Visa stovykla klausėsi šių maldų. Kiekvieną dieną žinia, jog tryliktame barake tebesimeldžiama, apskriedavo visus barakus. Išblėsęs žmonių solidarumas vėl sustiprėjo. Tai, kas vyko trylikto barako požemyje, nebuvo kirmėlių, sutraiškytų purve, mirtis. Tai buvo drama ir ritualas. Ji buvo apvalymo atnaša.”, – rašo Ščepanskis.

Žinia apie šį įvykį pasiekė ir kitas stovyklas. Mirtininkų požemį nacistai tikrino kiekvieną rytą. Atvėrus kamerų duris, nelaimingi kaliniai verkė ir prašė duonos. Bandžiusius prieiti prie sargybinių žiauriai mušdavo ir sviesdavo ant cementinių grindų.

Tėvas Kolbė nieko neprašė, niekuo nesiskundė, jis sėdėjo kameros gilumoje, atsirėmęs į sieną. Patys sargybiniai žiūrėjo į jį su pagarba. Vėliau nuteistieji ėmė mirti, ir po dviejų savaičių be tėvo Kolbės tebuvo likę dar trys gyvieji. Rugpjūčio 14 d. jiems suleido fenolio rūgšties, norėdami numarinti. Buvo mylimos tėvo Kolbės šventės – Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Žolinės) išvakarės. Jis mėgdavo giedoti šioms iškilmėms skirtą liaudies himną, kur buvo tokie žodžiai: „Ateis diena, kai aš išvysiu ją!..”

Jo kalėjimo prižiūrėtojas pasakoja: „Kai atvėriau geležines duris, jis jau buvo miręs, bet man atrodė, kad jis tebėra gyvas. Jis sėdėjo atsirėmęs į sieną, jo veidas švytėjo nepaprasta šviesa. Akys buvo plačiai atmerktos ir žvelgė į vieną tašką. Visas jis buvo tarsi pagautas ekstazės. Aš niekuomet jo nepamiršiu”.

Per pamokslą Osvencime Jonas Paulius II pasakė: „Šioje stovykloje, kuri buvo pastatyta tam, kad sugriautų tikėjimą – tikėjimą į Dievą ir, tikėjimą žmogumi, tam, kad iš pašaknų būtų sunaikinta ne tik meilė, bet ir žmogiškumas, šis žmogus meilės ir tikėjimo dėka pasiekė pergalę”.

Tėvas Kolbė savo tikėjimu įrodė, kad negalima sukliudyti Nukryžiuotajam dalyvauti žmogaus sukurtame pragare, ir Jo pasiaukojanti meilė nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių Dievo valia ten išlieka ir aktyviai reiškiasi. Būtent todėl Fricšas prieš savo norą, Kristaus valia buvo priverstas sutikti su mainais.

Žvelgdami į tėvą Kolbę, jo kankinio mirtį vertiname viso jo gyvenimo kontekste, o jo gyvenimą – kankinio mirties fone. Ši mirtis mums rodo, kad aukoti savo gyvybę atsiliepiant į nežmogiškumą – tai nėra vienintelė galimybė, neturint kitos; tai nėra nuolaida ir paklusnumas engėjui, kartu laukiant užmokesčio aname pasaulyje už čia patiriamas kančias). Tėvas Kolbė atidavė gyvybę, pats savanoriškai pasirinkęs mirtį... Jo kančia – ne bėgsmas nuo gyvenimo, o gyvybinių jėgų, kurių jis buvo kupinas, išraiška.

Kolbės gyvenimas mums rodo, kad kankiniai nulipdyti iš kito molio, jie skiriasi nuo tų, kurie gyvena koketuodami su pliuralizmu ir bet kuria kaina siekdami sutarimo – net jeigu vadinsime tai „dialogu” ir „ekumenizmu”. Be abejo, šios vertybės nusipelno deramos pagarbos (kai tai yra meilės išraiška, neprarandant tapatybės), bet jos pernelyg dažnai pasitelkiamos savisaugai, kad netektų „paaukoti gyvybės”. Tėvas Kolbė stebėtinai tiksliai apibūdino tikėjimą ir taip pat ryžtingai jį gynė, norėdamas, kad jis tarptų visose kultūros ir visuomenės gyvenimo srityse. Jo gailestinga meilė buvo tokia stipri, kad jis tapo pirmuoju „gailestingumo kankiniu”. Būtent šį, anksčiau niekuomet nevartotą titulą per kanonizavimą šventajam Kolbei suteikė Jonas Paulius II. Tačiau ar tie, kurie, neva iš krikščioniškosios meilės atskiedžia tikėjimą vandeniu ir daro jį istoriškai ir kultūriškai bevertį, gali būti tikri, kad juose gyvuoja būtent ta meilė, iš kurios aukojama gyvybė? Tai rimtas klausimas, ir krikščionio elgesys turi būti vertinamas turint jį omenyje. Be dvasios jėgų ir ryžto negali būti nei gailestingos meilės, nei tikėjimo...

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.